Istorijos iš gyvenimo

Jautriai, bet su humoru toksiško vyriškumo padarinius ir lyčių stereotipų sukeltas traumas tyrinėjantis monospektaklis yra tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ dalis. Jis pasakoja apie Greisę – jauną moterį, trokštančią meilės, bet ieškančią jos pačiose netinkamiausiose vietose ir žmonėse, kol gyvenimas galiausiai priverčia ją atrasti, kas yra visavertė meilė ne tik kitam, bet ir sau.

Spektaklis jau sulaukė daug dėmesio Liuksemburge ir Londone, o vasarą jį galės išvysti ir Lietuvos žiūrovai. Tiesa, jis bus rodomas tik vieną kartą, nes kitą dieną kūrybinė komanda su spektakliu išvyks į prestižinį Edinburgo teatro festivalį „Edinburgh Fringe“, vykstantį teatre „Summerhall“. Tačiau G. Parulytė tikisi, kad spektaklis dar ne kartą sugrįš į Lietuvą.

Kūrėja pasakoja, kad daugybę žiūrovų sujaudinusi pjesė gimė labai natūraliai, dramaturgė ją parašė per keturias dienas.

„Parašyti pjesę manęs paprašė Liuksemburge vykstantis monospektaklių teatro festivalis „Fundamental Monodrama Festival“. Nors tai nėra autobiografija, ją parašyti paskatino prieš kelerius metus išgyventa sunki depresija. Išėjusi iš tamsaus etapo supratau, kad nematau užtektinai spektaklių ar kino filmų, pasakojančių istorijas, panašias į tas, kurias išgyvenau aš ar mane supančios moterys“, – apie idėjos pradžią pasakojo G. Parulytė.

Kartais kurdami režisieriai siekia save išaukštinti, spektakliu pademonstruoti savo sumanumą, išradingumą, intelektą, tačiau tokios pjesės, anot menininkės, dažnai žiūrovams būna neaktualios. G. Parulytė sako norėjusi sukurti spektaklį, po kurio žiūrovai jaustųsi artimesni sau, kitiems ir pačiam teatrui.

„Lovefool“ premjera įvyko teatro festivalyje Liuksemburgo nacionaliniame teatre. Bilietai buvo kaipmat išpirkti, o pjesė pasiekė populiarumo rekordus. Vėliau spektaklis rodytas ir Londono teatre „Coronet“, kur paliko įspūdį net išlepintai britų publikai.

„Monospektaklyje vaidinanti Kristin Winters gyvena Londone. Ji man pasakė, kad daug spektaklių mačiusi Londono publika nemėgsta teatre reikšti jausmų. Tad regėti, kaip spektaklio pabaigoje žiūrovai šluostėsi ašaras, buvo tiesiog stebuklinga. Nors šalių kultūros yra skirtingos, mes visi turime tų pačių sielos žaizdų, – pastebėjo G. Parulytė. – Be galo džiugu, kad pjesės, parašytos per keturias dienas, vilkint pižama, nuoširdumas ir paprastumas paliečia žmones.“

Impulsai: G. Parulytė pabrėžia meno svarbą – „tai, ką mes rodome teatro scenoje, daro įtaką visuomenei“. L. Theisen, D. Fragoso nuotr.

Siekia pokyčių

Pasak pašnekovės, viena svarbiausių spektaklio temų yra tai, ką su mumis padaro neišgydytos vaikystės traumos ir kaip jos paveikia mūsų gebėjimą mylėti ir priimti meilę. G. Parulytės teigimu, neišsigydę savo skausmo būsime tiesiog užprogramuoti skaudinti save ir aplinkinius.

