Pasitikdami Valstybės teatro 100-metį, leiskimės dramos pirmeivių, režisierių Juozo Vaičkaus ir Konstantino Glinskio, pėdomis, prisimindami pirmąjį dramos spektaklį – Hermano Sudermanno "Joninės".

Oficiali pradžia

"Pakelkim mes taurę linksmybės" lietuviškai uždainavo tą įsimintiną 1920 m. gruodžio 31-osios vakarą Lietuvos operos tėvu vadintas K.Petrauskas, ir taip gimė Lietuvos opera, kuriai tuoj pat sukaks 100 metų.

100 metų jau skaičiuoja ir Lietuvos valstybės dramos teatras, kuris savo gyvavimą tame pačiame pastate pradėjo 1920-ųjų gruodžio 19 d. Lietuvių meno kūrėjų draugijos įsteigta Dramos vaidykla čia parodė J.Vaičkaus režisuotą Hermanno Sudermanno spektaklį "Joninės". Taip prasidėjo pirmojo profesionalaus stacionaraus lietuvių dramos teatro, dabar – Nacionalinio Kauno dramos teatro, istorija.

Pradėjęs veiklą kaip Dramos vaidykla, 1922 m. teatras buvo suvalstybintas ir pradėtas vadinti Valstybiniu dramos teatru, Valstybės teatro drama arba tiesiog Valstybės drama. Sujungus Valstybės dramą, operą ir baletą, tapo Valstybės teatru – meno ir lietuvybės centru laikinojoje Pirmosios Lietuvos Respublikos sostinėje Kaune.

Židinys: Valstybės teatras. Kaunas. XX a. 3 dešimtmetis.

Straipsnyje "Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijos Teatro darbų pagrindai", išspausdintame pirmame žurnalo "Menas" numeryje 1920 m., pabrėžta, kad "lietuvių tautoje yra amžiais brendusios vidaus galios ir besireiškiančios pastangos savam tautiniam teatro veidui vystyti", "lietuvių scenai imtina kaipo pradas – lietuvių būtis, besireiškianti vaidytinėje apeigų formoje, pasakos, padavimai ir dainos, ir taip pat iš jų auganti lietuviškoji drama (pavyzdžiui, Vydūnas, Vincas Krėvė ir t. t.)", siūloma lietuviško teatro scenai "duoti galimybės pačiai savarankiškai nušviesti pasaulio veikalai" ir ugdyti aktorius, nes "nėra pakankamai priaugusių scenai pajėgų, kas reikia auginti, patiems augintojams beaugant" (nurodyta nutarimo data – 1920 m. birželio 22 d.). Lietuvos meno kūrėjų draugijos Teatro tarybą sudarė "vaidintojai" Andrius Oleka ir Antanas Sutkus, tapytojas Adomas Varnas, "muzikininkas" Juozas Žilevičius ir "literatas" Balys Sruoga.

Asmenybė: aktorius P.Kubertavičius. Kaunas, 1925 m.

Dramos vaidyklai pradėjus savo veiklą, buvo penki režisieriai: J.Vaičkus, K.Glinskis, Antanas Sutkus, Andrius Oleka-Žilinskas ir Aleksandras Vitkauskas. Susiklosčius aplinkybėms, būtent J.Vaičkus buvo paskirtas kuriamos Dramos mokyklos vedėju ir režisieriumi. Sutartys buvo pasirašytos su K.Glinskiu, A.Vitkausku, Juozu Stanuliu, Petru Kubertavičiumi, Viktoru Dineika, Ona Kurmyte, Pole Tendžiulyte-Skrebutėniene, Antanina Vainiūnaite, Teofilija Vaičiūniene, M.Kiršinu-Lingviu, A.Kalyčiu ir P.Mačinsku.

Nuotaika: aktorė T.Vaičiūnienė. Kaunas, XX a. 3–4 deš.

