Sumaniai sumodeliuotas pasakojimas

Vienos jų sutiktuvės įvyko Istorinėje Prezidentūroje. Knygos "Kai Kaunas buvo Kaunas" autorė istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė tarsi laiko mašina perkelia į kelias 1938 m. birželio dienas, kupinas įvairių įvykių ir susitikimų laikinojoje sostinėje.

Tiesiog enciklopedinės žinios knygoje pateiktos labai patraukliai – per valdininko iš Klaipėdos įspūdžius iš dviejų dienų viešnagės Kaune. Šio sumaniai sumodeliuoto pasakojimo autorė į buvusio kauniečio lūpas įdeda daugybę istorinių žinių apie sutiktus žinomus žmones, aplankytas įstaigas, įsikūrusias ir dabar tebestovinčiuose pastatuose, pateikia sodrių kaunietiškos kasdienybės vaizdų, perpintų valdininko išgirstais gandais, anekdotais, citatomis iš to meto laikraščių.

Prezidentas: knygoje ne kartą įvairiame kontekeste minimas A.Smetona ir jo žmona. (Eugenijaus Peikštenio archyvo nuotr.)

Tiesa, ryškesnis knygoje – prabangaus aukštuomenės gyvenimo atspindys, bet juk ir pats pasakotojas yra turtingas valdininkas, darbo reikalais atvykęs į Finansų ministeriją. Autorė sugeba knygoje parodyti ir kitas gyvenimo Kaune puses, nors jų gerokai mažiau. Ir tai suprantama – skaitytojams labiau rūpi aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, meilės istorijos, vagys, kaliniai... Tad ir pasižvalgykime po 1938 m. Kauną turtingo valdininko iš Klaipėdos akimis.

Norėjau knygoje parodyti įvairesnių to meto realijų, tačiau negalėjau nuslopinti savo simpatijų Kaunui ir kauniečiams, todėl gyvenimas 1938 m. laikinojoje sostinėje, pripažįstu, romantizuotas.

Miesto vartai – stotis

Traukiniu į Kauną atvykusiam valdininkui beveik nerūpi politiniai to meto reikalai, nes, kaip paaiškino pati knygos autorė, ji sąmoningai parinko pasakojimui 1938 m., kai laikinoji sostinė klestėjo, šalies ateitis, nors ir be Vilniaus, nekėlė nerimo. Be to, ne vienas istorikas yra nagrinėjęs politinę situaciją Lietuvoje įvairiais tarpukario dešimtmečiais, o štai kasdienis gyvenimas leidiniuose likdavo paraštėse.

Vos tik pasakotojas 1938 m. birželio 17-ąją, penktadienį, išlipo Kauno traukinių stoties perone, iškart pateikė informaciją apie lagaminų nešikų paslaugų kainas – nuo 0,50 ct iki lito. Nusipirkęs už 10 ct rytinę "Lietuvos aido" laidą ir už 20 ct – "Lietuvos žinias", pastebi, kad stoties pastate veikia pirmos ir antros klasės bufetai, kirpykla, pinigų keitykla.

Susitikimas: lankytojos viename iš Kauno knygynų. (Juozo Zaborskio nuotr., saugoma LCVA.)

Mauzoliejus – po smėliu

Išėjęs iš stoties teritorijos, pasigėrėjo viešbučiu-restoranu "Lozana", anuomet garsėjusiu įdomia pramogine vakaro programa ir puikia džiazo muzika. Ir ne tik... Šiais laikais šis bedieviškai aptriušęs pastatas neprimena pagal šveicarų architekto projektą 1923 m. pastatyto mūrinio gražuolio.

Pasisamdęs taksi, valdininkas iš Klaipėdos važiuoja automobiliu į viešbutį "Lietuva", įsikūrusį Laisvės alėjoje, – pačioje Naujamiesčio širdyje. Pakeliui knygos herojus pasakoja daug įdomių dalykų apie pastebėtus objektus. Pavyzdžiui, važiuodamas pro miesto kapines, atkreipia dėmesį į 1936 m. pastatytą S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejų, kuriame reikalingas mikroklimatas palaikomas elektriniu šildymu ir vėdinimu. Beje, 2004 m. mauzoliejaus liekanos buvo užverstos smėliu, o jo, mauzoliejaus, buvimo vietą dabar ženklina tik nedidelė atminimo plokštelė.

Įžymybės: Unės Babickaitės su broliu Petru nuotrauka, dedikuota Jonui Graičiūnui 1934 m. Paryžiuje. (Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.)

