Netrūksta veiklos

– Aktorė, modelis, verslininkė. Dainuojate. Kaip jūs save pristatytumėte žmonėms, kurie apie jus girdi pirmą kartą?

– Turiu daug veiklos, save išbandau daugelyje sričių. Esu aktorė, buvęs modelis. Turiu rinkodaros verslą, esu nuomonės formuotoja. Šiuo metu užsiimu muzika. Esu baigusi aktorių mokyklą, tad esu aktorė. Taip pat užsiiminėju lengvuoju kultūrizmu – esu Didžiosios Britanijos čempionė. Esu labai stipri rinkodaros srityje, organizuoju renginius.

Savo kelią Londone pradėjau sudėtingai – nuo indų plovimo, sudėtingų darbų. Tačiau esu labai užsispyrusi. Po aštuonerių metų sugalvojau grįžti į Lietuvą, nes pasiilgau šeimos ir dėl COVID-19 labai pasikeitė mano verslo sritis. Grįžusi čia užsiimu rinkodara, pradėjau rašyti knygą, kaip tapti stipria moterimi, taip pat užsiimu muzika.

– Viską išbėrėte greitakalbe. Taip ir jūsų gyvenime – viskas greitai, čia ir dabar?

– Taip. Mano gyvenime viskas vyksta labai greitai.

– Ar 24 valandų per parą jums užtenka, ar laiko galėtų būti ir šiek tiek daugiau?

– Tikrai užtenka: mano darbo tempas yra greitas, bet laiko sau tikrai surandu. Manau, svarbu dirbti ne daug, o protingai ir tada laiko bus viskam.

– Maždaug aštuonerius metus praleidote Londone, o pernai rudenį grįžote į Lietuvą. Gyvenate Kaune. Kodėl sugrįžote?

– Esu kaunietė. Labai pasiilgau šeimos, namų, savo kalbos. Pagalvojau, kad reikia pabandyti pagyventi Lietuvoje, norėjau sužinoti, kaip seksis. Kol kas man patinka. Tačiau vis tiek žadu gyventi tarp Anglijos ir Lietuvos.

Aš negaliu likti tik Lietuvoje, nes turiu rinkodaros verslą, organizuoju renginius Anglijoje – turiu ten skraidyti. Manau, per mėnesį porą savaičių praleisiu Lietuvoje, porą – Anglijoje.

Asmeninio arch. nuotr.

Daug apkalbų

– Koks įspūdis grįžus į Kauną?

– Man čia labai tylu. Ir žmonės čia truputėlį kitokie. Kai tiek metų gyvenau kitur, labai keista yra pritapti. Lietuva yra daug mažesnė šalis. Manau, visur įmanoma pritapti ir gyventi, tik yra tas adaptacinis laikotarpis.

– Tai kuo skiriasi kauniečiai nuo Londono gyventojų?

– Londonas yra miestas, į kurį užsieniečiai atvažiuoja dirbti ir kurti. Čia žmonės neturi laiko – jie neturi laiko apkalboms, jie niekada nepasakys blogo žodžio, nes jiems nėra svarbu, ką tu veiki. Visi yra tolerantiški ir vieni kitus palaiko, nori bendradarbiauti. Pastebėjau, kad Lietuvoje labai daug žmonių mėgsta apkalbas, kalbėti apie kitus blogai internete. Čia yra apkalbų vieta. Žmonės mėgsta vieni kitiems įgelti. Esu labai pozityvi ir noriu būti tuo žmogumi, kuris tai pakeis. Žinau, tai padaryti yra labai sudėtinga.

– Ar gerai supratau, kad Lietuvoje reikia užsidėti šarvus, kad nebūtum palaužta, sužeista, suminta?

– Visą gyvenimą sulaukdavau kritikos ir labai į ją nereaguoju. Daug medituoju ir dirbu su savimi. Žinau, turiu rūpintis savo energija, o ne kreipti dėmesį į tai, kas ką šneka. Žmonės, kurie kalba apie kitus blogai, turi problemų. Juk jeigu esi laimingas žmogus, kam tau apie kitus kalbėti blogai? Koks to tikslas? Laimingas žmogus palaikys, duos patarimą. Aš nekreipiu dėmesio į kritiką, čia jų problema, kad jie žarsto ją ir peikia kito žmogaus pastangas. Labai daug kritikos sulaukiau, ypač kai išleidau savo naują dainą. Tai išvis žiauru.

– Dėl ko sulaukiate kritikos? Dėl išvaizdos, elgesio, dėl to, kad mėgstate skandalingesnį gyvenimą?

– Lietuvoje aš bandau pripiršti europietiškus standartus ir esu kitokia. Esu už moterų stiprybę, moterų nepriklausomybę. Mano standartai – vakarietiški, aš čia juos atvežiau ir labai stipriai juos propaguoju. Normalu, kad sulaukiu pasipriešinimo.

Asmeninio arch. nuotr.

– Skaičiau, kad sugrįžusi į Lietuvą supratote, kad moterims reikia nedidelio postūmio tapti geriausia savo versija – būti stiprioms ir nuo kitų nepriklausomoms.