Lietuvybės žadinimo vakarai

Akivaizdu, kad lietuviškos dramos istorija prasidėjo gerokai iki 1920 m. Praleiskime spektaklius valdovų ir didikų rūmuose, jėzuitų įsteigtą mokyklinį teatrą ir XVIII a. pab.–XX a. pr. veikusį Vilniaus miesto teatrą, o pradėkime nuo lietuviškų vakarų.

Iki 1904 m. slaptuose, o paskui viešuose vakaruose dainuojant, šokant, deklamuojant ir vaidinant buvo ugdoma lietuviška tapatybė, savimonė, kalba. Tiems vakarams rašomose trumpose, dažniausiai komiškose Keturakio (brolių Antano ir Juozo Vilkutaičių), J.Tumo-Vaižganto, L.Didžiulienės-Žmonos, Žemaitės pjesėse buvo pristatomos tų dienų aktualijos, pašiepiamos ydos, socialinė realybė. Šiuos vaidinimus rengė labiau išsilavinę, mokslus baigę lietuviai. Lietuviški vakarai buvo organizuojami lietuvių bendruomenėse JAV, Rusijoje, Mažojoje Lietuvoje, kitose šalyse.

Pirmasis lietuviškas spektaklis JAV, Plimute, buvo pastatytas 1889 m. (A.Turskio "Be sumnenes, arba Kejp taj ant svieto ejnasi"), Rusijoje – 1895 m. (J.Blizińskio "Žentas dėl parodos"). O dabartinėje Lietuvos teritorijoje, Palangoje (tuo metu – Kuršo gubernija), pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio "Amerika pirtyje" – buvo suvaidintas 1899 m.

Vaidinimus rengė įvairios draugijos: "Vilniaus lietuvių šelpimosi draugovė", "Vilniaus kanklės", "Rūta", "Daina" Kaune, "Aidas" Panevėžyje ir kitos. Prie draugijų steigėsi teatro kuopelės, pradėtos statyti ne tik komiškos pjesės, bet ir istoriniai A.Fromo-Gužučio, M.Šikšnio, G.Landsbergio-Žemkalnio spektakliai. 1905 m. "Dainos" draugija Kaune, būsimame Valstybės teatro pastate, o tuomet – miesto teatre, pastatė Keturakio "Amerika pirtyje" ir surengė choro koncertą. G.Landsbergis-Žemkalnis (1852–1916) 1906 m. pastatė M.Šikšnio "Pilėnų kunigaikštį", 1908 m. J.Słowackio "Mindaugą", 1913 m. H.Heijermanso "Du keliu" ir pagal S.T.Valiūno baladę "Biruta" sukūrė melodramą "Birutė". 1906 m. pagal ją Vilniuje buvo pastatyta pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko "Birutė".

Tačiau pirmuoju Lietuvos meno kūrėjų draugijos Dramos vaidyklos spektakliu buvo pasirinktas Šilutėje gimusio ir vokiškai rašiusio rašytojo H.Sudermanno (1857–1928) kūrinys "Joninės" ("Johannisfeuer", 1900). H.Sudermanno kūryba pasaulyje turėjo visuotinį pasisekimą, dramos buvo vaidinamos ne vieną sezoną. Pagal jo romanus XX a. buvo sukurta daugybė filmų, tarp jų: "The Song of Songs" pagal romaną "Das Hohelied", "Flesh and the Devil" pagal romaną "Es war", "Sunrise" pagal "Die Reise nach Tilsit" ir kt.

Nors XIX a. pab.–XX a. pr. H.Sudermanno kūryba nebuvo populiari Mažosios Lietuvos, kurioje vyko jo romanų ir pjesių veiksmas, mėgėjų teatruose, tačiau jo pjeses 1894–1896 m. sezonais statė Vilniaus rusų dramos teatras ("Drugelių mūšis",), Panevėžio teatras (1913), Petrogrado lietuvių klubas ("Joninės", 1918, rež. J.Bieliūnas). Padieniui šią pjesę pastatė Vilniaus teatro studija Kaune (1920 m. gruodžio 18 d., rež. K.Glinskis) ir Dramos vaidykla.

