- Simona Gavelytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Sezono pradžioje į Nacionalinio Kauno dramos teatro sezono trupę įsiliejęs jaunųjų aktorių būrys jau pristatė savo spektaklį ir ruošia daugiau kūrybinių projektų. Kad geriau pažintume jubiliejinio sezono tryliktuką, susitinkame su aktoriais iš šiapus scenos. Šįkart pokalbis su Roberta Sirgedaite (R.S.) bei Povilu Jatkevičiumi (P.J.)
– Kokie buvo jūsų keliai aktorystės ir teatro link?
R.S.: Į teatrą atkeliavome pabaigę LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aut.) – čia pakvietė mūsų visą kursą. Tokia nepaprastai paprasta istorija.
P.J.: Retai taip būna, jog visas kursas kartu nueina į vieną teatrą. Mums pasisekė, nes esame su tais žmonėmis, su kuriais įpratome dirbti ir būti, tai yra smagu. O istorijos, kaip mes kiekvienas atėjome iki aktorystės, turbūt yra skirtingos ir individualios. Man teatro būrelis mokykloje buvo vienintelė veikla, kuri niekad nenusibodo, nors prieš tai buvau išbandęs begales užsiėmimų: nuo keramikos ar botanikos iki krepšinio. Pastebėjau, kad teatrą lankau jau kurį laiką ir man vis dar patinka, – taip ir nusprendžiau pabandyti stoti į aktorinį. Man patinka šios profesijos universalumas, nes čia gali panaudoti viską, ką iki tol darei ir mokeisi, ką nori veikti.
R.S.: Aš irgi svarsčiau daug kuo būti, pavyzdžiui, gydytoja, bet tam reikia daug mokytis. O suvaidinti gydytoją aš ir dabar galėčiau, nereikėtų tiek mokytis (juokiasi). Jeigu rimtai, mano kelias buvo gana tiesus. Seniai sugalvojau, kad noriu mokytis aktorystės, tad lankiau įvairius su tuo susijusius būrelius, įstojau į akademiją, baigiau ją ir pradėjau dirbti teatre. Kaip klostysis toliau, aš nežinau, bet sprendžiant pagal šią tendenciją, turėčiau dirbti teatre iki pensijos, o po to – freelancinti.
– Kur jau esate vaidinę?
P.J.: Kiekvienas skirtingai, bet visas mūsų kursas yra pasirodęs filme "Širdys" (rež. Justinas Krisiūnas), tai irgi tam tikras pasisekimas. Roberta ten atliko pagrindinį vaidmenį.
– Jūsų teatro guru. Ar iš teatro grandų, pavyzdžiui, Rimo Tumino, Edmundo Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir kitų, galų gale, savo mokytojų – Vido Bareikio ir Algirdo Latėno semiatės žinių, įkvėpimo? Ar jūs kuriate naują, savo teatrinį pasaulį?
P.J.: Iš pradžių savo teatro guru neturėjau, jais tikriausiai buvo mano mokytojai, su kuriais dar tik buvau pradėjęs susipažinti. Mokykloje tai buvo aktorė Janina Matekonytė, vėliau, pradėjus lankyti teatro ir kino laboratoriją "Meno Alchemija", – Aleksandras Špilevojus. Juokinga ir įdomu, kad dabar pats sugrįžtu į šitas vietas ir vedu arba padedu vesti įvairius aktorinius trenažus, improvizacijas. O su buvusiais mokytojais susitinkame jau kaip kolegos. Tiek Janinos, tiek Aleksandro veikla teatro scenose vis dar aktyvi ir labai skirtinga.
Bėgant laikui žmonės, kurie yra tavo mokytojai, keičiasi ir jais, manau, kartais gali būti paprasčiausias gatvėje sutiktas žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą tam, kad kažką perduotų, o kai jis tai padaro, sutinki kitą žmogų. Žodžiu, mokaisi ir mokaisi. Iš Lietuvos teatro kūrėjų daug kas padarė įtaką, po gabaliuką manyje sulipdė kažkokią mozaiką: pasiimu, kas įdomu man, interpretuoju ir taip kuriu savo teatrinį pasaulį.
