Ieškant kaltų dėl sudėtingų ekonominių laikų pastaruoju metu vis labiau kritikuojama plačiu mastu – peikiamas pats kapitalizmas.

Diskutuojama, ar jis vis dar tinka XXI amžiui ir kaip jį išsaugoti. Ką daryti su vis didėjančia ir žmonių nepasitenkinimą keliančia nelygybe? Kaip traktuoti išskirtinių privilegijų turinčias korporacijas?

Dėl sudėtingų ekonominių laikų dabar kaltų ieškoma daug kur. Bankai, korporacijos, vyriausybės, politikai, švaistyti linkę vartotojai, kreditų agentūros, euras... Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie tai, kas apima visus šiuos segmentus, – kapitalizmą, kurio ištakos siejamos su Olandija (šios šalies bendrovė prieš kiek daugiau nei 400 metų išplatino pirmąsias akcijas) ir kuris, pagal istoriką Fernandą Braudelį, nulėmė viduramžių pabaigą.  

Kapitalizmas – tai sistema, kurios kertiniai akmenys yra privati nuosavybė, konkurencija, savanoriški mainai, pelnas, atlygis už darbą, ribota valstybės kontrolė.

Kapitalizmo ideologija skelbia, kad šioje sistemoje sėkmę užtikrina darbas ir talentas. Ir kapitalizmo tikslas, užduotis – suteikti galimybę ir geresnę ateitį visiems. Tačiau vis labiau pabrėžiama, kad to padaryti nebepavyksta.

Vis geresnę ir geresnę ateitį užsitikrina tik tam tikras sluoksnis. Kaip skanduoja protestų „Okupuok Volstrytą“ dalyviai, vos 1 proc. visuomenės, kai tuo metu jie yra likę 99 proc.  

Socialinė atskirtis – nebesuvaldoma

Būtent didžiulis ir vis augantis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų įvardijamas kaip vienas iš dalykų, kurių kapitalizmas nebesuvaldo.

Žurnalas „Time“ tai iliustruoja taip: Jungtinėse Valstijose didžiųjų įmonių vadovų atlyginimai 2010 metais padidėjo 28 proc., tuo metu vidutinis darbuotojas uždirbo tik 3 proc. daugiau. Ir taip vadovų atlyginimai yra 325 kartus didesni nei darbuotojų.

Ne tik „okupuojantys“ Volstrytą, Madridą ar Melburną ima nebetikėti kapitalizmu. Pasaulio ekonomikos forume Davose, kuris vyko sausio pabaigoje, tai buvo viena pagrindinių temų.

Debatų „Kaip išsaugoti kapitalizmą“ moderatoriui uždavus klausimą, ar kapitalizmas, toks, koks jis buvo XX amžiuje, žlunga XXI-ajame, didžioji auditorijos dalis pasisakė teigiamai.

Kritikos taikinyje dažnai atsiduria korporacijos: godumas, trumpalaikių rezultatų, asmeninės naudos siekimas; didžiulė neatsakinga rizika, žinojimas, kad jei nepasiseks, galėsi būti išgelbėtas valdžios, mokesčių mokėtojų; korupcija; lobizmas.  

Korporacijos išsigimė

Ekonomistas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis aiškina, kad korporacijos išsigimė ir turi būti reformuojamos.

„Moderniais laikais korporacijos tapo labai didelės ir įvyko natūralus atotrūkis tarp tų, kam priklauso korporacijos – akcininkų, kurie dažnai yra smulkūs, ir tų, kurie valdo tas korporacijas. Šis atotrūkis nemaža dalimi lėmė šio korporacinio sektoriaus išsigimimą.

Kitaip tariant, korporacijų direktoriai pradėjo dirbti daugiau patys sau, o ne akcininkams, jie pradėjo orientuotis į trumpalaikius rezultatus, kurie naudingi jiems patiems.

Įsivaizduokite: galite daryti bet kokią kvailystę, smarkiai rizikuoti akcininkų pinigais, bet jeigu jums pasiseka, jūs gaunate miljoną kitą premijos ir tada jau jus gali ir atleisti, jums jokio skirtumo, turėsite pinigų iki gyvenimo galo.