Valstybės teatre buvo pastatytos keturios H.Sudermanno dramos: Valstybės teatro dramos pradžią žyminčios "Joninės", "Drugeliai" (1924, rež. B.Dauguvietis), "Gėlėse" (1926, rež. B.Dauguvietis). Antrą teatro veiklos dešimtmetį H.Sudermanno veikalai statyti ir Valstybės teatro skyriuose: Šiauliuose – "Drugeliai" (1931, rež. B.Dauguvietis), Klaipėdoje – "Tėviškė" (1935, rež. B.Dauguvietis).

Scenos pirmeiviai

Po devynerių metų, ruošiantis teatro veiklos dešimtmečiui, "7 meno dienos" klausė: "Kada Valst. Dramos jubiliejus?", paminėdami 1920 m. gruodžio 31 d.: "Visi šią dieną sutiko pripažinti mūsų operos pradžia", tačiau kalbant apie dramą svarbu išsiaiškinti branduolį, asmenis, iš kurių išaugo Valstybės drama.

Taigi įvardytos keturios to meto vietos: J.Vaičkaus teatras, "kuris 1918 m. atvažiavęs iš Petrogrado Vilniun pradėjo ten savo veikimą", K.Glinskio studija, A.Sutkaus vadovaujamas Tautos teatras ir galiausiai – Lietuvos Meno Kūrėjų draugijos Dramos sekcija. Visas šias dedamąsias 1930 m. aprašė Vytautas Bičiūnas. Kalbėdamas apie "Jonines", autorius išreiškė nuomonę, kad būtent H.Sudermanno veikalas pirmu spektakliu buvo pasirinktas dėl autoriaus žinomumo ir todėl, kad jame, nors ir "nelabai simpatingai", dalyvauja lietuviai.

Žurnalistas teigia, kad "vaidinimas, tiesa, praėjo trapiai, be ypatingos nuotaikos pakilimo (pats veikalas neteikė progos nuotaikai kilti), bet ir be tokių trūkumų, kurie duotų pamatą pradėtąjį darbą nuneigti". Jis pamini Vydūno kritiką apie negatyviai dramoje vaizduojamus lietuvius, tačiau atremia ją teigdamas, kad žiūrovams "aiškiau puolė į akį" ne girtuoklė, o "skaisčioji gėlelė jo duktė Marikė, kuri, būdama "Joninių" centriniu asmeniu, visą veikalo nuotaiką meilės kentėjimo saulėtumu nudažo".

Pirmąjį spektaklį režisavęs Juozas Vaičkus (1885–1935), laikomas vienu iš lietuviško profesionalaus teatro kūrėjų, spektaklius rengė nuo 1905 m. Pirmuoju jo spektakliu laikoma Dvi moteri (G.Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės) komedija "Velnias spąstuose". Mažeikiuose jis buvo subūręs vaidintojų trupę, kuri nuo 1911 m. vadinosi Skrajojamuoju Juozo Vaičkaus teatru.

Vaidmuo: aktorius V.Dineika. 1921 m.

1914–1916 m. pats mokydamasis vaidybos Sankt Peterburgo Aleksandros teatro mokykloje, J.Vaičkus atidarė pirmąją lietuvių dramos mokyklą, kurioje lavinosi būsimieji žymūs aktoriai Viktoras Dineika, Jonas Dikinis, Petras Kubertavičius, Ona Kurmytė, Juozas Stanulis. Iš savo mokinių sudaręs Skrajojamąjį teatrą nuo 1917 m. rengė spektaklius Sankt Peterburge, Vilniuje ir Kaune.

