Seredų šeimoje susipina lietuviškos ir ukrainietiškos tradicijos

Kauniečių Indrės ir Taraso Seredų sūnūs Joelis, Gabrielis ir Emanuelis kalba dviem kalbomis ir labai laukia išvykų į Ukrainą pas ten gyvenančius giminaičius. „Tvirtos žmogaus šaknys, pagarba joms leidžia vaikams išaugti laimingomis asmenybėmis“, – įsitikinusi ankstyvojo ugdymo pedagogė I.Sereda.

– Kiek tų asmenybių yra jūsų šeimoje?

– Pradėsiu nuo vyro. Jis vardu Tarasas. Ukrainietis. Trijų vaikų tėtis, Kauno evangelikų baptistų bažnyčios vyresnysis pamokslininkas, muzikinio tarnavimo vadovas. Tai jo tarnystė. Taraso darbą man sunku apibūdinti, todėl paprašiau, kad pasakytų žodis į žodį. Jis – elektronikos inžinierius, dirbantis techninio palaikymo specialistu telematikos kompanijoje. Bet jei paklaustumėte mūsų vaikų, jie tiesiog pasakytų, kad tėtis padeda žmonėms.

Aš – trijų nuostabių berniukų mama. Mama esu tiek namuose, tiek ir darbe. Dirbu Valdorfo mokykloje darželio grupės auklėtoja. Jaučiu didelį dėkingumą gyvenimui ir privilegiją, galėdama dirbti tokį atsakingą darbą. Juk vaikai – mūsų ateitis, o man leista prisiliesti prie tos ateities, prie gražesnio mūsų pasaulio kūrimo. Patirtis, kurią jie gauna ankstyvuoju ikimokykliniu laikotarpiu, manau, lems, kokie žmonės jie bus vėliau, kokie jų santykiai bus su kitais.

Vienuolikos Joelis lanko muzikos mokyklą, solinį dainavimą. Jis mūsų šeimos mąstytojas, filosofas, augantis verslininkas. Devynerių Gabrielis sportuoja, lanko dziudo. Turi nepaprastą dovaną pajausti kitus, yra labai jautrus ir empatiškas. Emanuelis skaičiuoja dienas iki savo septintojo gimtadienio. Jaunėlis be galo charizmatiškas, turi puikų humoro jausmą. Mėgsta lipti sienomis tiesiogine to žodžio prasme – parkūrina (parkour, liet. kliūčių ruožas – aut. past.).

Pomėgis: artėjant vasarai Seredos vis dažniau pasvajoja apie vandens turizmą – Lietuvos upės ir upelės baidarių slalomui kuo puikiausiai tinka. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip susipažinote su savo vyru – gal keliaudama po Ukrainą?

– Kai man buvo septyniolika metų, draugės pakvietė į vieną renginį – bažnyčios jaunimo susirinkimą, kuriame jauni tikintys žmonės diskutavo įvairiomis gyvenimiškomis temomis, sportavo ir visaip kitaip smagiai leido laiką. To susirinkimo vadovas buvo Tarasas. Taip ir susipažinome. Lietuvoje. Vėliau bendra veikla bažnyčioje sujungė, dovanojo daug laiko kartu, per kurį gimė abipusė simpatija, meilė, vėliau – vestuvės...

– Ar tiesa, kad jūsų uošvis Vladimiras Sereda – evangelikų baptistų bažnyčios pastorius?

– Tiesa. Susituokę uošviai atvyko į Lietuvą, į povestuvinę kelionę. Ir išsyk pamilo šią šalį. Nusprendė pasilikti. Kadangi lankė bažnyčią Ukrainoje, pradėjo ieškoti evangelikų bendruomenės ir čia. Rado. Išblaškytą, nedidukę grupelę, kuri rinkdavosi vis pas kažką namuose. Tuo metu maldos namai buvo atimti sovietų valdžios. Bendruomenės nariai labai prašė jaunos šeimos pasilikti, o Vladimiro – būti jų dvasiniu vadovu, kurio tuo metu neturėjo. Uošvis sutiko. Kiek vėliau buvo įšventintas į pastorius.

– Labai gražiai atsiliepiate apie vyro šeimą – papasakokite, kuo ji jus užbūrė?

