Ne per seniausiai P. Linkevičius su muzikine priekaba parapijiečius pradėjo lankyti jų kiemuose.

Pagrindinėje Darsūniškio gatvėje prie vienos sodybos auga įspūdingo dydžio jazminas. Didžiulis, žiedais aplipęs krūmas traukia ne tik bites, bet ir žvilgsnius. „Man jis labai gražus“, – vietos pasirinkimą atvažiuoti su muzikine priekaba ir mums pagroti paprastai paaiškino kunigas P. Linkevičius.

Tentu dengta priekaba paprastai stovi netoli bažnyčios ir namo, kuriame, kaip kunigas juokauja, jis tik miega, nes didžiąją dalį erdvės užima instrumentai. P. Linkevičius svajoja čia įrengti muzikos studiją. Paskubomis pasakodamas apie šią svajonę, kunigas užmeta tento kraštą ant viršaus.

Tai – kunigo Petro mobili scena ant ratų: pianinas, garso kolonėlės, šventųjų paveikslai. Nuo bažnyčios iki gražuolio jazmino atstumas nedidelis, tad kelios minutės ir kunigas jau ruošiasi improvizacijų koncertui. Tačiau žoliapjovės keliamas triukšmas – ne itin geras fonas lietis muzikos garsams.

„Ai, Petriukas atvažiavo“, – paprašytas trumpam nutraukti darbą mielai sutinka vietos gyventojas. Netrukus jis su dukrele įsitaiso kitoje gatvės pusėje priešais jazminą, neįkyriai stebi kunigo pasiruošimą koncertui ir centrinė Darsūniškio gatvė paskęsta muzikoje.

Popietė. Pravažiuoja vienas kitas traktorius, bet tai netrukdo kunigui Petrui. Jis, regis, pats susilieja su kvepiančiu jazminu ir kaskart, liesdamas pirštais pianino klavišus, skleidžiasi it žiedas savoje improvizacijoje.

Kunigų Lietuvoje yra kelios dešimtys. Tačiau kiek žinome dvasininkų, kurie tamposi su savimi muzikinę priekabą? Kunigas Petras važiuoja per kaimus, į kitas parapijas – visur, kur yra kviečiamas. Reikia muzikos artimojo mirties metinėms paminėti – kunigas Petras atrieda, giminės šventė, krikštynos – kunigas Petras užpildo šventę savo muzikinėmis improvizacijomis.

Kartais priekaboje šalia pianino kunigas pasistato sintezatorių mušamųjų ritmui. „Be mušamųjų jaunimui visai neįdomu. Penkias minutes paklauso ir viskas. Improvizacijos roko ritmu juos sulaiko ilgiau. Galima ir džiazuoti“, – šypsosi P. Linkevičius.

Turiu skaityti iš širdies ir iš širdies groti.

Koncertai bažnyčioje

Kunigas pakviečia į Darsūniškio bažnyčią. Ji nedidelė, bet parapijoje gyvena vos 250 žmonių, tad vietos visiems pakanka. Tiesa, kai koncertuoti į bažnyčią atvyko kompozitorius Giedrius Kuprevičius, žmonės čia vos tilpo, suvažiavo iš aplinkinių parapijų, anot P. Linkevičiaus, buvo gal kokie 200.

„Žmonės buvo laimingi, patenkinti. Iš arti pamatė G. Kuprevičių. Jis visą laiką ropščiasi į aukštybes skambinti varpais. Juk galėtų nulipti, nusilenkti, pabendrauti, bet jis taip nedaro. Jo tėvas taip nedarė ir jis nedaro. Tą dieną Darsūniškyje žmonės visa siela jautė kiekvieną jo dovanojamą muzikos garsą“, – įvykiu atokiame Lietuvos kaimelyje džiaugėsi kunigas Petras.