Viengungystės priežastis

Pasakotojas skubėjo taksi į Finansų ministeriją, nes žinojo, kad valdininkai dirba šešias valandas be pietų pertraukos – iki 14 val. Tad jauni įstaigų tarnautojai galėjo iš darbo eiti tiesiai į VDU paskaitas, prasidedančias po pietų. Įdomu, kad būtent dėl mokymosi – kol jaunuoliai siekė diplomo, negalėjo užimti aukštų pareigų, išlaikyti šeimos. Todėl anuomet kas trečias jaunas valdininkas ar tarnautojas mieste buvo viengungis.

Besimokantiems viengungiams ir kitiems mažiau uždirbantiems kauniečiams nebuvo vargo papietauti – anuomet Kaune veikė 170 įvairaus lygio valgyklų, kavinių, arbatinių, kurios pietų metu pamaitindavo apie 12 tūkst. valgytojų! Beje, tuo metu Kaune veikė ir vegetariška valgykla "Lobynas".

Kostiumas už arklio kainą

Pateikęs informaciją apie eilinių kauniečių valgymo vietas, pats pasakotojas užsimena, kad vakare jo laukia susitikimas su bičiuliu Juliumi restorane "Metropolis". Todėl, atlikęs reikalus ministerijoje, knygos herojus nutaria pasidabinti vakaro susitikimui restorane. Juolab kad būtent šią dieną jis ir turėjo atsiimti seniai pas geriausią ir, suprantama, brangiausią Kauno siuvėją svėdasiškį Antaną Rimšą užsakytą kostiumą. Beje, jis kainavo tiek, kiek arklys – 300 litų.

Populiarūs: "Pienocentro" rūmai Kaune, Laisvės alėjoje. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.)

Žinoma, miesto parduotuvėse buvo galima nusipirkti kostiumą ir už 80 litų, tačiau valdininkas negalėjo oficialiuose renginiuose, brangiuose restoranuose vilkėti paprastu kostiumu. Pasakotojas kartu pažymi, kad pas A.Rimšą drabužius siuvasi ir prezidentas Antanas Smetona, jo artimieji.

Unikalus lieknėjimo receptas

Beje, apie madą, bet ne apie drabužių – apie lieknėjimo. Kaip suprantate, tai buvo aktualu ir anuomet. Tik priemonių svoriui numesti arsenalas šiais ir anais laikais skyrėsi. 1938 m. birželio 17-osios spaudoje mūsų pasakotojas rado originalų patarimą, kaip greitai tą lieknumą pasiekti – tereikia per savaitę sugraužti saują… šieno. Buvo patariama prieš vartojant šieną jį sumalti. Kartu pranešama, kad Vilijampolės turguje (Kaune tais metais veikė, atrodo, septyni turgūs) yra perkančių po "šmotą" šieno ir savaitę jį graužiančių...

Kadangi pasakotojas ne tik turtingas, bet ir madingas, jis užsuka ir į prabangiausią bei geriausią Kaune kirpyklą, įsikūrusią šalia brandaus amžiaus kauniečiams žinomo "Pienocentro", Laisvės alėjos ir S.Daukanto gatvių sankirtoje.

Apie prezidento šukuoseną

Minėtoje kirpykloje anuomet dirbo modernia įranga ir įrankiais apsirūpinę trys garsūs meistrai: du Muraliai ir Juozas Urbšys. Pas pastarąjį meistrą užsuko ir knygos herojus. Pasirodo, pas J.Urbšį kirposi ir A.Smetona su Sofija Smetoniene ir Jadvyga Tūbelienė.

1933 m.: rašytojas B.Sruoga tarp Teatro seminaro klausytojų. (Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. iš knygos "Kai Kaunas buvo Kaunas")

Kirpykloje mūsų pasakotojas išgirdo politinio atspalvio anekdotą: kartą A.Smetona paprašė kirpėjo padaryti jam šukuoseną su dailiai priekyje stovinčiais plaukais. Po ilgų, bet nesėkmingų savo pastangų susinervinęs kirpėjas išrėžė prezidentui: "Jei duotumėt valią spaudai, jūsų plaukai patys atsistotų." Tai buvo užuomina į spaudos cenzūrą, į autoritarinį A.Smetonos režimą. Bet ar be to režimo Lietuva būtų per 20 metų pasiekusi daugiau – sunku pasakyti…

Frakuotas internacionalas

Tą pačią dieną pasakotojas dar užsuka pas žinomą anuomet stomatologę Mariją Putvinskaitę-Žmuidzinavičienę, gyvenusią ir dirbusią brolio vardu pavadintoje gatvėje. Pasirodo, ir čia lankosi prezidentas. Beje, V.Putvinskio gatvėje, kaip pastebi mūsų pasakotojas, Kauno aukštuomenė pasistatė daug gražių namų, čia veikė ne viena užsienio ambasada – jų darbuotojai Kaune anuomet buvo vadinami frakuotu internacionalu.

Pasirinkimas: prie Įgulos bažnyčios galima buvo atvažiuoti autobusu arba arklių transportu. (Nerijaus Mikelionio archyvo nuotr.)

Vaikštinėdamas po Laisvės alėją knygos herojus pasakoja apie čia anuomet veikusius kino teatrus, supažindina su jų istorija, užsimena, kad pirmas lietuviškas dokumentinis filmas "Konrado kavinė" buvo parodytas 1936 m., o dabar, t.y. 1938 m., išgirdo, kad dailininkas, vitražistas, scenografas Stasys Ušinskas, prieš porą metų įkūręs profesionalų lėlių teatrą, kuria pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje ("Storulio sapnas").

Legali prostitucija

Skaitytojus sudomins ir žinios apie motorinį transportą Kaune 1938 m. Iš pasakotojo lūpų sužinome pagrindinius ano meto autobusų maršrutus Kaune: Rotušė – Aukštoji Panemunė, Vilijampolė – Žaliakalnis, Įgulos bažnyčia – Zoologijos sodas. Beje, nuo Rotušės į A.Panemunę autobusai važiavo kas 3–5 minutes nuo septynių valandų ryto iki vienuoliktos valandos vakaro. Mieste 1938 m. važinėjo 1 219 automobilių, beveik 200 sunkvežimių, 276 motociklai ir 751 arklių vežimas.

Garsi: 1897 m. lenko A.Perkausko įkurta kavinė ilgiausiai veikė pastate, kur šiais laikais buvo įsikūręs SEB bankas. (Kauno miesto muziejaus nuotr. iš knygos "Kai Kaunas buvo Kaunas")

Informacijos gausa knygoje atskiedžiama to meto gandais, perkamos ir tikros meilės istorijomis. Štai iš pasakotojo lūpų sužinome, kad Kaune jau XIX a. pradžioje meilė buvo perkama ir parduodama: 1857 m. čia veikė trys žydų, trys krikščionių oficialūs viešnamiai. Nepasikeitė padėtis ir po 1919 m. – prostitucija buvo legali, tačiau tokios moterys turėjo gyventi Nemuno gatvėje ir jos prieigose. Šis verslas išliko legalus iki 1935 m., uždraudus jį dėl mieste lytiniu keliu plintančių ligų.

Tragiška meilės istorija

Na, o vienas įdomesnių gandų, pasiekusių pasakotojo ausis, – tai prezidentienės vaidmuo tragiškai 1927 m. rugpjūtį Palangoje pasibaigusioje tikros meilės istorijoje.

Panaši: Laisvės alėja XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. (Nerijaus Mikelionio archyvo nuotr.)

Priminsime, kad Tarptautinio banko valdybos pirmininkas Jonas Ramonas net nesislapstydamas kurorte nušovė žmonos mylimąjį – žinomą gydytoją plk. ltn. Joną Brundzą. Karo teismas nuteisė žudiką šešerius metus kalėti ir sumokėti J.Brundzos tėvams 36 tūkst. Lt. Po poros metų, matyt, dėl J.Ramono pažinties su šalies prezidento aplinka, bankininkas buvo paleistas iš kalėjimo. Beje, reikia pripažinti, kad ano meto visuomenė į nusikaltimus dėl meilės žiūrėjo pro pirštus, o bažnyčios pozicija nužudytojo atžvilgiu buvo pernelyg griežta. Sakysit, kas čia bendra su gandu? Ogi tai, kad žmonės matydavo prie Sunkiųjų darbų kalėjimo, kur kalėjo žudikas, S.Smetonienės automobilį. (Kas dabar tai patvirtins arba paneigs?) O jei ir stovėdavo toks automobilis, tai ar galima teigti, kad prezidentienė važiuodavo būtent pas J.Ramoną?

Unikalioji Unė

Kai G.Milerytė-Japertienė buvo paklausta apie įdomiausią jos knygos istoriją, autorė nedvejodama atsakė: Unės Babickaitės istorija.

Drauge: diplomatinio korpuso Kaune vakarėlio dalyviai. (M.Smečechausko nuotr., saugoma Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.)

Taip, dar yra nemažai atsimenančių šią garsią tarpukario aktorę ir režisierę, mirusią 1961 m. Ji, mergina nuo Kupiškio, išvykusi ieškoti mokytojos darbo į Peterburgą, ten susipažino su Baliu Sruoga, kuris pasirūpino jos finansine parama studijoms Petrogrado imperatoriškojoje konservatorijoje. Beje, būtent B.Sruoga pavadino Uršulę Babickaite Une (lot. unus – vienas, vienintelis). Deja, grįžusi į Kauną, ji pajuto, kad K.Glinskis, J.Vaičkus, B.Dauguvietis neįsileis jos į Valstybės teatro scenos teatrą, ir su pirmąja Lietuvos diplomatine misija išvyko iš Kauno į JAV, kur dirbo teatruose, vaidino filmuose. Ten 1924 m. susituokė su vienu žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininku savo pusbroliu Vytautu Andriumi Graičiūnu, gavusi motinos palaiminimą tik tuomet, kai prižadėjo neturėti vaikų.