– Be galo nuoširdžiu bendravimu. Kai susipažinome, nepaprastai žavėjo ilgi vakarai prie puodelio arbatos su Taraso mamos keptu morkų pyragu. Maža virtuvėlė, nedidukas stalas, prie kurio tilpdavo dešimt, o kartais ir daugiau žmonių. Vakaronės bendraujant užsitęsdavo iki išnaktų.

Manau, svetingumas, vaišingumas – išskirtinis ukrainiečių bruožas. Teko girdėti pasakojimų, kad į mano uošvius kreipdavosi visai nepažįstami žmonės, kurie važiuodavo pro šalį ir prašydavo nakvynės. Nepaisant fakto, kad tuo metu Taraso tėvai gyveno poros kambarių bute su penkiais vaikais, vietos jų namuose visada atsirasdavo.

Istorijų apie ukrainiečių svetingumą esu girdėjusi daug. Manau, dabar viskas grįžta su kaupu – prasidėjus karui, ukrainiečiams atveriamos tiek žmonių širdys, tiek namų durys.

Giminaičiai iš vyro pusės gyvena Lvivo srityje, kur sprogimų pasigirsta, bet tas regionas nėra pačiame karo sūkuryje. Be to, visi jie tikintys – taigi turi į ką atsiremti, kuo pasikliauti. Aišku, ir jiems pasitaiko dienų, kai apima nerimas dėl ateities, bet palikti gimtųjų namų kol kas nė vienas nežada.

– Ar sunku auginti tris berniukus? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti juos auklėjant?

– Kartais nelengva, bet, patikėkite, labai įdomu. Namai nuolat pilni garsų, veiksmo. Kartais iš nuovargio užmiegame su drabužiais ant sofos, o kartais aplanko mintys, ar jau tikrai ta mūsų šeima pilna. Gal turėtume sulaukti dar kažko? Tad esame atviri pasiūlymams iš viršaus...

Su iššūkiais susiduriame kiekvieną dieną. Reikia labai daug išminties – kaip ir kur nukreipti berniukų drąsą, jėgą, energiją. Pamatyti kiekvieno potencialą, Dievo duotas dovanas, talentus, padėti jiems skleistis. Kartais reikia būti atkakliems ir priminti apie atsakomybę. Pasitaiko ir konfliktų. Vyresnėlis jau žengia į paauglystę, todėl vis dažniau su vyru atsiduriame naujuose vandenyse, susiduriame su naujais iššūkiais.

– Kaip jūs su Tarasu dalijatės tėvystės ir motinystės pareigomis?

– Tiesiog auginame savo vaikus kartu. Gal tik valgyti aš gaminu kiek daugiau. Buvo laikas, kai auginau vaikučius namie, tai man tekdavo didžioji dalis motinystės naštos. Bet grįžęs iš darbo ir matydamas pavargusią žmoną vyras dažnai susirinkdavo vaikus ir eidavo į parką pasivaikščioti, kad aš galėčiau truputėlį atsipūsti. Tuo metu buvimas vienumoje, tyloje man buvo be galo reikalingas, padėdavo atsigauti.

Karštai: susitikę bažnyčios jaunimo susirinkime jaunuoliai nebesiskyrė; bendra veikla sujungė, dovanojo daug laiko kartu, o tada gimė abipusė simpatija ir meilė.

– Esate Valdorfo mokyklos-darželio pedagogė. Kuo ta metodika jus žavi?

– Dar studijų laikais teko girdėti apie įvairias pedagogines kryptis, o Valdorfo pedagogika buvo ta, kuri labai rezonavo. Ties kiekvienu punktu norėjosi pasakyti: „Ir aš taip galvoju!“

Kai išleidau pirmąjį sūnų į mokyklą, negalėjau atsigėrėti, koks gali būti mokslas gražus. Valdorfo mokykloje vaikai mokosi ne tik akademinių dalykų, bet pamaitina ir sielą. Juk galima mokytis rašyti: „Mama virė košę. Lapė lindo į olą, ir pan.“ O galima paimti prasmingą ir ugdantį tekstą, po kurio vaikui liktų visokių gražių minčių. „Mama, aš toks laimingas, aš viską turiu“, – kalbėjo sykį maniškis. Tokios mintys jį aplankė po rašto darbų apie Pranciškų Asyžietį, kuris „valgė ne tam, kad prisivalgytų, bet tam, kad gyventų“. Apie šią pedagogiką galėčiau kalbėti ilgai, bet verčiau pasakysiu savo vaiko žodžiais: „Mama, jeigu Valdorfo mokykla ateityje dar gyvuos, tai į ją leisiu ir savo vaikus.“

– Kas yra Seredų šeimos tvirtybė, laimė?