„Spektaklyje taip pat kalbama apie toksišką vyriškumą ir mus ribojančius lyčių stereotipus. Viena vertus, atrodo, šiomis temomis šnekama labai daug. Kita vertus, niekas iš esmės nesikeičia. Pjesėje yra momentas, kai vaikai atsako į klausimą, kokia jiems atrodo gera moteris. Draugų paprašiau įrašyti savo vaikų atsakymus. Atsiuntę man įrašus, bičiuliai net susigėdo – nors vaikams jie daug kalba apie lygybę, 3–5 metų mažieji jau turėjo labai stereotipišką moters įsivaizdavimą. Pasak jų, gera moteris yra ta, kuri plauna, tvarko, gamina valgį, visada sako ,„taip“, turi vaikų, – atskleidė ji. – Tad nors daug kalbame apie lyčių lygybę, jos dar nepasiekėme, o ateinanti karta mąsto panašiai kaip jų seneliai.“

Dramaturgė tiki, kad menas yra platforma, galinti paskatinti pokyčių. Jų labai reikia, nes moterys vis dar gyvena tam tikrame visuomenės užribyje.

Net vyrai man rašė laiškus, juose prisipažindami, kad po spektaklio pravirko.

„Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl yra taip mažai moterų režisierių. Iš tikrųjų, kai būdama penkiolikos pradėjau vaidinti kine, man niekada nė nebuvo šovusi mintis, kad kada nors galėčiau pati rašyti istorijas ir jas režisuoti. Tiesiog nebuvo moterų režisierių pavyzdžių, kuriuos galėčiau matyti ir jais sekti. Tiesa, kad sukūrusios šeimą moterys režisierės neretai apleidžia kūrybą, nes joms tiesiog nebelieka tam laiko, ir nėra įstatymų, kurie palaikytų jų, kaip mamų ir menininkių, statusą. Beje, tik neseniai supratau, kad per visus ilgus mokyklos metus Liuksemburge mes skaitėme tik vieną moters autorės parašytą knygą – „Anos Frank dienoraštį“, – akcentavo pašnekovė. – Vis dėlto pjesė „Lovefool“ man suteikė labai daug vilties. Dar neteko dirbti projekte, kuriame gaučiau tiek daug jautrių žmonių atsiliepimų. Net vyrai man rašė laiškus, juose prisipažindami, kad po spektaklio pravirko. Nuostabu žinoti, kad menas gali būti toks gydantis ir sukelti tokį stiprų bendrumo ir išsilaisvinimo jausmą.“

Teatro terapija

G. Parulytę labai sujaudino tai, kad spektaklis patiko psichoterapeutams, kurie paskatino jį pamatyti savo kolegas ir pacientus. Nors pjesė iš pradžių buvo skirta labiau suaugusiesiems, ji pasirodė artima ir paaugliams.

„Spektaklyje Liuksemburge apsilankiusi mokytoja mūsų paprašė surengti pasirodymą 16–18 metų moksleiviams. Po spektaklio planavome 20 minučių klausimų ir atsakymų sesiją, kuri užtruko net dvi valandas, kadangi norėjome leisti paaugliams išsikalbėti. Paaiškėjo, kad 100 paauglių arba buvo patyrę prievartą, arba pažinojo žmonių, kurie ją patyrė. Visi jie bijojo vieno iš savo tėvų, turėjo savižudiškų minčių arba pažinojo žmogų, kuris nusižudė. Tai išties sukrėtė, – atskleidė režisierė. – Diskusijos metu kalbėjome apie meilę sau ir kitam, sutikimą seksui. Supratau, kad visuomenė ir švietimo sistema labai infantilizuoja paauglius. Tačiau tiesa, kad jie jau 15–16 metų yra daug išgyvenę ir nežino, ką su tuo skausmu daryti. Ne visi gali eiti į terapijos užsiėmimus ar pasikalbėti su tėvais, nes šie tik ima gėdinti.“

„Lovefool“ spektaklio metu žmonės išlieja savo jausmus ir pasijaučia nesantys vieni su savo problemomis. Tad spektaklis buvo pramintas teatro terapija.

