– Kaip Jūs pati priėmėte kertinę parodos idėją – susitikimo džiaugsmą? Kuo ji Jums artima asmeniškai ir kuo, Jūsų vertinimu, mums reikšminga kaip visuomenei?

– Manau, reikia atskirti objekto (transporto infrastruktūros statinio, kelio) techninę dalį ir žmonių kolektyviai tam statiniui suteikiamą gilesnę prasmę, emocinį krūvį. Juk visi tiltai pastatyti, o keliai nutiesti pirmiausiai susitarus. Visuomet buvo bendruomenių, kurioms reikėjo pasiekti vieniems kitus dėl įvairiausių priežasčių, pvz., sandorių. Taig, susitarimas tapo atskaitos tašku didiems darbams. Man pačiai susitikimo džiaugsmo sumanymas labai „suskambėjo“, gimė nemažai minčių, kaip būtų galima jį išpildyti. Aš pati atsispyriau nuo to, kaip žmonės jaučia tiltus, kaip įprasmina – visi žinome, kad jaunavedžiai savo bendro gyvenimo susitarimą mėgsta užtvirtinti užkabindami spynelę ant tiltų. Ir šis pavyzdys liudija, kad tai jau ne techninis ir šaltas konstrukcijos traktavimas. Ne, tai jausminis statinio vertinimas. Man tai nepaprastai įdomu. Kaip ir tai, kad dabartinė mano gyvenamoji vieta yra tarp dviejų tiltų.

– Papasakokite apie medžiagas, su kuriomis dirbate. Kokios patirtys dirbant su šios parodos eksponato kūrimui naudotomis inertinėmis statybinėmis medžiagomis?

– Aš pati daugiausiai darbuojuosi su įvairiomis kasdienėmis medžiagomis ir tie kūriniai neretai būna trumpalaikiai, egzistuojantys tik tol, kol juos sugriauna, suvalgo, išardo, sudeda atgal į lentynas. O medžiaga, žinoma, visų pirma įpareigoją kūrėją, užduoda tam tikrą toną, apibrėžia instaliacijos gyvavimo trukmę. Viena vertus, akmuo yra itin įprastas materialas, su kuo dirba menininkai. Tuo tarpu man jis buvo naujas, nepažintas ir ypatingas. Akmuo pats savaime yra monumentalus, o tas didingumas lemia ir idėjos įkūnijimo svorį. Akmuo amžinas, vadinasi, kalbame apie ilgalaikę, tvarią žinią. Žinojau, kad kūrinys neturi atspindėti vienadienės aktualijos, todėl akmuo tapo toks – amžino ir nepajudinamo žmonių susitarimo liudininku. Nauja medžiaga mane išsviedė į nežinojimo plotmę, o nežinojimas man iš principo yra patrauklus ir aš renkuosi nežinoti, o tuomet ir atrasti, suprasti. Pradėjusi bendradarbiauti su „Kauno tiltais“, išsyk pagavome vizijos kryptį, minties gylį. Iš esmės darbas su granitu, dolomitu, panašiomis dulkančiomis medžiagomis manęs negąsdino, kadangi esu daug dirbusi su žeme, medžių šakomis ir t. t. Mane žavi daiktai, kuriuos matome kasdien ir kurie mums tampa įprasti. Tokios medžiagos, kurias puikiai pažįstame, žinome jų tekstūras, atsiskleidžia naujame formate, o pastarąjį  galima paversti nauju žvilgsniu į tą medžiagą. Konkrečiai instaliacijai „Rankos, tiesiančios tiltus“ vietomis paformavau akmenis, ieškodama būdų atskleisti idėją. Svarsčiau, jog savotiškai galiu šiek tiek pakloti asfaltą ir turėti estetinę pretenziją į jį, nes man tai gražu. Rankos visos padengtos granito sluoksniu, atrodančiu kaip asfaltas. Tuomet it mozaiką guldžiau skirtingų frakcijų dolomito ir granito skaldos akmenukus. Kurti verta vien dėl momento išvystant įprastos medžiagos metamorfozę ir kismą iš esmės.

Nemokama paroda Kauno „Akropolio“ trečiajame aukšte, prie 3A įėjimo, bus eksponuojama iki rugsėjo 18 d. Ją apžiūrėti galima prekybos centro darbo laiku – 8–22 val. J. Vaitkutės nuotr.

– Ar turėjote išankstinį lūkestį rezultatui?

