Ar popandeminiame pasaulyje galime būti iš esmės?

Nacionalinis Kauno dramos teatras kūrybinį sezoną uždarė "Kaligulos" premjera. Egzistencinių klausimų kupiną XX a. prancūzų rašytojo Albert'o Camus parašytą dramą režisierius Agnius Jankevičius interpretuoja žvelgdamas į popandeminiame pasaulyje iš naujo būties prasmės ieškančio žmogaus tapatybę.

Maištas prieš beprasmybę

A.Jankevičiaus spektaklių premjerų tenka laukti su dideliu nekantrumu, nes žinai, kad tai bus it pasivažinėjimas apžvalgos ratu tavo gyvenamojoje aplinkoje: patirsi stiprių emocijų, nuo netikėtumo ir atradimo žavesio iki baimės, kitu masteliu įvertinsi gatves, kuriomis kasdien vaikštai ne tik kojomis, bet ir mintimis, keldamas su tapatybe ir gyvenimo prasme susijusius klausimus.

Nesvarbu, kokio laikmečio dramą pasirinktų naujam spektakliui, kūrybine drąsa, atvirumu ir ironišku žvilgsniu į Lietuvos sociopolitinį kontekstą pagarsėjęs režisierius visuomet ieško to, kas jam scenoje leistų tyrinėti šių dienų prieštaringų įstatymų, poelgių ir manipuliacijos žaidimų lydimą beprotišką pasaulį. Ir, žinoma, jame savo didįjį gyvenimo vaidmenį bandantį suvaidinti jauną žmogų, dažnai socialinių ir politinių aplinkybių verčiamą pamiršti žmogiškumo principus ir iš lėto virsti po daugybe kaukių savastį slepiančiu bailiu.

A.Camus žmogaus vidinės būsenos ir pasaulio prieštaros prisotintas kūrybinis pasaulis ypač tinka šiam tyrimui. "Kaliguloje" keliami laiko ribų neturintys egzistenciniai klausimai, į kuriuos atsakymo žmonija vis dar nesurado, tačiau apie kuriuos vis kažkuris herojus primena, norėdamas pasipriešinti nustatytoms normoms, vedančioms ne į saviapgaulingą laimės ir prasmės suvokimą.

Kaligula – it koronavirusas, kuris priverčia sustoti ir pažvelgti į save.

Maištą mėgsta abu – ir A.Camus, ir A.Jankevičius. A.Camus dramoje maištą prieš būties absurdiškumą vaizduoja pasitelkdamas dramatišką poetinę pasaulėjautą, A.Jankevičius išsaugo ją Kaligulos personaže, kurį įmeta į šių dienų aplinką. Visiškai nedvelkiančią herojiškumu, kurioje drąsą ir vidinę laisvę keičia baimė, veidmainystė ir prisitaikymas. Ir dažnai tokią beprasmiškai beprasmišką, kad šis pasaulis absurdiškas tampa nebe filosofine, o tiesiogine prasme, tad belieka iš viso to tiesiog pasijuokti.

A.Camus "Kaliguloje" perteikė absurdo žmogaus patirtį Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Jis pats puikiai savo kaliu patyrė, kas yra beprasmiškumo jausmas, – dirbo monotonišką darbą kontoroje, kaip pats sakė, "nuobodžiai slenkant dienoms belaukiant mirties". Nuo dramos parašymo praėjo nemažai laiko, tačiau klausimas "dėl ko visa tai?" išliko aktualus iki šiol.

Mums atrodo, kad šiandien esame susitvarkę savo gyvenimus, kuriuose kapitalistinės ekonomikos rinkoje egzistuojančių prekių ir paslaugų gausa leidžia mėgautis intelektualine ir fizine laisve. Bet ar taip yra iš tiesų? Ką reiškia būti laisvam apskritai? Pasak A.Camus, tik matantis pasaulio beprasmybę žmogus yra laisvas.

Jau kuris laikas žiniasklaidoje kalbama apie tai, kad lietuvių namų ūkių lygis vis gerėja ir ima siekti Vakarų Europos valstybių lygį. Bet kas iš to – ar tai mums leidžia pajusti daugiau būties pilnatvės? Galbūt saugioje materialinės gerovės terpėje apskritai neįmanoma patirti gyvenimo iš esmės? Galbūt priartėti prie to, ką reiškia būti, galima tik per maištą ir chaosą? Šiuos klausimus kelia A.Jankevičiaus "Kaligula", kurioje tragišką baigtį nulemiantis noras pajusti laisvę būti savimi susipina su sarkastiškais valdžios įvaizdžiais, keliančiais asociacijų su Lietuvą valdančių politikų personalijomis.

Šių dienų Kaligula

Meistriškai parašyta ir paveiki A.Camus drama Europos teatre vis iš naujo atrandama skirtingų kartų režisierių. Lietuvos teatre taip pat turime ne vieną Kaligulą, leidusį apmąstyti skirtingo laikmečio nacionalinę tapatybę. Šiandien, kai bundame po ilgo pandemijos laikotarpio Kaligulos klausimas "Kas tu esi?", palietus savąjį atvaizdą lange, tapo ypač dažnas ir artimas kasdienybės fragmentas.

Kaligula peržengia personažo ribas, tapdamas gana realus, – juo esame kiekvienas mūsų, izoliacijoje puikiai supratę, kas yra beprasmybė ir egzistencinis bejėgiškumas. A.Camus Kaligula – skilusi, maištaujanti, griaunančios jėgos kupina asmenybė, suprasti jį iki galo – sunkus uždavinys. Ne tik kitiems veikėjams, bet ir žiūrovams. Nesistengiant jo suprasti, jis atrodo pamišėliu. Galbūt taip būtų atrodę ir toliau, jeigu pandemija nebūtų privertusi mūsų panardyti giliuose laikinumo ir prasmės smulkmenose vandenyse. Dabar jo savijautą lengviau ne tik suprasti, bet ir pateisinti.