Korporacijų sektorius turi būti reformuojamas. Problema ta, kad modernios korporacijos turi ribotą atsakomybę ir ji yra tarsi draudimo politika: jeigu tu smarkai rizikuosi ir tau pasiseks, tai tu laimėjai, jeigu nepasiseks, tai bankrutuosi ir susirasi darbą kitoje vietoje. Visi šie dalykai daro neigiamą įtaką paskatoms korporacijas kreipti socialiai teisingiems dalykams daryti, o ne kažkokiems trumpalaikiams pelnams siekti“, – įsitikinęs R. Kuodis.

Debatuose Davose kalbant apie verslą, buvo teigiama, kad norima jo tokio, kuris, be abejo, duotų pelno ir būtų žmogiškas, kitaip tariant – socialiai teisingas. Davose klausta, ar įmanoma, kad jis atitiktų abu kriterijus.

Pasak ekonomisto Raimondo Kuodžio, tai, ką matome dabar, rodo, jog nelabai.

„Teoriškai gražu – pelno siekimas, bandymas įtikti vartotojų norams, bet turi būti gerai sutvarkytos paskatos. Ekonomistai jau daug metų šneka apie vadinamuosius išorinius efektus, kai pelno siekimas atspindi tik privačią naudą, privačias sąnaudas, bet ne socialinę naudą ir socialines sąnaudas.

Geriausias pavyzdys yra gamtos, aplinkos tarša. Jeigu įmonės neturi mokėti, kad teršia aplinką, tai kodėl jos turi rūpintis technologijomis, kurios neteršia aplinkos. Čia problema yra ta, kad nepavyko taip reguliuoti verslo, kad jis atsižvelgtų į socialinę žalą, kurią daro savo veiksmais“, – teigia R. Kuodis.  

Kai kurios korporacijos vis dėlto mylimos

Diskusijoje „Kaip išsaugoti kapitalizmą“ verslui, korporacijoms atstovavo „Alcatel-Lucent“, gaminančios techninę ir programinę įrangą bei užsiimančios telekomunikacijų paslaugų tiekimu visame pasaulyje, korporacijos vadovas Benas Verwaayenas.

Kaip sako jis, nusistatymas ir priešiškumas – žmonių prieš kompanijas – tedaro žalą. O kai kurios didžiosios korporacijos, kurios taip pat galėtų būti kritikuojamos, nes lygiai taip pat siekia savų interesų, trumpalaikių rezultatų, užtikrina gerovę ir yra mėgstamos visame pasaulyje.

„Nemanykime, kad visos korporacijos yra traktuojamos vienodai. Yra korporacijų, kurios dirba fantastiškai. Kai kurios iš jų yra mėgstamos visame pasaulyje ir tai pačios didžiausios, gaunančios daugiausiai pelno ir orientuotos į trumpalaikius rezultatus.

Kalbu apie „Apple“. Visi mėgsta „Apple“. Kodėl kitos turi problemų? Todėl, kad suvokimas ne visada atitinka realybę ir mes neteisingai apie tai kalbame. Nė viena ekonomika negali išgyventi, jei nebus sveiko balanso, tai reiškia, kad mažos kompanijos turi dirbti su didelėmis ir didelės turi užtikrinti ateinančiai kartai produktus ir paslaugas, kurios padėtų visuomenei eiti pirmyn.

Tačiau jei laikysimės priešiškai: žmonės prieš kompanijas, kompanijos prieš kitas kompanijas, bankai prieš visuomenę, visuomenė prieš bankus, mes tik kenksime. Ir už tai reikės sumokėti didele kaina“, – tvirtina B. Verwaayenas.

Laikotarpis, ypač Amerikoje, po Antrojo pasaulinio karo dažnai nurodomas kaip auksinis kapitalizmo amžius, kai sparčiai augo ekonomika, buvo mažas nedarbo lygis, nebuvo tokių pajamų skirtumų. Normalu, kad dabar į šį laikotarpį atsigręžiama ir galvojama, ką daryti dabar, kad būtų kaip tada.

