Kita tikrovė

Tapyboje, kaip ir kitose meno srityse, taip pat esti tradicijos, vyraujančios kryptys bei mados ir tai, ko dailininkai vengia arba suvokia kaip savotišką menkinimą. "Literatūra" – tokį nuosprendį išgirdęs autorius paprastai traukiasi į nuošalę, savęsp arba pasiryžta ginti savo pasirinktą išraiškos būdą.

O štai žiūrovui šis verdiktas dažnai būna visai neaiškus, nes pirmiausia jis nėra dailininkas ir mene ieško ne "lentynėlių", o peno savo dvasiai, todėl vadinamoji literatūra ypač įdomi, nes ji savotiškai užkelia ant bėgių į traukinį, kuris veža fantazijų, regėjimų, nuojautų kryptimi. Regis, meno tam ir reikia, kad galėtum atitrūkti nuo realybės, kasdienybės monotonijos, patirtum tai, ko išties nėra. Bet gal gali būti? Nes jei egzistuoja sapnai, nuojautos, vizijos, galbūt yra ir kitų realybių, prie kurių menininkas gali prisiliesti arba... jas sukurti.

Būdama atidi vizionierė, savo kūryboje ji sąmoningai pasitelkia fikcinį pasakojimą.

J.Mykolaitytės tapyba būtent tai ir dovanoja – kitokią tikrovę, nes tapybos darbai realistiški, detalės atpažįstamos, tačiau visuma – pasaulis, kurio nėra. Nors žvelgiant į paveikslus galima suabejoti, kad gal jis ir egzistuoja, kodėl tuomet taip įtraukia, nešasi su savimi ir net nesinori iš ten išeiti, nes sukyla prisiminimai, nuojautos, ilgesys...

Erdvė apmąstymams

J.Mykolaitytės tapybos literatūriškumas intelektualus, estetiškas ir svarbiausia – profesionalus: neužsižaidžiama siurrealistiniu vaizdu, nesimėgaujama detalėmis, o ir darbų koloristika – savita, sukurianti bendrą kūrinio vientisumą. Taigi ne literatūriškumas čia svarbiausia, o bendra kūrinio kokybė, aukštas meninis lygis, kuris akivaizdus.

Auksinė naktis. 2005. / Galerijos nuotr.

Pasak menotyrininkės D.Zovienės, nepaprastai erdvi J.Mykolaitytės meninė vaizduotė žiūrovams teikia ne tik estetinį malonumą, bet ir erdvės apmąstymams. Būdama atidi vizionierė, savo kūryboje ji sąmoningai pasitelkia fikcinį pasakojimą. Neatsitiktinai didelį dėmesį menininkė teikia kūrinių pavadinimams (dažniausiai labai lakoniškiems), kurie yra savotiška nuoroda, padedanti žiūrovams pasinerti į siurrealistinį jos paveikslų naratyvą.

Išsiskiria J.Mykolaitytės tapyba ir savitu požiūriu į objektą bei jo interpretaciją. Dailininkės paveiksluose dominuoja siurrealistiškai perkurtas, intelektu ir intuicija pagrįstas literatūrinis pasakojimas, virstantis kita realybe, detalus piešinys, plonasluoksnė, tapymo maniera, monochrominis koloritas, kur svarbiau už spalvą yra šviesos ir šešėlių santykiai.

Neišdildoma patirtis

Dailininkės paveiksluose dominuoja siurrealistiškai perkurtas, intelektu ir intuicija pagrįstas literatūrinis pasakojimas, virstantis kita realybe.

J.Mykolaitytė studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute tapybos specialybę (1972–1978), nuo 1979 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Ukrainoje, Suomijoje, Liuksemburge, Vengrijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Latvijoje, Čekijoje, Graikijoje, JAV, Rusijoje, Turkijoje, Danijoje, Kinijoje), surengė arti pusšimčio individualių parodų. Nuo 1988 m. J.Mykolaitytė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, jos kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Maskvos dailės fonde, Dodge muziejuje Detroite, jų turi įsigiję privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.

Sena nuotrauka. 2002. / Galerijos nuotr.

Vilnietės dailininkės J.Mykolaitytės tapybos paroda "Kauno lango" galerijoje truks neilgai, tačiau pamatyti vaizdai, nuojautos, vizijos greičiausiai taip ir liks nepamirštamos: norėsis lankytis fantastiniuose miestuose (jie autorės kūryboje – dominuojantys), matyti neregėtus peizažus ar sustabdyti laiką skambant pilnačiai.

"Čia keistai susipina ir regimajame pasaulyje, ir ten – už jo ribų – egzistuojantys vaizdiniai (architektūra ir sapnai, tikri daiktai ir teatrališka misterija, apokalipsinės vizijos ir jaukūs interjero kampeliai), – pastebi menotyrininkė D.Zovienė. – J.Mykolaitytės miestas greičiau primena Pompėjos griuvėsius ar laivų-vaiduoklių kapines: fantasmagoriški statiniai tąsūs, tarsi ištirpęs vaškas, o tarp jų įsiterpę netikėtų proporcijų peizažo ir natiurmorto elementai prilygsta architektūriniams motyvams. Drobėse tvyro postcivilizacinė nuojauta. Tačiau šie iliuzijų miesto vaizdiniai nebaugūs, o kažkodėl labai jaukūs ir gražūs, nes, ko gero, ir Paskutinio teismo diena bus įspūdingai graži…"