Nemuno slėnyje, greta senosios Zapyškio bažnyčios, jau 18-tą kartą margaspalviai aitvarai skrodė dangų.

Pavieniai aitvarai Zapyškio danguje blaškėsi dar gerokai prieš skelbtą oficialią renginio „Tarp žemės ir dangaus“ pradžią. Nerimstantis vėjas žadėjo: dangaus skrajūnų šventė prie Nemuno bus gera.

Pažvelgi aukštyn – ir nesinori akių nuleisti. Štai didžiulis lyg vėliava aitvaras su Baltų simbolika, šalia gali įžvelgti plazdantį baltą pasakų paukštį, čia pat – savadarbis mažylis su Lietuvos trispalve, dangų praskrodžia ryškiaspalviai, uodeguoti pirktiniai.

Simono Baltušio nuotr.

Visai ne problema jei į šventę atskubėjai tuščiomis rankomis. Čia pat prie Zapyškio bažnyčios įsikūrusiose aitvarų dirbtuvėse, padedant savanoriams, nesunkiai susimeistrauji savo unikalų aitvarą, dekoruoji jį pasitelkdamas fantaziją, puoši įvairiaspalviais kaspinais ir kinkai vėją.

„Kažkaip nelabai skrenda“, – susirūpino Milda, tačiau jau po kelių minučių mergaitė šokinėjo iš laimės žvelgdama į savo atvarą.

Norėjome šventės ir pasirinkome tokią sąlyginai ramesnę nei mieste.

Aitvarų dirbtuvėse kai kurie vaikai pasakojo jau ne pirmą kartą atvykstantys į aitvarų festivalį ir žinoję, kad aitvarą bus galima pasidaryti čia pat vietoje, todėl nė nesirūpino.

Tačiau nusprendusiems nesiterlioti ar nekantraujančiam kuo greičiau kelti aitvarą į dangų buvo galima įsigyti ir pagamintų. O jei rankelės dar per liaunos išlaikyti vėjo blaškomą gražuolį, tai paprastesnis pasiūlymas – vėjo gaudyklės, kurias taip pat vaikai, ir nebūtinai vaikai, galėjo dekoruoti taip kaip norėjo.

„Mes profesionalai, – įsitaisęs ant sudedamos kėdės juokdamasis su draugais susižvalgė Augustinas. – Ne, juokauju. Nusprendėme šiais metais pamėginti aitvarus laidyti sėdint. Pernai labai pavargome. Nėra lengva ilgai išstovėti, dar laikyti aitvarą, žiūrėti, kad nesusipintų su kitų žmonių aitvarais. Ir nugarą paskausta, ir kaklą, o čia sėdi galvą pasidėjęs ant kėdės atlošo ir laidai“.

Nuovargio problemą kiti sprendė ne taip įmantriai. Zapyškio bažnyčios pievos nuklotos pledais, ant kurių įsitaisė ne tik aitvarų laidytojai, o ir lydinti komanda. Tuoj iš kuprinių ant pledų rasdavosi gėrimai ir užkandžiai, o jų neatsinešę bėgo apsirūpinti pas pakrantėje įsitaisiusius prekeivius.

Simono Baltušio nuotr.

Praėjusiais metais šis spalvingas renginys pakeitė statusą: iš respublikinio tapo tarptautiniu.

Šiais metais vienas didžiausių Kauno rajono renginių iš anksto skelbė, kad rengiamasi  stebinti pasaulinio lygio programa – italų režisierius Roberto Magro specialiai šiam renginiui sukūrė cirko šou premjera „Circo Aquilone“ („Aitvarų cirkas“).

Medžio pavėsyje pakrantėje įsitaisiusios dvi ponios krizeno: „Kauniečiai miesto gimtadienį atvažiavo švęsti į Zapyškį, o rajono gyventojai skuba švęsti į Kauną. Mes kaunietės. Norėjome šventės ir pasirinkome tokią sąlyginai ramesnę nei mieste“.

Vis dėlto kiti kalbinti aitvarų festivalio dalyviai tikino, kad pasimėgavę popieriniais dangaus  paukščiais dar skubės ir į Kauno gimtadienio renginius.