„Alcatel-Lucent“ vadovas B. Verwaayenas sako, kad pasaulis turi eiti į priekį, ir kaip priemonę kapitalizmui taisyti ir ateities kartai užtikrinti geresnį gyvenimą, jis įvardija ir pabrėžia inovaciją.

„Yra ta nostalgija: „Jei tik galėtume grįžti į tokį pasaulį, koks jis buvo iki krizės“. Tačiau mes niekada negrįšime, nes taip nebūna. Einame pirmyn ir aš manau, kad pagrindinis krizės klausimas yra ateinančių kartų galimybių klausimas. Ne tai, kaip mums išsaugoti darbus, tačiau kaip juos kurti.

Aš manau, kad tai daug svarbiau, nes taip jaučiu, kad kiekvienas galės pabandyti pasinaudoti tomis galimybėmis pagal savo išsilavinimą, sugebėjimus, tobulėjimą.

Mes turime skatinti verslumą, nes žiūrint į galimybes žmonėms tobulėti, gerovės, darbo kūrimą, – visa tai susiję su žmonėmis, kurie rizikuoja, supranta savo riziką ir mato galimybių. Mes tai vadiname inovacija“, – sako B. Verwaayenas.

Ar technologinis progresas visada naudingas?

Nors inovacija apima ne tik technologijas, tačiau jų reikšmė vis didėja ir ateitis siejama su jomis. Tačiau į technologijas yra žiūrima ir atsargiai. Kaip sako ekonomistas R. Kuodis, dilema yra tokia – ar jos iš tikrųjų kuria darbo vietas, ar jas griauna.

„Trumpu laikotarpiu bet kokie nauji technologiniai išradimai, kurie pakeičia žmogų kapitalu, akivaizdu, kad pakenkia darbo rinkai – dėl to didėja nedarbas. Ar tie atleisti žmonės ras darbus kitose srityse, ar neras? Čia tokia dilema iškyla – kiek tas technologinis progresas visuomenei yra naudingas.

Įsivaizduokime – dirbs tik robotai. O tai ką tada žmonės veiks, kaip jie užsidirbs tuos pinigus, iš ko jie gyvens? Reikia blaiviai žiūrėti į technologijas – tai nėra kažkoks absoliutus gėris, kaip dažnai yra teigiama. Yra technologijų, kurios yra socialiai žalingos, kurios neduoda grynosios socialinės naudos“, – mano R. Kuodis.

„Galbūt tai socialiai žalinga tam tikrame sektoriuje, tačiau tai sudaro galimybių kitur. Jei vadovausimės filosofija, kad technologija žudo žmogaus darbą, turėtume vis dar viską daryti rankomis, neturėti fabrikų.

Savo mobiliuoju telefonu dabar padarome daugiau nei didžiausias kompiuteris galėjo padaryti prieš 25 metus. Įsivaizduokit – didžiausias pasaulyje kompiuteris, kuris leido žmonėms pakilti į Mėnulį, nebuvo toks galingas, koks dabar yra „iPad“.

Taigi tik įsivaizduokit, kaip greitai viskas vyksta, kaip svarbu tęsti inovacijas ir kad tai kuria tūkstančius, milijonus darbo vietų. Jei esi ūkininkas Afrikoje ir turi reikiamą informaciją savo mobiliajame telefone, gali parduoti produktus visame pasaulyje, nes visi žino, kaip tave surasti. Ir tai skatina kūrimą, nes tu gali teikti įvairias naujas paslaugas, kurios bus prieinamos visame pasaulyje.

Taigi mąstymas, kad inovacija yra nebūtina, deja, yra klaidingas. Inovacija kuria augimą, o augimas yra tai, ko reikia kuriant darbus. Kaip sakiau Davose, per ateinančius 10 metų į darbo rinką ateis 300 milijonų jaunų žmonių ir mes jiems esame prižadėję darbą“, – sako korporacijos „Alcatel-Lucent“ vadovas B. Verwaayenas.

Ir kapitalistas, ir didžiausas vargšas – vartotojai

Kapitalizmas paremtas gamintojų ir vartotojų santykiais. Aiškinantis, kas kaltas ir kas vedė prie dabartinės kapitalizmo krizės, veikia ir vartotojų lygmuo.

Filosofas Vytautas Radžvilas sako, kad visos kaltės vertimas kapitalui yra istoriškai ir teoriškai klaidingas.

„Visa modernioji kapitalistinė ekonomika gali egzistuoti tik kaip vartotojų visuomenės ekonomika. Kitaip tariant, vartojimas iš esmės yra šios ekonomikos variklis, todėl galima sakyti, kad gelminė kapitalizmo krizės priežastis yra modernaus žmogaus samprata, kuri buvo pradėta įtvirtinti nuo Renesanso ir kuri teigia, kad žmogus pirmiausiai yra kūnas ir jis yra tik nežabotų troškimų valdoma būtybė.

Mes iš tikrųjų visi – ir kapitalistas, ir didžiausias vargšas – esame vartotojai. Vartotojas yra ne tas, kuris daug vartoja, bet tas, kurio aukščiausias ir galutinis gyvenimo tikslas yra vartoti. Dalis žmonių vartoja realiai, nes gali sau tai leisti. Bet kita dalis taip pat yra vartotojai, kurie realiai nevartoja tik todėl, kad jiems to padaryti neleidžia finansinės išgalės“, – tvirtina V. Radžvilas.  

Kadangi kiekvieną kartą, kai keičiasi, transformuojasi ekonominė-socialinė santvarka, vyksta ir filosofinės revoliucijos, filosofo V. Radžvilo klausėme, ar prie to, jo manymu, yra einama. Ar įmanoma kapitalizmo griūtis? Ar jau esame, ar artėjame, ar dar gana toli tas slenkstis, ties kuriuo kardinaliai keičiasi istorija?

„Reikia turėti omenyje, kad visuomenė, kuri remiasi šiandieninio kapitalizmo idealu, vertinant žmonijos istorijos masteliu yra trumputė akimirka. Buvo istorinių tarpsnių, kai žmonija, neignoruodama ir puikiai suprasdama ekonominių veiksnių ir materialios gerovės svarbą, vis dėlto sugebėjo į pasaulį žiūrėti ir iš kitos perspektyvos.

Todėl manyčiau, kad jeigu atsiras tas naujas žiūros kampas, yra vilčių, kad kažkas keisis į gerąją pusę. Jeigu ne, tai tada net nesinorėtų kalbėti apie tokią ateitį, nes, deja, istorija rodo, kad vienas iš klasikinių būdų išeiti iš tokių krizių jau nuo XIX amžiaus yra būtent karai.

Nėra pagrindo pulti į išankstinį pesimizmą, bet manyčiau, kad krizė yra iš tiesų labai gili ir potencialiai labai pavojinga“, – kalba filosofas V. Radžvilas.

Daugiausia laisvės suteikianti filosofija

Viešojoje erdvėje kalbant apie kapitalizmą daugiau pesimizmo ir šis žodis vis labiau įgyja neigiamą atspalvį. Tačiau korporacijos „Alcatel-Lucent“ vadovas B. Verwaayenas šia sistema – tiesa, reformuota ir prisitaikiusia prie dabar pasaulyje vykstančių ir dar vyksiančių procesų – tiki.

„Jūs esate Lietuvoje. Jei yra ekspertų, nusimanančių apie kapitalizmo alternatyvą, tai jūs. Jūs ar jūsų tėvai. Jūs gyvenote visai kitokiame režime ir man labai keista girdėti tokią diskusiją apie kapitalizmą.

Tai daugiausia laisvės suteikianti filosofija. Vartotojų ir gamintojų dėka mes turime laisvą informacijos srautą, kai kiekvienas gali sakyti, ką nori, gali kurti, ką nori, mokytis, ką nori, kurti vertę ten, kur nori.

Taigi kapitalistinė sistema gali turėti trūkumų, mes galime norėti juos taisyti, tačiau žvelgiant filosofiškai, laisva rinka, išraiškos laisvė, laisvas verslas – niekas negali duoti daugiau“, – tvirtina korporacijos „Alcatel-Lucent“ vadovas B. Verwaayenas.