Libretisto Francesco Maria Piave ir kompozitoriaus Giuseppe Verdi „Traviata“ 1853-iaisiais žymėjo operos posūkį link natūralizmo. Alexandre Dumas sūnaus romanu „Dama su kamelijomis“ paremtas kūrinys publiką sujaudino muzikiniais garsais jautriai papasakota kurtizanės, pamilusios vyrą iš aukštesnio socialinio sluoksnio, istorija. Nauja buvo tai, kad pagrindine operos veikėja pirmą kartą tapo ne princesė ar senovės graikų deivė, o paprasta, XIX a. mergina. Tad „Traviata“ ne tik žavėjo natūralumu ir įtaigumu, bet ir atvėrė kelią kitoms tikroviškoms savo laikmečiui operos veikėjoms – Karmen, Čio Čio San, Toskai, Manon Lesko ar Lulu.

Lietuviams „Traviata“ komunikuoja ką kita. 1920-aisiais gruodžio 31-ąją šiuo kūriniu buvo atidaryta Operos vaidykla, žymėjusi profesionalaus Lietuvos operos teatro pradžią, simboliškai reiškusią ir Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, statuso įtvirtinimą. Nors temiškai „Traviata“ neturi nieko bendra nei su Lietuva, nei su Naujųjų metų švente, pasitikti Naujuosius metus šiuo G.Verdi šedevru Lietuvoje vis dar tebėra svarbi ir reikšminga tradicija. Kaune „Traviata“ dar buvo statyta 1931, 1952, 1966, 1984 ir 1999 m. Ne tik publika, bet ir KVMT artistai su jauduliu laukia naujosios „Traviatos“ premjeros. Operos šimtmečiui skirtas pastatymas spektaklio kūrėjams kelia nemenkų užduočių, nes „Traviata“ gruodžio 26–31 d. pasirodys didžiąja dalimi debiutuojančių solistų sudėtimi, be to, po ilgos pertraukos skambės itališkai.

Žiūrovams pateikti savą G.Verdi šedevro interpretaciją buvo pakviesta režisierė ir choreografė Anželika Cholina, 1999-ųjų pastatyme kūrusi spektaklio choreografiją. Apie tai, kaip kurtizanės Violetos istoriją mato ir girdi ji, – pokalbis su spektaklio režisiere A.Cholina.

Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

– „Traviata“ – pirma jūsų savarankiškai režisuojama opera. Kuo jums įdomus šis žanras ir kuo ypatinga jo režisūra?

– Man iš esmės patinka opera. Šio žanro specifika man nenauja ir netyrinėta erdvė – visi mano statyti spektakliai glaudžiai susiję su muzika. Esu kūrusi ne tik baletų ir šokio spektaklių, bet ir operetę bei keletą miuziklų. Su režisieriumi Rimu Tuminu sėkmingai pastatėme net dvi operas Maskvos didžiajame teatre – Dmitrijaus Šostakovičiaus „Kateriną Izmailovą” ir Piotro Čaikovskio „Pikų damą”. Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre drauge režisavome du vienaveiksmius kūrinius – Igorio Stravinskio operą-oratoriją „Karalius Edipas“ ir Bélos Bartóko operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Jaučiuosi įgavusi didelės patirties dirbdama šiose meno mekose, tad drąsiai imuosi savarankiško operos pastatymo. Operos režisūra yra būtent ta kūrybinė erdvė, kurioje visada norėjau išbandyti save, nes teatre man visada patiko didelis mastelis, kūrimas kažko grandiozinio. Man labai įdomu atskleisti muziką, paverčiant vidinę kūrinio dramaturgiją gyvu, įtaigiu veiksmu. Tai nėra paprasta, nes, statant operą, svarbu netrukdyti žiūrovui klausytis jos muzikos.

Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku.

– Kuo šiuolaikiška ir aktuali šiandienai jūsų pasakojama Violetos istorija?