Rusijoje: J.Vaičkus (sėdi centre) tarp jaunųjų teatro artistų. Kairėje sėdi P.Vaičiūnas, iš dešinės – P.Kubertavičius ir J.Stanulis. Voronežas, 1916 m.  / Saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose.

Kaune J.Vaičkus dirbo palyginti neilgai – 1920–1921 m. buvo lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidyklos Kaune vedėjas ir režisierius, 1921–1923 m. – savo paties įkurtos vaidybos studijos vadovas. Nuo 1923 m. JAV rengė mėgėjų teatro vaidinimus, studijavo kino meną. 1931 m. grįžęs į Lietuvą, 1932 m. Kaune įkūrė Kino ir teatro studiją, kino bendrovę "Lietfilm". J.Vaičkus mirė 1935 m., nesulaukęs  penkiasdešimtmečio.

Vardai ir veidai

Praėjus keletui metų nuo pirmojo spektaklio, J.Ilgis Šaulių sąjungos žurnalo "Trimitas" straipsnyje "Mūsų dramos dėdė" rašė apie J.Vaičkaus teatrinio darbo pradžią su patosu, pabrėždamas lietuvių kalbos ir lietuvybės žadinimo svarbą, patirtus sunkumus ir apie jo tuometinį darbą Šaulių dramos studijoje. Dramos dėde J.Vaičkus vadinamas todėl, kad "rusicizmo laikais, jis pirmasai kelią skynė lietuviškai scenai", – 1923-aisiais "Trimite" rašė J.Ilgis.

Šiame istoriniame, vieną kartą parodytame spektaklyje 1920 m. gruodžio 19 d. P.Kubertavičius vaidino dvarponį Vogelreiterį, Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė – Kristiną Vogelreiter, Polė Tendziulytė – jų dukrą Trūdą, J.Stanulis – architektą Georgą von Hartvigą, Vogelreiterio giminaitį, O.Kurmytė – Marikę, priimtą Vogelreiterių dukterį, Antanina Vainiūnaitė – Valkatą, M.Kiršinas – Gaffkę.

Charakteris: aktorėA.Vainiūnaitė. 1924 m.

Pagrindinių spektaklio aktorių ir režisieriaus J.Vaičkaus likimai susiėjo Sankt Peterburge: Petras Kubertavičius (1897–1964) 1916–1918 m. mokėsi J.Vaičkaus dramos mokykloje, vaidino Skrajojamajame teatre, nuo 1920 m. – Dramos vaidykloje, nuo 1922 m. – Valstybės teatre.

Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė (1899–1995) vaidybos Sankt Peterburge mokėsi 1918–1920 m.: privačioje P.Gaideburovos studijoje, Imperatoriškojo Aleksandros teatro dramos mokykloje, vaidino lietuvių spektakliuose. Valstybės teatre vaidino 1920–1940 m.

Juozas Stanulis (1897–1991) 1917–1919 m. lankė Imperatoriškojo Aleksandros teatro dramos mokyklą Sankt Peterburge, 1916–1918 m. – J.Vaičkaus vaidybos mokyklą, vaidino Skrajojamajame teatre. Kaune vaidino nuo 1920 m., Dramos vaidykloje ir Valstybės teatre – iki 1931 m., vėliau Šiaulių, Klaipėdos skyriuose.

Žvilgsnis: aktorė O.Kurmytė. Kaunas, 1925 m.

Ona Kurmytė-Mazurkevičienė (1901–1952) 1916–1918 m. lankė privačius dramos kursus ir Imperatoriškojo Aleksandros teatro dramos mokyklą, mokėsi ir vaidino J.Vaičkaus skrajojamajame teatre, 1918–1920 m. vaidino Peterburgo lietuvių klubo spektakliuose. Nuo 1920 m. vaidino Kaune, Dramos vaidykloje ir Valstybės teatre.