Darsūniškio bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą buvo subombarduota, liko griuvėsiai, tačiau vietos gyventojai anuomet pergudravo sovietų valdžią. Pačiam Lietuvos komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui parašė laišką, kad padėdami atstatyti bažnyčią reabilituotųsi ir būtų gėda už bažnytėlę subombardavusius vokiečius.

Visame miestelyje tuo metu tik vienas namas buvo nesudegęs, žmonės čia buvo biedni ir visų nuostabai parapijiečiai dovanai gavo skardos, plytų, medienos. Prieš kelerius metus kunigo Petro rūpesčiu suremontuotas bažnyčios vidus.

„Čia mano pasididžiavimas“, – sėsdamas prie balto, netoli centrinio altoriaus stovinčio pianino paaiškino kunigas. Kitoje pusėje stovi vokiški, elektriniai, 150 metų vargonai. „Labai geras instrumentas, malonus garsas“, – tuoj prisėdęs groja kunigas Petras ir pakviečia užlipti prie stacionarių bažnyčios vargonų.

Tačiau beeinant mosteli ranka į šalia klausyklos pastatytą akordeoną ir neprašytas sėda groti. „Turiu 12 akordeonų“, – klausimą, kam tiek daug, nustelbia muzika. Vėliau paaiškina, kad tai nėra paikas noras turėti kuo daugiau instrumentų. Kunigo filosofija, kad kiekvienas instrumentas skirtingoje aplinkoje skirtingai skamba, o ypač gamtoje. Ne mažiau svarbu, kokia proga bus grojama. Jei jauno žmogaus laidotuvės, kunigas renkasi vieną instrumentą, jei krikštynos, – ima, jo manymu, labiau tai progai tinkantį.

Gausu: kunigo kolekcijoje yra dvylika akordeonų. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kuriuo nors iš bažnyčioje esančių instrumentų kunigas Petras groja 15 minučių prieš kiekvienas mišias ir po jų. „Pagauni žmonių dvasią, įdedi čia, čia ir tada čia, – tai sakydamas kunigas ranka paliečia širdį, galvą ir galiausia instrumentą, taip aiškindamas, kaip gimsta jo atliekamos improvizacijos. – Tuo improvizacija ir įdomi, kad grojama ne iš natų, ne išmoktas motyvas, o čia ir dabar. Juk tai ir yra paslaptis, iš kur ta melodija kyla.“

Kunigas prasitaria, kad dėl esamų problemų su akimis negalėjo būti kompozitoriumi. „Turiu skaityti iš širdies ir iš širdies groti. Būna, kad išgirstą ar sugalvotą motyvą įsirašau į diktofoną ir vėliau juo remdamasis improvizuoju“, – baigęs žurnalistams skirtą koncertą vargonais paaiškina kunigas Petras.

Muzikinis kelias

P. Linkevičius, mokydamasis 4 klasėje, jau žinojo, kad bus kunigu. Neatsiejama jo gyvenime nuo mažumės buvo ir muzika. Kunigas pasakoja, kad Nemajūnų, kur jis augo ir gyveno su mama, vargonininkas paseno. Petro mama buvo bažnyčios puošėja, skalbėja, valytoja ir pati pačiausia bažnyčios prižiūrėtoja.

„Būdavo mama tvarko bažnyčią, šluoja grindis, o aš vargonais groju. Melodijų išmokdavau klausydamasis arba iš giedotojų atliekamų litanijų, iš karto pagaudavau melodiją ir pamažu ėmiau vargonuoti sekmadieniais. Buvo labai gražu, gera ir priimtina“, – šypteli nuklydęs į vaikystės paveikslą.

Kunigas Petras prisiminė, kaip jo mama su dar keliomis moterimis nuvyko į tuometę Švietimo ministeriją ir išdėstė, kad iš kaimo iki mokyklos yra 6 km ir žiemą vaikams mokykla yra nepasiekiama. Žiemos anuomet buvo visai nepanašios į šiandienos žiemas. Sniego būdavo iki pažastų, o temperatūra dienomis kartais krisdavo žemiau 25 °C.