– Mūsų laimės šaltinis yra mūsų Kūrėjas, Dievas. Jame mes randame ramybę, džiaugsmą, savo vertę ir viską, ko trokštame. Tikrai džiaugiuosi, kad šalia yra geras draugas, vyras, tėtis. Kadangi esame tik žmonės, natūralu, jog kartais klystame.

Laimingos šeimos taisyklės? Viena – pagrindinė: mes išbraukę skyrybų galimybę. Jei kyla konfliktas, skyrybos ne išeitis. Tuomet užduodi sau klausimą: ar nori būti laimingas ir kad šalia tavęs laimingi būtų kiti? Jei atsakymas teigiamas, suki galvą, ką dėl to gali padaryti. Jei taip mąsto tiek vyras, tiek ir žmona – jau didelė sėkmė!

Dar viena dovana, kuri padeda gražiai gyventi šeimoje, – empatija. Jeigu susiduriame su erzinančiu poelgiu, galime tiesiog pabandyti įsivaizduoti save taip elgiantis ir labai greitai ateina atsakymas, kodėl žmogus taip daro. Kartais pamatai, ka dtai visai ne pyktis, o baimė... Tuomet sukyla atjauta ir konflikto nebelieka.

Istorijų apie ukrainiečių svetingumą esu girdėjusi daug. Manau, dabar viskas grįžta su kaupu – prasidėjus karui, ukrainiečiams atveriamos tiek žmonių širdys, tiek namų durys.

– Nėra namų be dūmų. Dėl ko dažniausiai dūmija jūsų šeimos kaminas?

– Turbūt dėl to paties kaip ir kiekvienoje šeimoje – buities. Bet kokia laimė puoselėti tokius santykius, kai nebaisu ir susipykti, ir pasibarti truputį, nes žinai, kad dėl to niekas nenutrūks! Kaip gera jaustis saugiai su žmogumi, žinant, kad jis netrenks durimis ir nepaskelbs savaitės ar mėnesio tylos karo.

– Jūsų šeimoje susiduria dviejų šalių tradicijos. Ką gero tai duoda vaikams?

– Nežinau, ar galėčiau tai pavadinti tradicija, bet Tarasas, dar imdamas naujagimį ant rankų, kalbindavo jį ukrainietiškai. Todėl mūsų vaikai turi dvi gimtąsias kalbas, kuriomis laisvai kalba. Ir šiandien, sėdėdami prie vieno stalo, mudu su vyru kalbame lietuviškai, vaikai su manimi – lietuviškai, o su tėčiu – ukrainietiškai. Manau, kad didelė vertybė yra puoselėti savo tautos šaknis. Be to, į Ukrainą nuvykę vaikai gali laisvai susikalbėti su savo giminaičiais. Mėgstamiausias jų valgis ten nuvykus – varenikai – virtinukai su bulvėmis. Juos labai gardžiai gamina ir mano anyta.

– Artėja Tėvo diena. Ar tai didelė šventė jūsų šeimoje? Kokių kasdienių tradicijų turite?

– Pirmą birželio sekmadienį lankysime abu tėčius ir paminėsime Tėvo dieną bendraudami, laimindami ir dovanodami savo laiką, dėmesį vieni kitiems.

Mūsų šeima turi tradiciją vakarą užbaigti kartu – su malda. Ir tėvai, ir vaikai paeiliui meldžiasi. Kartu pagalvojame, už ką šiandien norėtume padėkoti? Kas gražaus per dieną įvyko? Gal turime iššūkių? Gal kažkas kelia nerimą, su kuo negalime patys susidoroti? Gal kažkas mūsų elgesyje buvo tokio, kuo visai nesidžiaugiame ir norime pakeisti? Tokiais apmąstymais baigiame savo vakarą.

Pati brangiausia šeimos šventė mums turbūt yra Kūčios. Tuomet iš tolimiausių kraštų susirenka visa šeima. Kadangi vyras gimęs septynių vaikų šeimoje, tai jei susirinktų visi su antromis pusėmis ir vaikais, skaičius priartėtų prie 30! Gabrielis sako, kad jam Kūčių vakaras kur kas svarbesnis net už jo gimtadienį, mat tuomet laimingi būna visi. Juk visi gauna dovanų ir jomis džiaugiasi.