„Man norėjosi vengti per didelio teatrališkumo, simbolizmo ir kalbėti visiems suprantama žmonių kalba. Greisės personažas tiesiog kalbasi su žiūrovais ir jiems atskleidžia tamsiausias savo paslaptis. Tai sukuria labai intymią atmosferą“, – pasakoja G. Parulytė.

Į premjerą Lietuvoje režisierė kviečia visus, norinčius patirti teatro terapiją. Labiausiai tuos, kurie nemėgsta teatro. Pasak pašnekovės, jai visada smagu, kai paskatinti draugų ar artimųjų žmonės apsilanko „Lovefool“ spektaklyje ir iš jo išeina pamilę teatrą.

Metas naujiems balsams

Jautrias ir šiais laikais aktualias temas į teatro sceną perkelianti G. Parulytė tikisi, kad vis daugiau autorių išdrįs rašyti pjeses apie tai, kas rūpi jiems ir visuomenei. Pašnekovės nuomone, nuolatinis klasikinių kūrinių interpretavimas teatre jau seniai tapo nuobodus.

„Studijuodama Niujorke turėjau griežtą vaidybos dėstytoją. Ji mums liepdavo perskaityti po vieną pjesę per dieną. Niujorke buvo toks knygynas, prekiavęs tik teatro pjesėmis. Ten dirbo tikri žinovai, kurie pasiūlydavo pjesių bet kokia norima tema. Skaitant įvairias pjeses, man visiškai atsivėrė akys ir supratau, kaip mažai dėmesio mes skiriame šiuolaikiniams autoriams, – akcentavo ji. – Dėstytoja kartodavo, kad jau užteks interpretuoti ir perinterpretuoti Williamą Shakespeare’ą, Antoną Čechovą ir kitus klasikus. Tai – visiškas režisieriaus egocentriškumas, siekiant parodyti, koks jis genialus, nes seną pjesę gali pritaikyti šioms dienoms."

Jei norime turėti įdomų ir aktualų teatrą, anot G. Parulytės, turime suteikti sceną ir naujiems balsams.

„Dėstytoja pasakė: Gintare, jei aš dar vieną kartą pamatysiu modernią A. Čechovo „Trijų seserų“ interpretaciją, kur seserys apsirengusios juodai ir groja elektroninė muzika, aš nusišausiu. Vėliau grįžusi į Berlyną, kur tuo metu gyvenau, pamačiau spektaklio „Trys seserys“ plakatą su juodai apsirengusiomis aktorėmis ir aprašymu, kad jame skambės elektroninė muzika“, – pasakojo menininkė.

G. Parulytė ragina autorius nebijoti rašyti pjeses, net jei jie niekada nėra to darę. „Įdomūs ne tik jaunimo, bet ir vyresnių žmonių balsai. Pavyzdžiui, man būtų smalsu pamatyti spektaklį apie tai, ką reiškia būti 80-metei šiuolaikiniame pasaulyje. Deja, mūsų visuomenėje vis dar nėra labai priimtina vyresniame amžiuje keisti profesiją, išbandyti ką nors nauja. Norėtųsi, kad žmonės suprastų, jog pradėti rašyti niekada nėra vėlu. O kultūros institucijos turėtų būti atviresnės ir suprasti savo atsakomybę. Juk tai, ką mes rodome teatro scenoje, daro įtaką visuomenei“, – atkreipė dėmesį ji.

Užteks interpretuoti ir perinterpretuoti klasikus. Tai visiškas režisieriaus egocentriškumas, siekiant parodyti, koks jis genialus.

Ateivė Liuksemburge

Lietuvoje gimusi G. Parulytė, būdama septynerių, su šeima emigravo į Liuksemburgą. Čia jos tėtis gavo architekto darbą.