Vizitas davė rezultatų. Maždaug už kilometro buvo rastas namas, radosi kaimo mokytoja daraktorė. Pirmoje klasėje buvo 7 mokinukai, antroje gal 4. Iš viso 4 klasės ir 24 moksleiviai. Vietos mokytoja išlydėjo P. Linkevičių, jau apsisprendusį būti kunigu, į 5-ą klasę.

Baigiamąją anuomet 11 klasę būsimasis kunigas lankė Birštono mokykloje. „Būdavo, kad vakarais 18 val. Nemajūnuose gegužinės pamaldos, o 20 val. pamaldos prasidėdavo Butrimonyse. Turėjau dviejose parapijose groti vargonais, giedoti litanijas ir giesmes. Atstumas tarp miestelių buvo 16 km. Tad motoroleriu kas vakarą suvažinėdavau beveik 35 km“, – tęsia vaikystės prisiminimus.

Požiūris: bažnyčioje esančiais instrumentais P. Linkevičius groja prieš mišias ir po jų. Jis neabejoja, kad muzika sušildo žmonių širdis. Regimanto Zakšensko nuotr.

Nereikia pamiršti, kad kunigas mokėsi paskutinėje klasė, tad laukė egzaminai, kuriems reikėjo ruoštis gal kiek mažiau plevėsuojant tarp bažnyčių. „Dievas davė, palaimino ir išlaikiau tuos egzaminus“, – nerūpestingai mosteli ranka.

Tada P. Linkevičiaus dvejus gyvenimo metus atėmė sovietinė armija. „Iš armijos grįžau prieš pat Kalėdas. Turėjau beveik metus išlaukti, kol įstojau į Kunigų seminariją. Tuo metu ir prasidėjo kelionės po parapijas. Teko vargonininkauti Alytuje, Perlojoje, Nedzingėje, Šešuolėliuose, Zibaluose, Širvintų rajone.

Vargonininkaudamas įvairiose Lietuvos bažnyčiose būsimasis Kunigų seminarijos klierikas stengėsi bendrauti su žmonėmis, pajusti žmones per vargonais atliekamą muziką, pažinti kunigų mentalitetą. „Buvau smalsus, man labai rūpėjo, kaip atrodo vargonai skirtingose bažnyčiose. Tada pirmą kartą sutikau vienuolę, kuri labai gražiai improvizavo. Buvau sužavėtas. Daugiau nesutikau moterų, kurios užsiimtų tokia kūryba“, – vienuolės pasėtą improvizacijos sėklą išskiria kunigas Petras.

Penkeri metai mokslų Kunigų seminarijoje taip pat ėjo kartu su muzika. Jaunam klierikui seminarijoje buvo patikėtos vargonininko pareigos, o sekmadieniais jis grodavo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje.

„Žymi vargonininkė Dalia Jatautaitė baigdavo koncertą maždaug 13.50 val. Aš 14 val. jau sėdėdavau prie vargonų ir grodavau 4 val. Prisijaukinau žmones. Ateina kokių 20 žmonių paklausyti, išeina, tada ateina kitas būrelis klausytojų. Užsuka ekskursijos į Soborą ir turistams trumpai pagroju, patyliu, kol gidas pasakoja, ir vėl pagroju. Visus penkerius metus grojau sekmadieniais Sobore“, – tęsia kunigas.

Improvizacijų autoritetas

Kunigų seminarijos klierikas buvo laukiamas ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje. Retsykiais grodavo muziejaus salėje fortepijonu. Petras prisiminė, kai per vieną apsilankymą muziejuje klausėsi M. K. Čiurlionio kūrinių. Kol grojo anuomet muziejaus turėtas, šiandien kartais jau sunkiai prisimenamas juostinis magnetofonas, viskas buvo gerai. „Tačiau kai Čiurlionio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas ėmė leisti plokštelių grotuvu, pajutau, kad patefonas trečdaliu greičiau suka plokštelę, nei turėtų būti. Latvių gamybos patefonas „Radiotechnika“ nebuvo geriausias muziejaus pasirinkimas“, – pradedančio kunigo įspūdžius beria kunigas.

