– Jaunystėje jus laikė gana perspektyviu sportininku, regis, užsiėmėte sportine gimnastika. Kaip nutiko, kad tapote ne profesionaliu sportininku, o kosmonautu?

– Kosmosas visada buvo mano didžiausia svajonė. Kai buvau mažas, labai mėgau įvairias fantastines knygas, filmus, kur buvo pasakojama apie tai, kaip žmonės skrenda į kitas planetas, kaip jie jose įsikuria, gyvena, kaip jie ieško kitų pasaulių, kaip juos atranda ir pažįsta. Mane šie dalykai labai domino ir tai, ko gero, nulėmė norą pačiam nuskristi į kosmosą.

Kalbant apie gimnastiką, kai man siūlė tapti profesionaliu sportininku, pamenu, atsakiau, kad mane labiau domina klausimas, ar visatoje yra kiti pasauliai... Tada mąsčiau taip – būdamas sportininku pakeliausiu po kitas pasaulio šalis, galbūt daug pasieksiu, bet neišvysiu kosmoso. O tai, kaip jau sakiau, mane labai domino, jaudino. Matyt, dėl to ir netapau sportininku.

Tiesa, vėliau atsirado galimybė tapti diplomatu. Kai baigiau studijas Maskvos aviacijos institute, man buvo pasiūlyta eiti į kitą institutą, kuriame rengia diplomatus. Prisipažinsiu, šis pasiūlymas mane iš pradžių sudomino – būčiau pakeliavęs po pasaulį, išmokęs kitas kalbas ir t.t. Vis dėlto diplomato darbas man nebūtų leidęs pamatyti kosmoso. Tad teko atsisakyti ir to. Tiesiog visada siekiau, kad mano svajonė išsipildytų.

– Būti kosmonautu yra pavojingas užsiėmimas. Savo kailiu tai patyrėte.

– Žinote, net kai lankiau mokyklą buvo daug pavojų – pavyzdžiui, su draugais žaisdavome karą, rizikavome susižeisti. Žinojome, kad šokant į vandenį nuo lieptelio žemyn galva gali rimtai susižeisti, tačiau vis tiek šokinėjome. Adrenalino buvo daug.

Ar kosmonauto profesija pavojinga? Be abejo. Tai aš visada puikiai suvokiau, netgi laikiau gana normaliu dalyku. Sakyčiau, tai net suteikė tam tikro šarmo mano darbui: viena vertus, rizikinga, kita vertus, išvysiu kosmosą. O juk tai yra taip įdomu.

Kitaip sakant, rizika nebuvo tas faktorius, kuris mane atbaidytų nuo mano svajonės. Mane visada domino tik įdomus darbas, o kad jis rizikingas – ką gi.

Ar kosmonauto profesija pavojinga? Be abejo.

– Koks jausmas, kai skrendi į kosmosą? Kaip tam reikia pasirengti?

– Apie jausmą: kai raketa pakilo, kai ji pasiekė reikiamą aukštį, pažvelgiau pro iliuminatorių ir, žinote, pajutau šiokį tokį kartėlį. Kodėl? Todėl, kad Žemė iš kosmoso atrodė lygiai tokia pati, kokią ją ir įsivaizdavau būdamas ant žemės.

Šiandien bet kurį pasaulio regioną pamatyti iš kosmoso – juokų darbas, tokią galimybę mums suteikia technologijos. Nuliūdau, kad aš per vėlai pakilau į kosmosą, nes nieko naujo neišvydau.

Kita vertus, buvo ir įdomių dalykų – pavyzdžiui, nesvarumo būsena. Sakyčiau, labai įdomi būsena. Žemėje mes nesvarumo imituoti praktiškai negalime, nebent labai trumpą laiką, kai lėktuvui leidžiama kristi kurį laiką...

Įdomu tai, kad prie nesvarumo gana greitai priprantama – pavyzdžiui, jeigu dabar būtume nesvarumo būsenos, iš pradžių būtų keista, bet vėliau aš čia prieš jūsų akis apsiversčiau 360 laipsnių kampu, o jūs su manimi visai normaliai kalbėtumėtės. Net nešautų mintis, kad čia kažkas nenormalaus.

– Ar žmogaus organizmui prisitaikyti prie nesvarumo yra sunku? Juk ne šiaip sau kosmonautai tiek laiko treniruojasi?