– Smagiausias laisvalaikis kartu?

– Mėgstame važinėtis. Mudu su Gabrieliu važiuojame riedučiais, Tarasas su Emanueliu – riedlentėmis, o Joelis – paspirtuku. Domina ir pasivaikščiojimai pažintiniais takais. Patinka važiuoti į vietas, kurių dar nematėme, rengti gamtoje iškylas. Kartais smagu pažiūrėti kokį įdomų filmą.

– Artėja vasaros atostogos. Kaip planuojate vaikų laisvalaikį, kad kiauras dienas nesėdėtų prie kompiuterių ar telefonų?

– Planuojame daugiau būti gamtoje. Ji sugrąžina jėgas. Vaikai dar to kūrybinio amžiaus, kai jiems įdomu statyti bazes, kažką tyrinėti. Tam puikiai tinka mano močiutės kaimas. Leisime sūnus ir į stovyklą.

Gausiai: štai koks būrys giminaičių susirinko pasveikinti Taraso tėčio Vladimiro Seredos gimtadienio proga. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Gal kažkas iš jūsų šeimos narių turi išskirtinių hobių?

– Gabrielis kolekcionuoja „deimantus“ – taip jis vadina akmenėlius, kurių suranda tikrai gražių.

Joelis turi neįtikėtiną verslumo gyslelę. Štai sugalvojo vieną dieną parduoti savo senus žaislus šalia namų esančiame turgelyje. Nusipiešė parduotuvės logotipą, pasidarė reklaminį užrašą „Parduodami žaislai“ trimis kalbomis ir iškeliavo prekiauti. Broliai taip pat prisijungė, o mums su vyru beliko stebėti, kas iš viso to išeis.

Kadangi nei aš, nei vyras neturime tokio polinkio į verslumą – mūsų gyvenime daug savanorystės, neatlygintinos veiklos – tai abu sau tyliai juokiamės, kad su tokiu sūnumi neprapulsime.

Mano hobis – kurti grožį iš vilnos. Gaminu lėles. Kūryba man suteikia daug džiaugsmo. Kartais taip užsižaidžiu, kad pabaigiu savo kūrinį tik kokią 3 val. nakties, nejausdama, kur pradingo laikas. Buvo minčių, kad visa tai galėtų peraugti į verslą, susikūriau tinklalapį, „Mėnulio fėjos“ prekės ženklą, tačiau verslumo stoka pakišo koją – visas lėles išdovanojau (juokiasi).

– Kaip sprendžiate brolių tarpusavio konfliktus – ar leidžiate jiems išsiaiškinti patiems?

– Kartais tikrai leidžiu, nors širdis ir plyšta iš nerimo. Matau, kad tuose konfliktuose jie išmoksta kažko svarbaus. Kartais tiek įsikimba vienas į kitą, kol prieina susitaikymo tašką – tuomet apsikabina ir pradeda vienas kito atsiprašinėti.

– Namuose jūsų daug, bet gal telpa dar ir koks augintinis?

– Mielai turėtume, jei ne skaudi patirtis. Turėjome mylimą šunelį, bet labai greitai vienam iš brolių pasireiškė alerginė reakcija. Išbandėme viską, ką tik galėjome: kas mėnesį vesdavome šuniuką profesionaliai iššukuoti, šerdavome jį žalia mėsa. Stiprinome sūnaus organizmą, nuolat plaudavome namus, net įsigijome oro valytuvą. Deja... Po pusės metų pastangų sūnaus sveikata suprastėjo: kasdien tekdavo naudoti inhaliatorių. Teko šuneliui ieškoti kitų šeimininkų. Verkėme visi. Ir dabar, praėjus beveik aštuoniems mėnesiams, prisimename jį. Vis dar turime vilčių kada nors auginti kokį nors gyvūnėlį. Jis labai pagyvintų namus, suteiktų daug gražių emocijų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Zita

Zita portretas
Tėvo dienos proga straipsnis apie gražią šeimą. Puiku. Malonu skaityti

Voverė

Voverė portretas
Smagu skaityti straipsnius apie darnias šeimas

na tokiems[ms]--vienas kelias gyvenime y baptistus

na tokiems[ms]--vienas kelias gyvenime y baptistus  portretas
,islamistus ...arba y LGBT istus pas narkomanus .....
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių