Parodoje Kaune – iš lėto ryškėjantis amžinybės vaizdas

Svarbiausi įvykiai gyvenime įvyksta netikėtai. Neįmanoma jų suplanuoti, jiems pasiruošti. Individuali kiekvieno reakcija į juos lemia tai, kaip įvykiai daro įtaką ar net pakeičia gyvenimą. Toks įvykis kaip artimojo, bičiulio, kolegos netektis sukrečia. Jausmų bangavimui nurimus, galima ramiau pažvelgti į tai, kas įvyko, ir susivokti. Vis dėlto taip žvelgti į mirtį – sudėtinga ir tam reikia laiko.

„Riba tarp gyvybės ir mirties yra labai plona. Galime kabintis į ją, bet mirtis yra neišvengiama“, – sako menininkas, fotografas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Grafikos katedros docentas Gintaras Česonis. Kauno fakulteto galerijoje pristatyta jo personalinė fotografijos paroda „Laiptai į dangų“, dedikuojama draugui ir kolegai VDA KF, tapytojui Arūnui Vaitkūnui, pasak fotografo, – įrodymas, kad menininko kūrybinis palikimas atsimenamas. Tapytojas tartum gyvena pomirtinį gyvenimą. Amžinybėje.

Atviros durys

Fotografijų serija pradėta kurti dar 2012 m., G. Česoniui pirmą kartą atvykus į Tbilisį apsilankyti kasmečiame tarptautiniame fotografijos festivalyje.

„Kelionė buvo kupina abejonių. Važiavau į nepažįstamą šalį, apipintą legendomis, kaip joje nesaugu. Tačiau ji pasitiko mane išskėstomis rankomis“, – pasakoja menininkas. Norėdamas susipažinti su miestu, pajausti jo ritmą, fotografas vaikštinėjo Tbilisio gatvėmis. Svilino didesnis nei 30 °C karštis. Slėpdamasis nuo jo menininkas pravėrė atsitiktinio daugiabučio laiptinės duris.

Iš saulės nutviekstos gatvės įsmukęs į laiptinę pradžioje nieko nemačiau, iš lėto vaizdas pradėjo ryškėti ir supratau, kur patekau.

„Iš saulės nutviekstos gatvės įsmukęs į laiptinę pradžioje nieko nemačiau, iš lėto vaizdas pradėjo ryškėti ir supratau, kur patekau. Tą akimirką ryškiai prisiminiau Arūną, kuris vaikščiojo tomis pačiomis Tbilisio gatvėmis“, – sako G. Česonis.

Tbilisį fotografas aplankė dar septynis kartus. Jis vykdavo kartu su kitais menininkais, taip pat kaip parodų kuratorius, o švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį nuvyko į šalį padovanoti 100 fotografijos leidinių Tbilisio fotografijos ir multimedijos muziejui. Progos apsilankyti Tbilisyje buvo įvairios, ir visada, laisvu metu, fotografas grįždavo į miesto gatves, jose ieškodamas laiptinių atviromis durimis.

Svetimi – tarsi savi

Nuostabą kelia faktas, kad daugiabučių laiptinės Tbilisyje atviros ir į jas galima užeiti.

„Tai privilegija. Žmonės, kurie neturi nieko, drąsiai dalijasi viskuo. Sykį laiptinėje sutiktas kartvelas pasikvietė mane arbatos. Turėjau jam papasakoti, kodėl čia atvažiavau. Jis netgi norėjo, kad likčiau vakarienės“, – pasakoja menininkas.

„Fotografijų seriją kūriau nuo 2012 iki 2022 m. ir per šį laikotarpį stebėjau, kaip seni, apleisti Tbilisio kvartalai virsta naujais, prabangiais ir jau su užrakintomis namų laiptinėmis. Norėdami apsaugoti tai, ką turi vertingo, žmonės randa vis daugiau priežasčių užrakinti duris. Atviros durys reiškia ne tai, kad žmogus neturi ko saugoti, o tai, kad laukia, jog kažkas užeitų“, – sako fotomenininkas.

Naujos detalės

Užeiti į laiptines gali kiekvienas, stebėdamas G. Česonio fotografijas. Laiptinės senos, gražios, neįprastos mums, pripratusiems prie standartinių, keistomis spalvomis dažytų, kodiniais užraktais saugomų namų laiptinių.

Tbilisio laiptinės fiksuotos žiūrint į jas skirtingais rakursais, pajaučiant vis kitokį laiptų ritmą, pastebint ir kadre išsaugant atsargiai sklindančią šviesą, kuri tokia būna tik labai trumpą akimirką.