Iš jų tik truputį išsiskiria Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė (1896–1973), kuri vaidino Odesos lietuvių mėgėjų spektakliuose, aktyviai dalyvavo lietuvių draugijos "Rūta" veikloje, 1915–1918 m. mokėsi P.Močialovo rusų teatro mokykloje Vilniuje, nuo 1918 m. vaidino J.Vaičkaus Skrajojamajame teatre, o nuo 1920 m. – Dramos vaidykloje, Valstybės teatre.

Valstybės teatre J.Vaičkus pastatė tik keletą spektaklių – H.Sudermanno "Jonines" (1920), Skrajojamajame teatre jau statytus rusų rašytojo Viktoro Ryškovo "Piliečius" (1920) ir kaip brandžiausią darbą įvertintą danų rašytojo Hjalmaro Bergströmo komediją "Karen Borneman" (1921) apie moters teisę į laisvą santuoką ir motinystę.

Lietuvybės dvasia

Iki Dramos vaidyklos suvalstybinimo (1922 m. vasario 22 d.) spektaklius joje režisavo J.Vaičkus, K.Glinskis ir A.Vitkauskas.

Aleksandro Vitkausko (1887–1943) Dramos vaidykloje režisuotas lenkų fantastinės literatūros pradininko J.Żuławskio "Mirtų vainikas" buvo suvaidintas tik kartą. Maskvoje baigęs A.Adaševo dramos kursus, jis su skrajojamomis teatro trupėmis gastroliavo Lietuvoje ir JAV lietuvių kolonijose, vaidino Dramos vaidyklos spektakliuose.

Kūrėjas: režisierius K.Glinskis. Kaunas, XX a. 3 deš.

Konstantinas Glinskis (1886–1938), su Vilniaus lietuvių teatro studija Tilmanso teatre pastatęs H.Sudermanno "Jonines" viena diena anksčiau už J.Vaičkų, įėjo ne tik į Lietuvos dramos, bet ir į operos istoriją. Jis režisavo pirmųjų operų – G.Verdi "Traviatos" (1920) ir M.Petrausko "Birutės" (1921) – pastatymus Kaune. Sankt Peterburge baigęs Literatūros ir meno draugijos teatro mokyklą, iki 1916 m. vaidino šiame teatre, režisavo Lietuvių dramos ir muzikos kuopos spektaklius.

Apie šią jo veiklą Sankt Peterburge V.Bičiūnas 1916 m. laikraščio "Lietuvių balsas" žinutėje "Lietuvių teatras" rašė: "Sekmadienį, geg. 8 d., įvyko didysis lietuvių vaidinimas, per kurį Petr. Liet. Dram. Muz. Kuopos buvo rodomas 5 veiksmų Asniko veikalas "Kęstutis". Buvo smagu pažvelgti į lietuvių vaidinimą didžioje Mažojo Teatro salėje, kurioje žiūrėtojų prisirinko apsčiai. Tiesa, negalima buvo tikėtis kažko nepaprasto, betgi, uždangai pasikėlus, tuoj buvo justi smagus tikros scenos dailės dvelkimas, kurs, eidamas kaskart stipryn, gražiai papuošė penktąjį veiksmą."

Birželio numerio išsamesniame rašinyje "Karas ir mūsų teatras" papasakota apie Petrapilio lietuvių dramos ir muzikos kuopą ir perpasakota K.Glinskio kalba, pasakyta atsisveikinimo pobūvio metu. "K.Glinskis pranešė, jog kuriam laikui pasitraukia iš kuopos. (...) Lietuvių žodis, sakė jis, suskambėjo toje įstaigoje, iš kur plaukdavo tautų neapykanta. Ir mes dabar pirmieji pasirodėme jų namuose ir dargi savo kalba. Nieks mūsų ten nevaržė, nekliudė, dargi patys padėjo, viską davė, lyg mes būtume jų laukiami žmonės. (...) Toliau jis kalbėjo, kad lietuvių teatras ateityje daug žadąs. Pažįstas jis daug teatrų suaugusių tautų, bet lietuvių teatras visai savotiškas. Jisai yra tik vaikas, auklėjamas Lietuvos senovės griuvėsiuose, maitinamas Lietuvos liekanomis, neužgesusia protėvių dvasia. Dabar nuo mūsų viskas pareis, kaip mes tą vaiką auklėsime. Auklėti jis nesunku; jis turi augti ir plėtotis, nes jam auklėti pamatas pasėtas tvirtas, nesugriaunamas. O tas pamatas yra mūsų pačių – nuvargintos tautos – sielos balsas, kuris yra supratęs savo skausmus ir tikslą."