– Rašau knygą, kaip tapti stipria moterimi. Ji turėtų būti išleista 2022 metais. Savo 29-uosius metus skyriau šiam tikslui – parašyti knygą. Grįžusi į Lietuvą pamačiau, kad moterys dėl apkalbų ir kitų dalykų savimi nepasitiki. Savo socialinėje medijoje sulaukiu labai daug žinučių su klausimais, kaip savimi pasitikėti, užsiimti savo veikla ir nekreipti dėmesio į kitus. Rašau moterims, kaip tapti stipresnėms, savimi pasitikėti, daugiau dėmesio skirti sau, o ne aplinkiniams. Kiekvienas žmogus turi rankas ir kojas, protą, kad pats dirbtų, o ne sėdėtų kažkam kitam ant sprando. Rytuose priimta, kad vyras yra šeimos galva. Aš esu kitokia – man svarbu komandinis darbas. Manau, kad daugelis moterų Lietuvoje yra tarsi Rytuose – jos labai talentingos, darbščios ir jeigu jos tik surastų savyje pasitikėjimo. Jos turi labai daug jėgos ir gali pasiekti savo tikslus. Noriu, pasinaudodama savo patirtimi, duoti naudos kitoms moterims.

Žmonės, kurie kalba apie kitus blogai, turi problemų.

Juodos akimirkos

– Gruodžio mėnesį feisbuke rašėte, kad maždaug prieš pusę metų buvote labai tamsioje vietoje ir meldėte Dievo, kad suteiktų jėgų nesuklupti ir judėti pirmyn. Niekas daugiau negalėjo jums padėti, tik pati. „Tuomet buvo tikrai labai sunku, bet iš prigimties esu kovotoja ir nepasidaviau. Dėl to esu čia, stipresnė nei bet kada ir noriu pasidalyti su pasauliu dalele savęs, nes jaučiu, kad būtent dabar atėjo tam laikas. Man reikėjo išgyventi tai, kas sunkiausia, kad jausčiausi užtektinai stipri ir galinti duoti energijos kitiems“, – liejote tokias mintis. Ar tai buvo pirmieji žingsniai link depresijos?

– Ne, tai buvo mylimo žmogaus išdavystė ir visiškas verslo pasisavinimas. Mane tiesiog labai apgavo. Anksčiau aš skyriau labai daug dėmesio kitiems žmonėms ir labai jais pasitikėjau. Daugiau dėmesio skirdavau kitiems nei sau. Man tai reikėjo suprasti. Buvo labai sunku, labai skaudėjo.

Žinoma, tai nebuvo depresija. Aš negaliu ja sirgti.

– Sakote, kad negalite sau leisti sirgti. Ar esate iš tų, kurie sau niekada nepasakytų: eik šiek tiek į kamputį paverkti?

– Paverkti galima. Visi verkia, aš irgi verkiu. Bet liūdesiui reikia skirti tam tikrą laiką: randu laiko paverkti, bet tada atsistoju ir judu toliau. Neleidžiu sau užsilikti neigiamose emocijose. Jeigu tu laikysi stiklinę vandens rankoje dvi minutes, tau neskaudės, palaikysi – ir tiek. Jei laikysi ją visą dieną, tau pradės skaudėti ranką, jeigu laikysi mėnesį, tavo ranka visiškai nutirps.

Nereikia užsiimti savigaila, reikia žengti toliau. Niekada apie tą pačią problemą negalvoju du kartus: galima dieną ar dvi paliūdėti, tačiau reikia ieškoti sprendimų ir juos vykdyti.

– Jūs visą laiką taip galvojote, ar reikėjo įdėti daug pastangų, kad pasikeistų požiūris? Galbūt skaitote knygas, kurios motyvuoja?

– Taip, skaitau labai daug literatūros, kuri motyvuoja. Jeigu jos neskaityčiau, negalėčiau pati parašyti motyvuojančios knygos. Daug medituoju – stengiuosi tam skirti bent 30 minučių per dieną.

Bendraamžių patyčios

– Dar besimokydama mokykloje susirgote anoreksija, kentėte bendraamžių patyčias.

– Sirgau anoreksija ir, manau, mane tai labai perlaužė. Dėl kitų vaikų patyčių nustojau valgyti, numečiau labai daug svorio ir atsidūriau ligoninėje. Tada supratau, kad kiti žmonės gali mane taip sunaikinti. Dar paauglystėje man šovė į galvą mintis, kad reikia nekreipti dėmesio, kas ką sako, nes jeigu kreipsi – atsidursi karste. Tai sustiprino mano charakterį.

Savyje radau stiprybės, manau, man padėjo Dievas. Supratau, kad dėl kitų aš negaliu mirti. Pradėjau valgyti, užsiimti sportu, pasveikau. Ir nuo to laiko nelabai kreipiu, kas ką kalba apie mane.

– Savo kūną dabar mylite?

– Taip. Aš aktyviai sportuoju. Kartais būnu stambesnė, kartais lieknesnė. Mano svoris leidžia jaustis patogiai: kūnas yra putlesnis, tačiau, jeigu man reikia būti lieknesnei, tai aš porą savaičių renkuosi pasilaikyti dietų. Neturiu laiko ir nenoriu smegenų apkrauti mąstymu apie savo išvaizdą.