– Paprastai aš labai anksti žinau, kaip atrodys mano kūrybinis rezultatas. Tam stipriai ruošiuosi: testuoju, piešiu eskizus, kuriu vizualizacijas, įsivertinus išmatavimus. Ir šiuo atveju atlikau tam tikrus namų darbus – gilinausi į „Kauno tiltų“ įsikūrimo istoriją, aplinkybes (pokaris diktavo būtinybę kuo skubiau atstatyti sugriautą transporto insfrastruktūrą). Įspūdinga suvokti, kad įmonė jau 75-erius metus stato pradėjusi praktiškai nuo griuvėsių iki šių dienų didingų objektų įgyvendinimo. Šis bendras projektas davė impulsą aktyviau paplėtoti statinių sluoksnį, kuris mums kelia emocijas ir kuriems konkrečias prasmes mes suteikiame. Toji besiliečiančių rankų idėja, drįsčiau teigti, savo turiniu yra idėja-grynuolis. Pati instaliacija yra tarsi citata, Mikelandželo Siksto koplyčios dieviškojo susijungimo akimirka. Tuo pačiu darbas turi monumentalią formą, kuri mums kaip mozaika – pažįstama ir regėta. Susijungimo momentas atskleidžia ir paprastą, ir drauge gilią mintį, kad tiltas nusidrieks tik susitarus dviem žmonėms. Norėjau įtraukti ir tą žmogišką santykį, ir patį statinį, kuris, šiuo atveju, nors ir yra primityvus, bet ženklina patį svarbiausią susitarimą.

J. Vaitkutės nuotr.

– Per kiek laiko techniškai įgyvendinote šį sumanymą?

– Esu disciplinos žmogus – tiksliai žinau, kokiomis dienomis pasinersiu į darbus, planuoju, kiek viskas užtruks. Kuriant rankų instaliaciją, įsivertinau laikui imlius procesus, pavyzdžiui, lieto granito stingimą, vėliau – jo šlifavimą. Tai gana natūralu, ypač, kai anksčiau nebūni dirbęs su tam tikra medžiaga, neperkandęs jos specifikos, techninių parametrų. Pradžioje atlieku „švarius darbus“, rašau, susitinku. Po to likusią dieną neriu į dulkių ir akmenukų apsuptį. Nuolat gaudau mintis, sintetinu informaciją ir kontekstus. Tai man gelbsti ieškant sumanymo išpildymo galimų jungčių. Toks žongliravimas daugybe darbų darbelių tiek fizine, tiek idėjine prasme reikalauja drausmės ir tvarkos. Man būna ramu ir gera, kai galiu darbuotis neskubėdama. Tokį laiką labai vertinu ir išgyvenu kūrybinę pilnatvę.

– Ar mėgstate  keliauti? Kokius būdus renkatės kelionėms?

– Taip, mėgstu keliauti. Daug vaikštau, riedu paspirtuku, naudojuosi viešuoju transportu. Keliauju traukiniais ir lėktuvais. Savo gyvenimą ir veiklos erdvę organizuojuosi taip, kad būtų patogų ir nereikalautų didelių logistinių spendimų (šypsosi).

– Ar turite mėgstamiausią savo tiltą/gatvę?

– Mano favoritas – vienas seniausių sostinės Žvėryno tiltas, turintis savitą dvasią. Įspūdį palikę ir keliaujant aplankyti Porto bei Lisabonos tiltai Portugalijoje.

– Ką labiausiai norėtumėte pasakyti lankytojams, susiruošusiems aplankyti parodą ir  pamatyti Jūsų instaliaciją?

– Kuriant „Rankos, tiesiančios tiltus“, norėjau prieiti prie pačios gelmės per mintį apie susitarimo svarbą. Ir tai, kad susitelkę mes iš tiesų galime labai daug ką nuveikti. Dažniausiai, kai žiūriu į statinį, mąstau ne apie jo didybę ar estetiką, ne. Tuo metu aš svarstau apie tai, kiek kolektyvinės energijos ir susitarimų prireikė tam statiniui pastatyti. Prisimenate garsiąją A. Gaudžio statytą Sagrada Familia bažnyčią Barselonoje? Genialusis katalonas architektas žinojo, kad nesulauks statybų pabaigos, bet tikėjo idėjos tęstinumu ir po savęs. Tas žmonių įsitraukimas, kolektyvinis susitarimas gali virsti didžiais dalykais. Tai yra mūsų, kaip brandžios visuomenės, pagrindas.

Nemokama paroda Kauno „Akropolio“ trečiajame aukšte, prie 3A įėjimo, bus eksponuojama iki rugsėjo 18 d. Ją apžiūrėti galima prekybos centro darbo laiku – 8–22 val.