– Spektaklyje "Sombras" (rež. Gintaras Varnas) vienas herojų – jaunas režisierius – tiesiog išrėkia, kad dabar laikas ieškoti naujų formų, kurti vadinamąjį verbatim, dokumentinį teatrą, o Williamas Shakespare‘as yra literatūros ūkininkas... Kokios teatro formos jums imponuoja?
P.J.: Manau, kūryba, bešūkaujant ir galvojant tik apie naujų formų paiešką, vėliau atsimuša į tuščių ambicijų sieną. Greičiausiai formos kuriasi netikėtai, net negalvojant apie tai. Dėl to teatras gali būti negailestingas – kiekvieną kartą, atrodo, viską turi pradėti iš naujo.
R.S.: Man atrodo, kad teatro forma nėra labai svarbi. Visos formos gali būti ir geros, ir blogos. Svarbiausia, kas ten vyksta. Sutikčiau su Povilu, kad amžinas bandymas atrasti naujų, dar neregėtų ir taip reikalingų formų yra daugiausia kažkieno ambicijų klausimas. Na, bet vis dėlto galiu pasakyti, kad man dabar tikrai patinka naujas – pasakojamasis – žanras, kur visos priemonės ir aktoriai yra sutelkti tam, kad būtų papasakota istorija. Taip pat pastebėjau, kad spektakliai rečiau betrunka ilgiau nei vieną veiksmą ir tuo labai džiaugiuosi.
– Kokie jūsų pomėgiai, ką veikiate, kai nebūnate teatre?
R.S.: Yra grupė "Kofewino", ją sudaro keturios mūsų kurso merginos. Aš joje groju bosine gitara ir dainuoju. "Kofewino" atliekame smagias dainas apie nelaimingą meilę, dabar kaip tik darysime daug koncertų. Apskritai visi mes kurse labai daug grojame, dainuojame, kuriame ir turime savo dainų, kartais jas pristatome.
P.J.: Buvo dar viena grupė – "Šiltnamio efektas", ji susikūrė, kai mes statėme savo pirmąjį spektaklį "Pasirinkimas" Jaunimo teatre. Su "Šiltnamio efektu" dalyvavome "Garažo" konkurse, bet po to kažkaip sustojome, turbūt nesijautėme pakankamai užtikrinti. O merginų grupė, nors jos ir buvo neužtikrintos, ėjo toliau ir tęsė savo veiklą. "Kofewino" turi savo mažą auditoriją ir, manau, konkretų konceptą.
R.S.: Taip, mūsų muzika labai patinka merginoms, nes jos supranta dainų temas, ir patinka vaikinams, nes vaidiname vienišas merginas. Viskas yra daroma su ironija, per komišką filtrą.
Iš Lietuvos teatro kūrėjų daug kas padarė įtaką, po gabaliuką manyje sulipdė kažkokią mozaiką.
– Grįžtant prie teatro, kokie yra jūsų nauji įspūdžiai ir potyriai čia, Kaune?
R.S.: Mus iš tikrųjų labai gražiai priėmė. Kai teatre praleidžiame daugiau laiko, tarkim, visą dieną čia būname, vaidiname, repetuojame – iš karto juntame, kad tai sava erdvė.
P.J.: Taip, pamažu viską prisijaukiname. Iš pradžių jautiesi ne toks artimas, svetimesnis, bet kuo daugiau veiki, darai, susipažįsti su teatru, tuo lengviau. Kaunas įdomus. Man atrodo, kad čia žmonės truputį kitokie, auditorija skiriasi.
R.S.: Mes jau seniai pastebėjome, kad Kaune tikrai gera publika, gal todėl, kad nevyksta tiek daug renginių, kiek sostinėje. Vilniuje, aišku, publika būna ir geresnė, ir blogesnė, bet dažnai ji žiūri ciniškiau, o čia – atviriau. Kauniečiai daugiau palaiko, mėgaujasi tuo, ką mato.