Taigi koks gi tas šių dienų Kaligula? Aktorius Saulius Čiučelis kuria maištaujančio, didingo, bauginančio, kartu ir gana žmogiško Romos imperatoriaus portretą. Kaip ir dramoje, jis taip pat nori turėti mėnulį (tai, kas nepasiekiama), vieną dieną praregėdamas, kad šis pasaulis yra grįstas melu, tad jis toliau nenori gyventi taip, kaip anksčiau, nori atverti akis kitiems. Jis vykdo perversmą žudydamas, elgdamasis negailestingai ir žiauriai, bandydamas dekonstruoti visuomenės normas, kol galiausiai jį patį nužudo sąmokslininkai.

A.Camus, išryškindamas Kaligulos vidinį prieštaringumą, dramoje pateikė sutaurintą šios istorinės asmenybės įvaizdį – realybėje jis buvęs kur kas vienpusiškiau žiauresnis ir simpatiją jam pajusti turbūt būtų buvę keblu.

S.Čiučelis Kaligulos vidinį prieštaringumą išryškina dar labiau, todėl pajusti jam artimumą nesudėtinga, nors ir tikrai ne visiems jo poelgiams norisi pritarti. Aktorius kiekviename savo personaže ieško to, kas jį paverstų pažeidžiamu, kas negalėtų jo įsprausti į rėmus iki galo. Ši savybė jam leidžia sukurti itin gyvą Kaligulos versiją. Aktorius apvalo jį nuo visų nereikalingų išorinių ir istorinių detalių, apnuogindamas savo personažo sielą.

Nesvarbu, kaip jis atrodo: ar vilki šiuolaikinį kostiumą, ar įgyja kitą įvaizdį, visas dėmesys fokusuojamas į jo vidų. Jo Kaligula viešumoje priima kardinalius sprendimus, elgiasi pašaipiai, o likęs vienas – stipriai kenčia. Vienu metu ir be galo stiprus, ir gana silpnas. Nori būti nemirtingas, bet ir susitaiko su artėjančia savo mirtimi. Jis nori patirti būtį iš esmės. Aktoriui puikiai pavyksta nuo pat spektaklio pradžios panardinti žiūrovą į šio veikėjo, kartu ir savo paties, vidines gelmes. S.Čiučelis stipriai nustebino savyje atrastomis ir perteiktomis giliomis, vienodai stipriai paveikiomis savojo personažo abiem pusėmis – tamsiąja ir šviesiąja.

Kontrastai ir paralelės

Kaligula peržengia personažo ribas, tapdamas gana realiu – juo esame kiekvienas mūsų, izoliacijoje puikiai supratę, kas yra beprasmybė ir egzistencinis bejėgiškumas.

Spektaklyje Kaligula kontrastuoja su visa aplinka. Jis yra sąmoningas, mato beprasmybę, ir būtent tai jo veiksmams suteikia prasmę bei dar didesnę aistrą džiaugtis dabartimi, – viso to negali suprasti likusieji. Jaučiasi svetimas ir vienišas supamas tų, kurie stovi prie valdžios lovio laukdami sotesnio kąsnio.

Scenografė Laura Luišaitytė ir vaizdo menininkas Rimas Sakalauskas kuria šių dienų valstybės vadovo vietą užimančio asmens aplinką, kurioje susilieja Antikos kultūros didybė ir šiuolaikinio medijuoto pasaulio estetika. Valdovą supanti aplinka su visais kitais personažais: Kesonija (Goda Petkutė), Helikonu (Vaidas Maršalka), Scipionu, Oktavijumi (Mantas Bendžius ir Deividas Breivė), Poetu (Arnas Ašmonas), Herėja (Martyna Gedvilaitė), Senektu (Tomas Erbrėderis), Metelu (Edgaras Žemaitis), Lepidu (Gintautas Bejeris), Patricijumi, Intendantu (Pijus Narijauskas), Mucijumi (Artūras Sužiedėlis) labiau panašėja į sapną, nei į tikrovės atspindį.

Visa tiesa, išmintis ir laisvė slypi Kaliguloje. Nuoširdžiai gaila, kad spektaklio pabaigoje jis miršta. Galima numanyti, kad po jo mirties viskas stos į senas vietas – pasaulį ir toliau valdys iliuzijose paskendę prisitaikėliai, ant kurių drabužių užrašyta "Please kill me".

A.Jankevičiaus "Kaligula" – viena aktualiausių ir stipriausių premjerų po pandemijos. Tai puiki teatro suteikta galimybė pabandyti suprasti save pandemijai pasibaigus. Ar grįžti į priešpandeminę tapatybę, ar vis dėlto kurti naują.

Režisierius yra užsiminęs, kad Kaligula – it koronavirusas, kuris priverčia sustoti ir pažvelgti į save. Norisi pritarti šiems jo žodžiams ir dar papildyti A.Camus mintimi: "Mes gyvename ateitimi: "rytoj", "vėliau", "kai šio to pasieksi", "ilgainiui suprasi". (...) Bet kartu žmogus nustato ryšį su laiku. Pripažįsta esąs tam tikrame kreivės, kurią turės nueiti, taške. Jis priklauso laikui ir su siaubu tatai suvokęs atpažįsta jame baisiausią savo priešą. Jis troško rytojaus, būtent rytojaus, tuo tarpu kai visa savo esybe privalėjo jo kratytis!" (esė "Sizifo mitas", 1943).



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių