"Pats nesu apdovanotas muzikiniais gabumais, taigi mano vaidmuo ansamblyje yra šokiai ir žaidimai", – atvirauja Remigijus ir tvirtina, kad smagu kolektyve, o muzika padeda pristabdyti neigiamą bėgančių metų poveikį.

Per savaitę – dvi ansamblio repeticijos, įvairūs renginiai. Štai šią savaitę ansamblis koncertavo Aleksandro Stulginskio mokykloje-daugiafunkciame centre, dalyvauja festivaliuose, vyksta pas draugus į užsienį – turi gerų bičiulių Vokietijoje.

Kovoja dėl saugumo

"Turime tris anūkėlius, reikia labai smarkiai suktis. Dukros dirba, reikia joms pagelbėti, tai mes su žmona šokinėjame apie mažiukus", – dar vieną veiklos sritį įvardija R.Visockas.

Žmoną radęs chore "Jaunystė" dar studijų metais dabartiniame Kauno technologijos universitete, prieš metus labai išgyveno dėl jos sveikatos. Moterį, palydėjusią į mokyklas anūkėlius, grįžtančią namo pėsčiųjų perėjoje partrenkė automobilis.

"Baigiant pereiti gatvę netoli geležinkelio, vieno automobilio vairuotojas žmoną praleido, o kitas užsižioplino ir netgi padidino greitį", – to niekada neužmirš R.Visockas.

Šiandien jo žmona jau išsigydžiusi lūžius ir žaizdas, tačiau išgyvena dėl kaimynų ir visų rajono gyventojų saugumo. Būdamas Amalių bendruomenės pirmininku, R.Visockas siekia, kad vaikams, einantiems į mokyklas, ir visiems pėstiesiems būtų sudarytos sąlygos saugiai pasiekti kelionės tikslą.

"Amalių pervaža labai nesaugi, čia nuolat susidaro automobilių spūstys. Nuo 2010 m. ne kartą prašiau paprasto dalyko – kad prie perėjų, per kurias eina amaliečiai, būtų perspėjantis užrašas "Vaikai". Deja, Kauno savivaldybės Transporto skyriaus tarnautojai, besigiriantys, kad labai daug dirba, tvarko pėsčiųjų perėjas, miesto pakraščius pamiršta, į mūsų prašymus nekreipia dėmesio", – apgailestauja Amalių bendruomenės pirmininkas R.Visockas, pasirengęs atakuoti valdininkus tol, kol pasieks, kad šio rajono gyventojai, priversti pėsčiomis pasiekti Petrašiūnus, būtų saugūs.

Kiti Amalių bendruomenės siekiai – saugi kaimynystė, aktyvus laisvalaikis, bendros šventės.

Internetas, naujausios kompiuterinės technologijos, muzika, mankštos, užsiėmimai su anūkais – tai 74-erių kauniečio R.Visocko kasdienybė. Be vaistų, kai jie nėra būtini, ir be slogių minčių, nes tam paprasčiausiai nelieka laiko.