Svečiuose pas aktorę

Po 17 metų grįžusi iš užsienio į Lietuvą, Unė su vyru susitiko "Metropolio" restorane su knygos herojumi ir jo bičiuliais – Unės broliu Kaziu ir draugu Juliumi. Po vakarienės aktorė su vyru pakvietė trijulę į svečius. Iš knygos herojaus įspūdžių sužinome, kaip atrodė modernus Unės butas, jo interjeras su rytietiško stiliaus daiktais. Beje, Unė – pridėsime nuo savęs – prasidėjus sovietų antrajai okupacijai su vyru liko Lietuvoje ir brangiai už tai sumokėjo: 1951 m. abu buvo apkaltinti šnipinėjimu ir išsiųsti į skirtingus lagerius. Unė grįžo į sovietinę Lietuvą, o Vytautas po metų nusižudė lageryje.

Madinga: J.Muralio kirpykloje niekada netrūko klientų. (Kauno miesto muziejaus nuotr. iš knygos "Kai Kaunas buvo Kaunas")

1953 m. Unę Kaune priglaudė išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje Kira Katerina Daujotaitė. Pastaroji pasakojo, kad Unė, matyt, galvojo apie savo mirtį, nes įkapėms laikė teatro kostiumą – vienuolės drabužį, bet įsisukę į namus vagys jį pavogė. Tai, kad Unė nujautė mirtį, liudija, pasak K.K.Daujotaitės, ir prašymas padaryti jos pomirtinę kaukę. Ją darė Salomėjos Nėries vyras skulptorius Bernardas Bučas, kurio sūnų Saulių Unė nuoširdžiai globojo po poetės mirties. Gyvenimo pabaigoje garsi aktorė galynėjosi su vienišumu, pardavinėjo išlikusį turtą, bet humoro jausmo neprarado. Jos gyvenimas, pasak K.K.Daujotaitės, nutrūko netikėtai – įsidūrusi pirštą ji mirė nuo kraujo užkrėtimo.

Neslėpė simpatijų Kaunui

Anot knygos autorės, dabar dažna nuostata – prie Smetonos buvo geriau, tik sovietai viską sugriovė. Tad teko iš naujo atsikurti ant smetoninės valstybės pamatų. "Tačiau ne viskas tada, smetoninėje Lietuvoje, buvo gražu. Kaip, beje, ir dabar. Aš norėjau knygoje parodyti įvairesnių to meto realijų, tačiau negalėjau nuslopinti savo simpatijų Kaunui ir kauniečiams, todėl gyvenimas 1938 m. laikinojoje sostinėje, pripažįstu, romantizuotas", – neslėpė G.Milerytė-Japertienė.

Linksmybės: Makso Boršteino vadovaujama kapela restorane "Versalis". XX a. 4 dešimtmetis. (Karolio Baulo nuotr.)

Panašiai atsitiko ir su autorės išgalvotu knygos herojumi – jis irgi idealizuotas, turintis, kaip prisipažino pati autorė, jos įsivaizduojamo idealaus vyro bruožų. Tai valstybės, tautos patriotas, veikiantis jų labui, simpatizuojantis gimtajam Kaunui.

Pasakotojas – šančiškis

Knygoje paaiškėja, kad įspūdžių pasakotojas yra gimęs Šančiuose, kur anuomet veikė jo mėgstamiausius saldainius "Aromint" gaminęs Tilmansų saldainių fabrikas "Tilka", įsikūręs A.Juozapavičiaus prospekte.

Iš grįžtančio namo knygos herojaus sužinome, kad anuomet į Klaipėdą buvo galima plaukti garlaiviu, tačiau jis iš Kauno pajudėdavo labai anksti – ketvirtą valandą ryto. Susisiekimo lėktuvu dar nebuvo, nors 1938 m. rudenį jau buvo numatyti pirmi skrydžiai iš Aleksoto oro uosto į Palangą. Tad knygos herojus sėdo į Kaune nusipirktą naujutėlaitį automobilį "Ford" ir išvažiavo namo į Klaipėdą. Ant galinės automobilio sėdynės puikavosi naujas pasakotojo kostiumas, knygos ir plokštelės, o galvoje – moderniame Kaune patirti įspūdžiai.