T. Daugėla: diena be audimo – lyg vėjais paleista

Nuo mažens nėrė vąšeliu

Siūlai jau nuo ankstyvos vaikystės traukė Tomą, nors megzti kaip mama virbalais taip ir neišmoko.

„Buvau gal septynerių. Imdavau į rankas vąšelį ir bandydavau ją kopijuoti. Vąšeliu ir kepurę, ir kojines esu nusinėręs. Bandžiau ir šaliką narplioti, bet, pamenu, jis man kažkaip susiaurėjo ir išėjo kaklaraištis. Tais laikais kompiuterio, interneto dar neturėjome, tai nėriau savamoksliškai, iš galvos – be jokių raštų ar brėžinių“, – panyra į vaikystės prisiminimus Tomas, mokykloje per technologijų pamokas irgi mėgdavęs į rankas dažniau paimti vąšelį nei siaurapjūklį.

Pavasarį, paskelbus antrąjį karantiną, Tomas neišlaikė – ėmė ir užsisakė audimo stakles, kokias buvo matęs internete. „Mane sužavėjo vienas vaizdo įrašas, kaip praktiškai iš nieko gimsta labai gražus audeklas“, – aiškina T.Daugėla, po to įsimintino karto susirgęs audimo liga.

Vaikinas rado internetinę parduotuvę, iš kurios užsisakė namines staklytes. Jas patogiai ant stalo ar ant lovos pasidėjęs, nesunkiai gali išausti 60 cm pločio šaliką. „Jo ilgis gali būti kad ir 2 m arba tiek, kiek kantrybės austi užtenka“, – juokiasi pašnekovas.

Didelių raštų su mano staklėmis neišgausi: dryželiai, langeliai, kryželiai… Norint išausti sudėtingesnius paveikslus, reikia sudėtingesnių staklių.

Apetitas auga beaudžiant

Po metų praktikos mažomis staklytėmis Tomo apetitas jau išaugęs: jis laukia nesulaukia, kada pagaliau atkeliaus siuntinys su stovu, skirtu naujoms staklėms, kurios už pirmąsias yra bene dvigubai platesnės. Jomis T.Daugėla žada austi išsvajotus pledukus.

Bandė ir su siaurutėmis staklėmis – išaudė du vienodus šalikus ir gražiai juos susiuvo, kad atrodytų kaip vienas audeklas. Deja, neatrodė gražiai, tad nusprendė verčiau neeksperimentuoti, o palaukti didžiųjų staklių.

„Gaila, kad mano kambarys nedidelis. Sunkiai su tomis savo staklėmis į jį sutelpu, o kai dar stovą atveš, išvis vietos sumažės“, – skundžiasi Tomas, kol kas neketinantis nieko keisti.

Pas tėvus Kaune gyvenantis antrakursis džiaugiasi, kad turi stogą virš galvos ir nei jam, nei keleriais metais jaunesnei seseriai Liepai ar dar dviem broliams nereikia ieškotis nuomojamo būsto. Tad savo stipendiją vaikinas gali skirti naujai audimo įrangai ar siūlams įsigyti.

Patogu: nedidelėmis staklėmis Tomas per dieną gali išausti 60 cm pločio ilgą šaliką.

Pirmas blynas – prisvilęs

Siūlai audimui tinka visokie, tik reikia žiūrėti, kad nebūtų labai minkšti. Sykį bandė austi iš šimtaprocentinės alpakų vilnos – nepavyko. Vaikinas juokiasi, kad labiausiai mėgsta austi iš tokių stebuklingų – einančių gražiomis atspalvių gijomis – siūlų, kurių nereikia derinti.

„Didelių raštų su mano staklėmis neišgausi: dryželiai, langeliai, kryželiai… Norint išausti sudėtingesnius paveikslus, reikia sudėtingesnių staklių. Ir dar daugiau praktikos: juk kol kas audžiu vos vienus metus“, – realistiškai vertina savo galimybes.

T.Daugėla džiaugiasi, kad ir sumontuoti stakles, ir išausti pirmąjį šaliką sugebėjo pats. „Pirmasis audeklas gal ir nebuvo labai kokybiškas, bet, patikėkite, kol nuaudi tuos 2 m, įgauni tiek patirties, kad antrą šaliką gali jau užsimerkęs austi“, – šmaikštauja studentas, apie kurio pomėgį austi kurso draugai sužinojo visai neseniai.

Kaip reagavo? Normaliai. Vis dėlto labiau sužavėta išskirtiniu Tomo hobiu liko dėstytoja, o ne bendramoksliai.

Tomas sako Lietuvoje daugiau nepažįstantis audžiančių vyrų. „Tačiau Maroke ar kitame musulmoniškame krašte, kur senos kilimų audimo, rišimo tradicijos, audžiantis vyras – joks stebuklas“, – palygina pašnekovas.

Kol kas jokių įžeidžiančių žinučių ar replikų jis nesulaukė – tik daug pagyrų, geranoriško paskatinimo likti prie staklių ir toliau.

Ausdamas klausosi paskaitų

Iš kur jaučia trauką audimui, Tomas nė pats nežino. Gali tik spėti, kad galbūt tai genų šauksmas: vaikinas yra girdėjęs, jog viena jo prosenelė irgi buvo audėja.

Ar dažnai audžiant pasitaiko klaidų? „Būna būna... Pakėlus kreiptuvą į viršų, reikia labai žiūrėti, ar visi siūlai pasikėlė. Nes perkišdamas per juos šaudyklę gali pridaryti broko“, – aiškina savamokslis audėjas, dabar klaidų beveik nedarantis. „Žinote, ta viena kita maža klaidelė – tarsi įrodymas, kad žmogus gauna rankų darbą, kurį ne robotas išaudė, o Tomas“, – šmaikštauja audėjas.

Nagingas jaunuolis teigia, kad profesinės žinios ateina su laiku ir praktika. Taip pamažu jis sužinojo, koks kreiptuvas kokiam audeklui austi yra pats tinkamiausias. Kuo daugiau kreiptuve skylučių – tuo gaminys bus tankesnis, tvirtesnis; kuo mažiau – tuo šalikas išeis retesnis.

Įvairovė: pats audėjas mėgsta žemės spalvų siūlų derinius, tačiau sulaukia ir ryškiaspalvių šalikų užsakymų.

„Gali nusipirkti kreiptuvą su tiek daug skylučių, kad net iš ploniausių siuvimo siūlų šaliką išausi, tik jau pasiruošti darbui tikrai ne vieną valandą užtruks, kol tuos siūlelius visus suvarstysi – audimo pagrindą pasidarysi. Neretai nuo to tupinėjimo prie staklių ir nugarą paskausta, bet paskui užtai viskas sklandžiai ir greitai vyksta“, – aiškina vaikinas, paskaitų klausantis vis dar per nuotolį.

Antrakursis prisipažįsta, kad darydamas du darbus – klausydamas paskaitų ir kartu ausdamas – labiau sutelkia dėmesį. Jei vien tik klauso, mintys netrukus pradeda lakstyti, o rankos nevalingai ieško telefono, kad galėtų po interneto platybes naršyti. Nors ausdamas ir ne viską spėja užsirašyti, bet paskaitos turinį įsidėmi kur kas geriau.

Svajoja austi pledus

Tomas atvirauja nė neketinęs savo šalikų parduoti, bet kai susikūrė feisbuko puslapį, žmonės pradėjo patys jam rašyti ir klausinėti, ar juos parduoda, gal vieną kitą užsisakyti galėtų. Iš pradžių Tomas šalikais apdalijo visą giminę, o paskui vieną po kito užsakymus pradėjo austi.

„Vos nusipirkęs stakles nė nenutuokiau, kas ta medvilnė ar kas ta vilna…“ – šaiposi iš savęs dabar jau gerokai prakutęs ir siūlus puikiai pažįstantis audėjas. Jis sako, kad iš merinosų vilnos su akrilu labai šilti šalikai būna, o iš medvilnės – plonesni ir vėsesni, labiau tinkantys pavasariui ar vasarai.

Pašnekovas prisipažįsta, kad be audimo neįsivaizduoja savo kasdienybės. „Nė nežinočiau, ką veikti per dienų dienas? Jei kokį savaitgalį neprisėdu prie staklių, rodos, laiką vėjais švaistau“, – atvirauja vaikinas, per dieną jau be vargo nuaudžiantis vieną ilgą šaliką.

Paklaustas, gal moka ne vien vąšeliu nerti, staklėmis austi, bet ir drabužius siūti ar kryželiu siuvinėti, Tomas purto galvą. Suplyšusias kelnes gal ir susisiūtų, bet daugiau – tikrai ne. Verčiau mamos arba sesės prašytų. Jos labiausiai šalikais apdovanotos. Ar sesuo neprašo pamokyti austi?

„Oi, ne. Visai nenori. Užtai mama prieš porą savaičių užsigeidė nuausti pati šaliką. Tai man teko pabūti instruktoriumi. Kadangi puikiai išėjo, tai ir antrą pradėjo. Ji dabar mano mokinė“, – išdidžiai aiškina sūnus, kurio tėtis – taip pat auksinių rankų žmogus. Austi, tiesa, nebando, bet užtai labai gražius krepšius iš vytelių pina.

Paklaustas, kodėl nesiryžo studijuoti menų, Tomas atvirauja, kad yra labai išsiblaškęs: daug ką bando, bet ne viskas jam prie širdies. Dizaino studijų ateityje rinktis neketina. Jei panorės, tuomet ir žiūrės, ką daryti.

Ar jam galioja liaudies patarlė, kad batsiuvys dažniausiai be batų lieka? Ir taip, ir ne. Šiuo metu spintoje yra du savos gamybos šalikai. Kitus vos tik išaudžia – tuoj kas nors išprašo: tenka parduoti arba dovanoti. Tomui labiausiai patinka tamsios žemės spalvos, nors dažnai tenka austi ir margus, ryškius audeklus.

Paprašytas išduoti savo Naujųjų metų svajones, kaunietis ilgai nedvejoja: „Noriu nuo šalikų prie pledų audimo pereiti, savo meistriškumo lygį pakelti. Juolab ir didesnės staklės jau yra – beliko stovo sulaukti, kad austi patogiau būtų“, – linki sau jaunasis audėjas.