– Kažkodėl šiais laikais operos pastatymuose populiaru eiti lengviausiu keliu, kai spektaklio šiuolaikiškumas kuriamas per formą, pavyzdžiui, perkeliant veiksmo vietą į kitą laikmetį, pasirenkant drastišką vizualinį sprendimą, kuris dažnai sukuria disonansą muzikai. Naudojant tokią strategiją, retai pavyksta pasiekti įtaigumo. Susidaro įspūdis, kad, kai opera įsileido dramos režisierius, kurie nenori girdėti muzikos, šio žanro statymo kanonai buvo pažeisti. Todėl ir atsirado Violetos su džinsais ar Tatjanos, rašančios laišką Oneginui sėdėdamos ant unitazo. Mano nuomone, operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. Juk operos stilių ir mizanscenų sprendimus diktuoja muzika, o režisūros šiuolaikiškumas yra mąstyme. Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo.

– „Traviata“ – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Santykinai nesudėtingos užduotys atlikėjams ir negausus įvykiais siužetas atveria galimybių interpretacijoms. Kokia jūsų „Traviata“?

– Mano „Traviata“ – liūdna istorija apie meilę, kuri nužudo. Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku. Juk Alfredas buvo pirmas, kuris išdavė Violetą ir keršijo jai, net neįsigilinęs į tėvo sukurptą intrigą. Violeta miršta ne tik todėl, kad sirgo džiova. Per trumpą savo gyvenimą ji keičiasi nuo lėlės iki beveik vienuolės: svarbiausia tampa nebe išorė, o vidus. Ir nesutikčiau, kad operoje užduotys atlikėjams yra nesudėtingos. Šiandien operos solistams, norintiems scenoje sukurti įtaigius personažus, reikia ne tik puikiai dainuoti, bet ir sugebėti organiškai vaidinti, partneriauti. Sceninė išvaizda taip pat turi nepriekaištingai atitikti kuriamų veikėjų paveikslus. Ir tai tik maža dalis užduočių, kurias keliu savo „Traviatos” pastatyme, kuriame kaip pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai debiutuoja kviestiniai bei KVMT solistai.

– Violeta – kurtizanė. Šis faktas pastatymuose neretai suaktualinamas, Violetos personažą traktuojant kaip vulgarią laisvo elgesio moterį. Koks Violetos paveikslas piešiamas jūsų interpretacijoje?

Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai.

– Violeta – moteris, kurios paveikslą nupiešia muzika. Tai viena sudėtingiausių soprano partijų, nes solistė veiksmą pradeda kaip koloratūrinis sopranas, o pabaigia kaip dramatinis. Taigi, tokia pat kraštutiniška Violetos gyvenimo, virsmo istorija yra ir mano pastatyme.

– Ne paslaptis, kad didžioji dalis publikos laukia tradicinio puošnaus pastatymo. Koks jūsų santykis su tradicine laikytina interpretacija ir ar sunku buvo į šį kūrinį pažvelgti savaip, atsiribojant nuo stereotipų?

– Kaip vieną esminių skirtumų įvardyčiau tai, kad neinterpretuoju šio kūrinio statiškai ir, pasinaudodama savo gebėjimu kurti choreografiją, išplečiu talentingų baleto ir choro trupių dalyvavimą operoje. Choro artistai turi daugiau choreografinių užduočių, nei tikėjosi. Manau, kad kiekvienas statomas spektaklis turi alsuoti tiesa, todėl „Traviatoje” man svarbu įtaigiai perteikti kūrinio mintį. Šioje operoje kuriamas ne tik grožis ir akcentuojama spektaklio estetika, bet ir kuriama istorija, tikslūs psichologiniai personažų portretai. „Traviatos” veiksmas kilnojasi iš vienos erdvės į kitą, operoje daug siužetinės painiavos ir svarbių smulkmenų, kurių negalima praleisti, tad šią operą kurti nelengva. Bet aš pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.

Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Skirtingas nuo įprasto atrodo Žoržo Žermono personažas. Koks jis šiame spektaklyje ir koks jo santykis su Violeta?