1921 m. Dramos vaidykloje jis pastatė jau anksčiau statytus ir palankiai įvertintus A.Asnyko "Kęstutį", S.Kymantaitės-Čiurlionienės "Pinigėlius", V.Mykolaičio-Putino dramą "Valdovo sūnus", H.Ibseno "Hedą Gabler", taip pat M.Glasso "Potašą ir Perlamutrą", Ch.Maireto "Nugalėtojus".

K.Glinskis buvo vertinamas ir už režisūrą, ir už vaidybą – vaidino savo režisuotuose spektakliuose. Apie jo Kęstučio vaidmenį 1921 m. kovą "Trimitas" rašė: "Iki šiol mes matėme nuo 1910 m. jį dirbant kaipo režisierių Petrapilio lietuvių scenoje, matėme jį režisuojant "Vilniaus teatro studijoje", kuri darbavosi visą pernykštį žiemos sezoną Kauno karių klube. Šiandien mums teko pamatyti jis jau ne tik režisuojant, bet ir vaidinant. Ir turime pasakyti, jog p. Glinskio pasirodymu galima tik pasidžiaugti. Kiekviename artisto judėjime, kiekviename jo balso virpėjime juste jautėsi, kad artistas nevaidina, bet gyvente gyvena."

Būtent ši A.Asnyko (1838–1897) drama "Kęstutis", K.Glinskio jau statyta Sankt Peterburge, pirmaisiais Dramos vaidyklos veiklos metais buvo pastatyta Nepriklausomybės dienos proga Vasario 16-ąją. Beje, Valstybės teatre Nepriklausomybės diena buvo pažymima patriotinio turinio, istorinės arba lietuviškos tematikos veikalais. Šiai datai paminėti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo pastatyta santykinai nedaug lietuviškų operų (M.Petrausko "Birutė" (1921), J.Karnavičiaus "Gražina" (1933, 1940), "Radvila Perkūnas" (1937), M.Petrausko, J. Dambrausko "Eglė" (1939), o vien per pirmą dešimtmetį – nemažai dramų: 1921 m. – A.Asnyko "Kęstutis", 1922 m. – istorinė J.Żuławskio drama "Ijolė" ("Ijola", 1905), 1923 m. – J.Słowackio "Mindaugas" ("Mindowe", 1829), 1924 m. – Maironio "Kęstučio mirtis" (1921), 1925 m. – Maironio "Vytautas pas kryžiuočius" (1925), 1926 m. – kun. H.Druckio-Lubeckio "Taip mirdavo lietuviai", 1927 m. – M.Šikšnio-Šiaulėniškio "Pilėnų kunigaikštis" (1905), 1928 m. – J.Cicėno "Pamūrys", 1929 m. – V.Krėvės "Likimo keliais".

Šiandien, pasitinkant Valstybės dramos teatro ir kartu Nacionalinio Kauno dramos teatro šimtmetį, J.Vaičkų ir kitus pirmuosius Lietuvos teatralus galite prisiminti režisieriaus G.Padegimo komiškoje dramoje "Pirmeiviai". Be to, Nacionalinio Kauno dramos teatro kiemelis pasipuošė neįtikėtinai puikiu Tado Vincaičio piešiniu, kuriame – rašytoja S.Kymantaitė-Čiurlionienė, režisierius J.Vaičkus ir aktorius P.Kubertavičius.