Vizuali diskusija

„Dalį neramaus karantininio, pandeminio, laikotarpio menininkė praleido sodyboje. Būtent joje surinkti aptrupėję susenusių medžių gabalai pasitarnavo tolesniems jos kūrybiniams veiksmams. Iš medžių pasigamintos formos buvo panaudotos parodoje demonstruojamiems stiklo indams išpūsti. Taip tarsi įveiklintas, pratęstas medžio gyvenimas“, – pažymi menotyrininkė dr. Raimonda Simanaitienė.

Tačiau ekspozicijoje pristatomi ne tik gamtos įkvėptų, bet ir laiko paveiktų ir sąmoningai mechaniškai sukurtų formų kūriniai. „Siekiu atrasti harmoniją, darną tarp architektoninių kompozicijų ir natūralių organinių objektų nūdienos aplinkoje. Paroda yra lyg vizuali diskusija apie sandūras tarp ekologijos, tvarumo, išsaugojimo, išliekamumo, tąsos ir ekosocialinės politikos“, – sako menininkė.

Dermės patyrimas

Inicijuodama diskusiją, ekspozicijoje V.Verikaitė akcentuoja labai svarbų – gyvenimo išvien su gamta – aspektą.

„Žmogui tampant galingesniam gamtos atžvilgiu, svarbu atrasti tvarumo ir dermės patyrimą“, – teigia kūrėja. Karantino laikotarpiu pradėję atkurti ryšį su gamta, žmonės dabar ieško būdų, kaip jiems tapti gamtos dalimi, o ne kaip gamtą pritaikyti prie savo poreikių. Žmonių mąstysenoje įvyko reikšmingas pasikeitimas: suvokus savo trapumą, mirtingumą, o atvirą gamtos erdvę – kaip atsinaujinančios energijos, jėgų, stiprybės, ramybės šaltinį, atsirado didesnis poreikis ją gerbti ir saugoti.

Estetiški, įdomių formų objektai palieka daug erdvės žiūrovo vaizduotei.

Jos netobulumas, sukuriantis absoliučią harmoniją, paskatino ir žmones kasdienybėje siekti ne tobulybės, o natūralumo, kaip sako menininkė, dermės patyrimo. Parodoje eksponuojami V.Verikaitės kurti estetiški, įdomių formų objektai palieka daug erdvės žiūrovo vaizduotei. Liečiami žvilgsniu jie sužadina gilias emocijas, jausmus, jautrius prisiminimus. Jų netobulumas įkvepia ir žavi savo unikalumu.

Filosofiškas naratyvas

Kūrinių konceptualumas dera su jų funkcionalumu. Objektai gali likti tušti, kaip simbolis, kad gamtai nereikia žmogaus intervencijos, kad be jos ji yra savo tobulame būvyje ir harmonijoje, sykiu juos galima užpildyti objektais, rastais joje, kuriuos norisi saugoti, turėti arčiau savęs.

Per menininkės kurtus darbus veriasi filosofiškas naratyvas, kurį sustiprina V.Verikaitės mintis, kad gamta – tai grožis, istorija, patirtis, dabartis, ateitis ir vaizduotės refleksijos.

Dermė: parodos eksponatai jungia individualius šiuolaikiškus stiklo meno techninius sprendimus ir meninio stiklo novatoriškas išraiškos formas, optines ir skaidrumo savybes. / Galerijos nuotr.

„Kitas svarbus parodos aspektas atsispindi fotografijose. Jose – istorija su artimu žmogumi, ekspozicijai suteikianti papildomo jautrumo, tikrumo, sentimentalumo“, – sako dr. R.Simanaitienė.

Senatvės, ilgaamžiškumo ženklai nuotraukose užfiksuotame močiutės veide, raukšlės rankose kuriant šį projektą menininkei asocijavosi su gamta, amžių nugyvenusių medžių rievėmis, tekstūromis, patrešusiais kamienais, vis dėlto padėjusiais įvykti virsmui – gimti naujiems stiklo kūriniams. „Taip menininkė tarsi nubrėžė paraleles tarp gamtos ir žmogaus egzistencijos, priminė žiūrovui, kad „gamta neretai alegoriškai įprasmina žmonių gyvenimus, yra jų atspindys“, tie patys procesai vyksta ir žmonių buvime, prasitęsiančiame iš vieno į kitą“, – pastebi menotyrininkė.

Dvasinis ryšys

Parodoje eksponuojamose fotografijose akcentuojami artimuosius jungiantys nepertraukiami dvasiniai saitai. Stiprus ryšys žmogų sieja ir su gamta. Jis atsikuria kiekvieną kartą klausantis jos garsų, žvilgsniu klaidžiojant jos atviroje erdvėje, liečiant augmeniją ar kvėpuojant švariu, gaivinančiu, gydančiu oru.

Gamta globoja ir saugo žmogų, perteikia jam savo išmintį – lygiai taip, kaip ir mylinti močiutė. Geriausias metas žmogui atsakyti jai tuo pačiu  yra dabar.

Kas? Paroda „Iš šerdies“.

Kur? LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62).

Kada? Veikia iki rugsėjo 4 d.