– Esate koregavusi kūną, kreipėtės į plastikos chirurgus. Ar dar ryšitės plastinėms operacijoms?

– Jau užteks, tai buvo jaunystės reikalai. Pasidariau nosies ir krūtinės operaciją: krūtinės man patinka, o nosies operacija buvo atlikta be reikalo. Nesiruošiu daugiau nieko daryti, tačiau nėra taip, kad aš dėl jų gailėčiausi. Žinoma, kažkada krūtinę reiks patobulinti, nes po 10 metų reikia tai padaryti. Esu gera tokia, kokia esu. Man gyvenime sekasi.

Asmeninio arch. nuotr.

Mintys apie šeimą

– Ar šalia yra žmogus, kurį galite mylėti?

– Šiuo metu yra. Pradėjau su kai kuo susitikinėti. Tai – tik pradžia. Viskas dabar labai gerai.

– Ar jau kirba ir mintys apie vaikus, ar esate moteris, kuri sako: dar ne dabar, gal po dešimt metų?

– Turiu tikslą susilaukti vaiko, kai man bus 31-ieni ar 32-eji. Tikiuosi, tuomet turėsiu partnerį. Turiu parašyti knygą, pasiekti tam tikrus tikslus ir tuomet. Jeigu žadu turėti vaiką, tai turiu jį visiškai išlaikyti ir jam viską duoti, jei netyčia likčiau viena. Turiu būti pasiruošusi, turėti galimybę samdyti aukles, nes aš niekada nesėdėsiu namuose, prie puodų. Neturėsiu vaikų, jeigu negalėsiu jiems visko duoti. Vyras – labai gerai, nuostabu, jeigu yra šeima. Bet jeigu vyrui kas nors atsitiks, tai kas tada? O jeigu susipyksiu ir išsiskirsiu? Nenoriu taip rizikuoti.

Jeigu leisi užlipti ant galvos, tai ir užlips – 100 procentų.

– Tai gal esate labiau karjeros moteris?

– Labai, labai noriu šeimos. Tai – vienas pagrindinių mano tikslų. Į mane žmonės žiūri kaip į karjeristę, feministę, bet iš tiesų esu labai šiltas ir geras žmogus. Aš dievinu šeimas, vaikus. Tačiau manau, kad viskam yra savas laikas. Nemanau, kad būtina gimdyti vaikus sulaukus 23-ejų, kai nesi nieko pasiekęs. Galima vaiko susilaukti ir 30-ies, 31-ienų, kai jau turi pagrindą gyvenime.

– Esate ne kartą nusivylusi santykiais, buvote išduota. Gal galite patarti, ką daryti moterims, kurios kurdamos santykius yra linkusios aukotis ir užmiršta save?

– Jeigu nori darnių santykių, reikia mylėti save, tuomet tu išskleisi energiją ir kitas žmogus tave gerbs. Visi žmonės leidžiasi būti įskaudinami. Jeigu žmogus su tavimi nesielgia gerai, kodėl turi aukotis? Jis juk dėl tavęs nesiaukoja. Turi būti darnūs santykiai. Nereikia aukotis dėl to, kuris nesiaukoja dėl tavęs. Svarbu mylėti save, nes tada ir kiti žinos, kad jei negerbs tavęs, tada praras.

Jeigu leisi užlipti ant galvos, tai ir užlips – 100 procentų. Manau, mano pačios gerovė yra svarbiausia ir neleisiu jokiam partneriui lipti man ant galvos. Jeigu negerbs – aš išeisiu.

Asmeninio arch. nuotr.

– Bet juk kai kurioms moterims išeiti yra baisu, ypač jeigu santykiai trunka ilgai?

– Daugelis gyvena po vyro sparnu, nes jos nieko nesiekia. Kodėl baisu? Kam aukoti visą gyvenimą ir kentėti? Nugalėkite tą baimę. Jeigu tu mylėsi save, sieksi savo tikslų, ateis žmogus, su kuriuo bus gerai. O žmogui ir vienam turi būti labai gerai. Jeigu su kažkuo kitu yra geri santykiai – tai puiku, bet jeigu jis smukdo tave, tai nereikia tokių santykių.

Turi būti pagarba ir abu partneriai santykiuose turi dirbti. Turi būti harmonija: kiekvienas turi siekti savo tikslų ir papildyti kitą.

– Ar kada nors teko girdėti, kad esate feministė?

– Taip ir aš labai dėl to ginčijuosi. Feminizmas – tai politiniai, finansiniai dalykai ir žmogaus vienybė. Moterys ir vyrai yra lygūs. Aš labai myliu vyrus ir juos gerbiu, bet, manau, moterys yra tokios pačios. Mes esame sielos. Jeigu tu gimei vyru ar moterimi, tu vis tiek esi siela, lygiai toks pats kaip ir kitas. Visi esame vienodi ir turime lygias teises. Aš negalvoju, kad būti moterimi yra labai gerai, o vyru – blogai. Nežinau, ar tai galima pavadinti feminizmu?