P.J.: Jiems patinka eksperimento, tam tikros alternatyvos skonis. Tikriausiai Kaune to dabar norisi, todėl žmonės ir priima, kai tuo metu Vilniuje sunkiau nustebinsi, publikai galbūt reikia paprastumo.
R.S.: Ir atrodo, kad kauniečiai daugiau vaikšto į teatrą. Mane nustebino, kad tie, su kuriais čia susipažinau, sako: "Buvau teatre", "Einu į teatrą", tai yra, iš tiesų jame dažnai lankosi. Tai labai džiugina.
P.J.: Labai gerai, taip ir turėtų būti.
– Girdėjau, kad dalyvaujate Nacionalinio Kauno dramos teatro edukaciniuose projektuose, abu dalyvaujate teatralizuotoje ekskursijoje po teatrą.
P.J.: Taip. Su dar keliais kurso žmonėmis vedame edukacinius užsiėmimus vaikams, su projektu "Teatro kubas" vykstame į mokyklas. Jau turėjome keletą pamokų, supažindinome vaikus su aktorystės principais. Taip pat su Roberta ir dar dviem kolegomis žiūrovus pakviesime į teatralizuotą ekskursiją. Artimiausia – gruodį.
R.S.: Teatro dramaturgė Daiva Čepauskaitė parašė pjesę apie Borisą ir Hają Kupricus, kurie buvo kino teatro "Metropolitain", kadaise veikusio Nacionalinio Kauno dramos teatro vietoje, savininkai. Mes juos įkūnijame, o pati istorija užgriebia laikus nuo tarpukario iki mūsų dienų.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...
-
Unikalus garso spektaklis tamsoje: ką girdi ausis, kai nemato akis?
„Klausymasis – tai kita regėjimo forma“, – neabejoja garso spektaklio „eiti į pat vidurį“ kūrėjai. Garso menininkų kartu su neregiais sukurtas spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, klausantis Jono Meko poeziją i...
-
Urbšienės faifoklokai Baniutės svetainėje4
Kačerginėje, buvusioje Mašiotų ir Urbšių šeimų vasarvietėje, kuri apima namelį ir parkų sklypus, daugiau nei 20 metų šeimininkauja Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijos nariai. Šeimininkauja,...
-
45-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ kviečia Kauno publiką į teatrališką savaitę
Kauno teatro mylėtojai turės unikalią progą mėgautis aukščiausio lygio teatro spektakliais iš visos Lietuvos. Nuo balandžio 21 iki 28 dienos Kauno kultūros centras kviečia visus teatro gerbėjus švęsti 45-ąjį „Lietuvos te...
-
Kauną užplūs skandinaviškos kultūros banga4
Paskutinę balandžio savaitę Kaunas tradiciškai kviečia iš arčiau pažinti skandinavišką kultūrą. Dalyvių laukia gausi renginių programa: parodos, norvegų kalbos pamokos, protmūšis, paskaitos bei diskusijos, ekskursijos i...
-
Maironio lietuvių literatūros muziejui toliau vadovaus D. Cibulskienė1
Maironio lietuvių literatūros muziejui ir toliau vadovaus Deimantė Cibulskienė, pranešė Kultūros ministerija. ...
-
R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės sielos peizažai
Šiandien Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ atidaroma Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės (1959–2023) tapybos darbų paroda „Virš debesų“. ...
-
G. Kuprevičius: esu vietinės reikšmės kompozitorius ir tai man patinka18
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų jubiliejinę sukaktį. Sveiko humoro jausmo nestokojančio iškilaus kūrėjo jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija paminės dviem reikšmingais koncertais. Su šarminguoju M...
-
Tarpininkai: A. Miežio ir I. Kazakevičiaus darbų paroda
Autoriai – tapytojas Andrius Miežis ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius – kūriniais kalbasi apie kultūrą ir natūrą, realybę ir mistifikaciją, apie menininkus ir paveikslus, jų „tarpininkavimo“ būdus bendraujant su meno publi...