– Man nesinorėjo, kad personažai būtų vienspalviai. Gyvenime žmonės juk būna įvairūs, pilni prieštaringų charakterio savybių. Toks ir Alfredo tėvas Žoržas Žermonas. Vengiau tradicinio sprendimo – išplėčiau jo personažą, sukūriau priešistorę. Galbūt jis buvo antikvaro mėgėjas, tvarkos ir sistemos gerbėjas, todėl jo neapleido noras kruopščiai sutvarkyti ir sūnaus gyvenimą. Kad tai ne tik piktas ir griežtas herojus, aš išgirdau klausant muzikos. Pavyzdžiui, finalinio veiksmo II paveikslo dueto su Alfredu stretoje atsiranda Žermono šokanti kojytė, kuri perteikia jo savimeilišką įsijautimą auklėjant nepaklusnų sūnų.

– Įvestas ir papildomas personažas, kurio G.Verdi partitūroje nėra. Kokį naują atspalvį jis suteikia „Traviatos“ istorijai?

– Negaliu atskleisti šio personažo prasmės, nes nenoriu išduoti spektaklio paslapčių. Teatras – vieta, kur kuriami stebuklai, todėl kviečiu visus ateiti į premjerą, kurioje žiūrovai turės galimybę patys viską pamatyti ir išgirsti, išgyventi emocijų spektrą ir patirti tikro teatro šventę bei magiją.

– „Traviata“ pati savaime yra daugiasluoksnė drama – istorijoje atskleidžiama ne tik Violetos drama. Kurią liniją išryškinate jūs?

– Dramatinėse istorijoje nebūna vieno kampo, iš kurio būtų galima teisingiausiai pažvelgti į kūrinį. Svarbu yra viskas. Todėl ir mano „Traviatos” traktuotėje antraeilių veikėjų nėra. Čia svarbūs visų personažų likimai – visus juos stengiuosi išspręsti, nes visi jie glaudžiai susiję tarpusavyje. G.Verdi buvo didis operos meno reformatorius, kuris, jungdamas dramą ir muziką, siekė sukurti vienį. To savo pastatyme siekiu ir aš.

Pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.

– Spektaklis simboliškai žymi profesionalios operos Lietuvoje šimtmetį. Ar sukaktis atsispindės spektaklyje?

– Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai. Malonu, kad KVMT vadovas Benjaminas Želvys sugrąžinti Violetos istoriją į lietuviškos operos lopšį pakvietė būtent mane. Esu laiminga dirbdama su dirigentu maestro Ričardu Šumila, kurio muzikos pajautimu žavėjausi visada. Beje, tai pirmas ir, tikiuosi, ne paskutinis mūsų bendradarbiavimas. Taip pat man talkina puikūs dailininkai: scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Olga Filatova Kontrimienė. Visi mes labai atsakingai kuriame šį spektaklį, kuris bus gražus, estetiškas, jaudinantis, muzikalus, dramatiškas ir išdailintas iki detalių. Tikiuosi, kad sukursime nuostabią šimtmečio „Traviatą”, kuri ilgai gyvuos KVMT ir iki gelmių lies bei džiugins žiūrovų širdis.

Vaidmenys ir atlikėjai

Violeta Valeri – Gabrielė Bukinė, Agnė Stančikaitė

Alfredas Žermonas – Egidijus Bavikinas, Tomas Pavilionis

Žoržas Žermonas – Andrius Apšega, Žygimantas Galinis, Laimonas Pautienius

Flora Bervua – Iveta Kalkauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Kristina Siurbytė

Anina – Kristina Siurbytė, Ieva Vaznelytė

Gastonas Letorjė – Žanas Voronovas, Mindaugas Zimkus

Baronas Diufolis – Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas

Markizas d‘Obinji – Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas

Daktaras Grenvilis – Giedrius Prunskus, Joris Rubinovas

Džiuzepė – Evaldas Kondrackis, Martynas Stankevičius

Komisionierius – Faustas Januška, Ričardas Karalevičius

Mirtis – Rokas Spalinskas, Gintaras Visockis.