„Oficialiai buvome pirmoji lietuvių šeima Liuksemburgo istorijoje, tad iš pradžių buvo daug vienišumo jausmo. Tikėjausi, kad turėsiu dvejus namus – Lietuvą ir Liuksemburgą, tačiau viskas pakrypo kitaip. Lietuvoje niekas nežinojo apie Liuksemburgą, o Liuksemburge – apie Lietuvą. Vaikai mano gimtąją šalį asocijavo su Rusija, pašaipiai vadindavo mane ruse. Tad gyvenimo pradžia emigracijoje man nebuvo labai lengva, – pripažino režisierė. – Sulaukusi dvylikos metų pradėjau lankyti dramos būrelį. Tada man atsivėrė visiškai kitas pasaulis, kuriame kartu bendravo įvairaus amžiaus paaugliai, o mano kitoniškumas buvo priimamas labai palankiai.“

Būdama penkiolikos G. Parulytė dalyvavo pirmojoje atrankoje ir nuo to laiko ji vaidino kine. Pirmąjį vaidmenį lietuvė sukūrė filme „CQ“, kurį režisavo režisierius Romanas Coppola. Paskui ji vaidino filme „Mergina su perlo auskaru“, filmavosi greta garsių žvaigždžių – Scarlett Johansson ir Colino Firtho. Teatre vaidinti pašnekovė pradėjo būdama 27-erių.

„Mane be galo traukė filmų ir spektaklių režisavimas. Tad Briuselyje įgijau medijų studijų magistrą. Šių studijų metu mes filmavome, kūrėme radijo laidas, rašėme scenarijus, o šias visas veiklas jungė psichologija. Vėliau išvykau į stiprią Niujorke įsikūrusią vaidybos mokyklą, kurioje metų programą perėjome per vieną vasarą, – atskleidė kūrėja. – Grįžusi į Liuksemburgą, vaidinau teatre ir kine, rašiau straipsnius laikraščiams ir žurnalams. 2017 m. manęs paprašė parašyti novelę liuksemburgiečių kalba. Novelė „Fuck“ tapo labai populiari. Ją greitai išpirko, o kritikai rašė, kad šią knygą parašiau visiems prieinama kalba. Man pasirodė labai juokinga ir miela, kad liuksemburgiečių kalbą tarp jaunimo išpopuliarino lietuvė.“

G. Parulytė pasakoja galiausiai pradėjusi pavargti nuo atrankų ir filmų, kuriuose jai tekdavo stereotipiniai, vienpusiai vaidmenys, parašyti ir surežisuoti vyrų.

„Man nebepatiko, kad ne nuo manęs priklauso, ar gausiu vaidmenį ir koks jis bus, norėjosi daugiau savarankiškumo ir atsakomybės. Supratau, kad tokių moterų, kurias aš įkūniju ekrane ar teatro scenoje, realybėje nepažįstu. Tad norėjosi kurti realų gyvenimą labiau atitinkančius spektaklius, – pasakoja ji. – 2019 m. Liuksemburgo teatro festivalis manęs paprašė parašyti pjesę. Taip gimė monospektaklis „A Lithuanien in the Land of Bananas“ („Lietuvė ateivė Bananų šalyje“), pasakojantis apie mano vaikystę Lietuvoje, emigraciją ir gyvenimą Liuksemburge. Spektaklį pati režisavau ir jame vaidinau. Vėliau viskas vystėsi labai greitai, nuo to laiko surežisavau šešis kino projektus. Dabar rašau scenarijus serialui ir ilgametražiam filmui, džiaugiuosi save atradusi rašydama, nes tai man teikia didelį džiaugsmą. Būdama aktore, patyriau daug toksiško bendravimo, tad labai smagu, kad režisuodama pati išsirenku savo komandą. Darbas man tapo tikra meile ir kūrybos oaze.“

Kas: Festivalis „ConTempo“, G. Parulytės spektaklis „Lovefool“.

Kur: Kauno kameriniame teatre.

Kada: Rugpjūčio 1 d. 18 val.