Jau kitą dieną P. Linkevičius atvežė iš Šilutės, kur pirmus metus kunigavo, ir padovanojo muziejui nepriekaištingą japonišką patefoną. Tuo metu buvo du muziejaus direktoriai. Abu dėkojo, tik primygtinai prašė Petro parašyti raštą, kuriuo garantuotų patefono dovanojimo aktą ir parašytų, kad neturi jokių pretenzijų. „Jie naudojo tą patefoną, džiaugiuosi, kad kažkuo prisidėjau“, – šypsosi Petras.

„Absoliuti klausa? Ne, ne visai, jautri klausa, imli, todėl lengva pagauti melodiją ir pritarti vargonais. Galų gale instrumentas ne taip svarbu, jei reikia, gali pritarti akordeonu, vargonais ar kitu klavišiniu instrumentu, – dėl dar vaikystėje diagnozuoto obstrukcinio bronchito kunigas Petras negali groti pučiamaisiais instrumentais.

Kunigas Petras nebuvo linkęs pasakoti apie dar vieną savo gyvenimo etapą, kai mokėsi chorinio dirigavimo anuometėje Juozo Gruodžio aukštesniojoje mokykloje. „Mano autoritetas buvo Giedrius Kuprevičius, kuris davė impulsą improvizacijoms“, – kunigas Petras kalba trumpai, mieliau renkasi muzikos garsų kalbą.

Gyvenimo misija

Kalbėdami apie kunigą P. Linkevičių turime paminėti dar vieną jo gyvenimo etapą – kitaip būtų neišsamus paveikslas. „Kaltinėnai buvo mano misija“, – taip šį etapą vadina kunigas.

Per aštuoniolika metų, kuriuos jis tarnavo Kaltinėnų parapijiečiams, jo nuveiktų darbų sąrašas tikrai įspūdingas: pastatė bažnyčią, įrengė šarvojimo salę, jaunimo centrą, sveikatingumo ir reabilitacijos centrą, senelių slaugos namus.

Pasitelkęs rėmėjus ir žymius menininkus sukūrė Tremtinių Kalvariją – Dvasingumo parką. Kuriant šį parką kunigo P. Linkevičiaus rūpesčiu daugumai Kaltinėnų miestelio žmonių iš čia atvestas šaltinio vanduo į namus. Rengė nemokamus žymių atlikėjų koncertus bažnyčioje. Dar statydamas bažnyčią organizuodavo neįgalių vaikų vasaros stovyklas.

„Viskas prasidėjo nuo gaisro“, – itin prasmingą gyvenimo etapą prisimena kunigas Petras. 1988 m. sudegė senoji medinė Kaltinėnų bažnyčia. Prie degėsių krūva virtusios Vytauto Didžiojo laikų bažnyčios paguodęs kaltinėniškius P. Linkevičius pajuto, kad čia yra jo vieta.

Tuomečio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pasiprašė skirti jį į Kaltinėnų parapiją ir po trijų dienų vyskupo dekretu buvo paskirtas Kaltinėnų klebonu. Kunigas ėmėsi laikinosios bažnyčios statybų, tačiau kartu vyko paruošiamieji naujosios bažnyčios statybos darbai.

Metas Lietuvoje buvo ypatingas – jautėsi atšilimas, kūrėsi Sąjūdis, augo viltis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kaltinėnuose vykstančių darbų įkarštyje likimas kunigą P. Linkevičių suvedė su tuomečio Dailės instituto studentu Juozu Rupšiu. Šis išpildė dar vieną kunigo svajonę – Dvasingumo parko kryžiaus stotis vainikuoja menininko sukurtas Tautos prisikėlimo kryžius. Šis baltas, jau nuo senojo Žemaičių plento matomas kryžius yra 19 m aukščio ir yra aukščiausias kryžius Lietuvoje.