Kuo ilgiau žiūrima į fotografijas, tuo daugiau detalių jose išryškėja. Kaip pasakoja G. Česonis, jis yra ne kartą sugrįžęs į tą pačią laiptinę, nes įdomi pasirodydavo pro mažus langelius sklindanti šviesa ar nauji įtrūkimai sienose, išlūžęs dar vienas laiptų turėklų laikiklis. Šį atradimo jausmą menininkas įtaigiai perteikia eksponuojamose nuotraukose – žiūrovas, į tą pačią fotografiją žvelgdamas antrą kartą, pamato anksčiau nepastebėtų laiptų faktūrų, dėmių ant sienų, nutekėjusių dažų, blunkančių interjero puošybos detalių. Nuotraukos, kaip ir laiptinės, atviros. „Parodoje žiūrovui siūlau skirti laiko ir atrasti fotografijas. Žiūrėdamas į jas tam tikru kampu, pamatai naujų detalių, elementų“, – pažymi menininkas.

Mokytojas, bičiulis

Paroda dedikuojama A. Vaitkūnui ne tik todėl, kad pagrindinis fotografijų motyvas yra tapytojo mėgtos laiptinės. „Nežinojau, kada ši paroda bus ir kokia ji bus. Ji neskirta jubiliejui ar kitai svarbiai progai. Tiesiog atėjo metas prisiminti Arūną“, – sako menininkas.

A. Vaitkūnas buvo pirmasis fotografo darbo vadovas, ilgainiui tapo jo bičiuliu. „Daug gražių akimirkų išgyventa drauge. Ir Arūno studijoje nemažai laiko praleista, dalyvauta diskusijose, pokalbiuose“, – prisimena G. Česonis. A. Vaitkūnas buvęs progresyvus, jo požiūris į kūrybą, drąsa eksperimentuoti, gebėjimas visada būti žingsniu priekyje, kitų, jaunų žmonių palaikymas, kvietimas bendradarbiauti darė didelę įtaką G. Česoniui. „Jis atiduodavo daug, bet, tikiu, daug ir gaudavo. Jei atsirastų galimybė su juo pasikalbėti dabar, būtų įdomu pasitikrinti, kiek idėjų, apie kurias esame diskutavę, šiandien yra įgyvendintos“, – sakė menininkas.

Kažką po savęs palikti, kad jį prisimintų, menininkui yra labai svarbu. Kūryba – tai jo mintys, išgyvenimai, patyrimai, suvokimai, atrastos tiesos. Menininkui išėjus, kūryba lieka. Ji gyvena. Ir nepraranda galios paliesti gyvuosius.


Komentaras

Prof. dr. Rasa Žukienė, menotyrininkė

Fotografas G. Česonis ir tapytojas A. Vaitkūnas į tuos pačius senojo Tbilisio motyvus žvelgė ne tuo pačiu laiku ir skirtingomis gyvenimiškomis aplinkybėmis. G. Česonis, pakviestas Sakartvelo fotomenininkų, į Tbilisį nuvyko 2012 m. Šis miestas sužadino prisiminimus apie tapytoją A. Vaitkūną, G. Česonio draugą ir kolegą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (2000–2005).

A. Vaitkūną mirtis pasiglemžė Tbilisyje. Tai įvyko 2005 m. Daugelis Kauno jaunesniųjų kūrėjų, tarp jų ir G. Česonis, ir šiandien pripažįsta šios asmenybės pozityvią įtaką jų pasaulėžiūrai ir etinėms nuostatoms. Prisiminimai ir dvasiškai artimo bendražygio praradimo kartėlis G. Česonio žvilgsnį nukreipė į Tbilisio senamiesčio namų laiptines, A. Vaitkūno mėgtą tapybos motyvą, ir jis sukūrė fotografijų ciklą „Laiptai į dangų“. Manau, svarbu pasakyti, kad pas mus retokai sutiksi menininką, savo kūryboje mąstantį apie kitą menininką ir kūryboje jam išreiškiantį pagarbą.

Dailininkas A. Vaitkūnas XX a. 9-ajame dešimtmetyje yra nutapęs įsimintinų kūrinių su Kauno ir Vilniaus laiptinių motyvais. Pavargusiose miesto namų laiptinėse jis įžvelgė itin tapybišką motyvą, kuris menininką nuteikdavo filosofiškai. Laiptinė – vieta, kur eina įvairiausi žmonės, bet niekas neužsibūna, nes nejauku ir nesaugu. Tapytoją visa tai pastūmėdavo panirti į klampias niuansuotas spalvines gamas.

G. Česonis senuosius Tbilisio senamiesčio laiptus mato pilkšvai monochrominių atspalvių gamoje ir, sakyčiau, kažkaip viltingai, lyg laiptus į metafizinį Dangų. Laiptinių tuneliai fotografo žvilgsnį veda ir aukštyn, ir žemyn, bet visada link vidun srūvančios šviesos plotų. Tamsumą ir prieblandą įveikia išsklidusi, iš dangaus atsrūvanti sidabriška šviesa. Ji ir yra neišblėsusios atminties simbolis. Šios fotografijos – prasminga dedikacija, kilnus vieno kūrėjo pagarbos kitam kūrėjui veiksmas, jau pats savaime vertas pagarbos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių