Jaunoji smuikininkė tėvynės neišsižada

Klaipėdietė Eglė Urbonavičiūtė, savo gyvenimą susiejusi su smuiku, sėkmingai kopia profesionalios muzikantės karjeros laiptais. Daugybės respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė šiuo metu žinias gilina Prancūzijoje, Liono mieste. Vis dėlto jaunoji muzikantė uostamiesčiui ir jos pirmajai mokymo įstaigai – Eduardo Balsio menų gimnazijai jaučia ypatingą nostalgiją, šiltus prisiminimus bei dėkingumą.

Pakerėjo smuikas

– Kaip jūsų gyvenime atsirado smuikas? Kada apskritai susidomėjote muzika?

– Pirmą kartą su muzikos garsais susipažinau dar darželyje Klaipėdoje. Iki šiol atsimenu „Purienos“ muzikos vadovę Reginą, grojančią pianinu ar akordeonu. Ji man atvėrė duris į margą muzikos pasaulį, kuriame iki šiol ir gyvenu. Darželyje nebuvo nė dienos, kad neskambėtų muzika. Rengėme pasirodymus tėveliams per šventes, su vaikais dainavome ansamblėlyje, ruošėmės „Dainų dainelės“ atrankoms. Vadovė pastebėjo, kad turiu klausą, tad paragino tėvelius leisti mane į E.Balsio menų gimnaziją. Dar per stojamuosius egzaminus mokykloje maniau, kad būsiu „chorinukė“ ar grosiu pianinu. Fortepijonas buvo vienintelis instrumentas, kurį tada žinojau, bet pamačius smuiką, išgirdus jo skambesį noras groti šiuo instrumentu nustelbė viską. Patekau pas mokytoją Kristiną Kupšienę. Pirmosios smuiko pamokos, nuostabi atmosfera klasėje, mokytojos nuoširdumas davė didžiulį impulsą toliau siekti šios srities aukštumų.

– Mokėtės E.Balsio menų gimnazijoje. Kokie prisiminimai likę iš tų laikų?

– Šioje mokykloje praleidau dvylika metų. Ji buvo tapusi mano antraisiais namais. Pamenu, ateidavau į mokyklą rytą, aštuntą valandą, o bendrojo lavinimo bei muzikos teorijos pamokos baigdavosi popiet. Tada iki vakaro dar likdavau griežti smuiku, nes namie retai grodavau. Nesinorėjo trukdyti kaimynams. Tėvai juokaudavo, kad man reikėjo pasirūpinti kambariu mokyklos bendrabutyje, nes namo grįždavau tik nakvoti. Tai buvo vieni iš gražiausių mano gyvenimo metų. Gal kai kuriems ir nuskambės keistai, kad šitaip giriu savo mokyklą, bet man tų dienų atmosfera atmintyje išliko iki šiol.

Dėkoja gimnazijos direktoriui

– Kokių emocijų jums sukelia grįžimas į E.Balsio menų gimnaziją. Neseniai joje lankėtės ir vedėte meistriškumo kursus. Kaip į jus žiūri buvę mokytojai, pažįstami?

– Emocijos visada tik šiltos. Su kai kuriais mokytojais iki šiol palaikome ryšį, susiskambiname ar susitinkame man parvykus namo. Grįžusi atostogauti, einu į mokyklą pagroti. Jaučiu didžiulę padėką gimnazijos direktoriui Gintautui Misiukevičiui, kuris anuomet ne tik palaikė mus, mokinius, vykstančius į konkursus, festivalius, ieškojo rėmėjų, bendradarbiavo su Rotary klubo nariais, skatino, prašė jų, kad būtų perkamas, atnaujinamas mokyklos inventorius, instrumentai, padengiamos festivalių, konkursų išlaidos. Ir dabar direktorius jau buvusiems mokiniams palieka visada atviras mokyklos duris, kad šie kada panorėję galėtų į ją sugrįžti, prireikus pasinaudoti klasėmis.

Vesdama savo meistriškumo pamokas, jaudinausi. Tai buvo pirmosios mano atviros pamokos. Susirinko pilna salė ne tik Klaipėdos muzikos mokyklų mokytojų, suvažiavo pedagogai, tėveliai ir iš apskrities. Tačiau visų mokytojų palaikymas, vaikučių nuoširdumas nustelbė viską. Įtampos nejaučiau, kiekvienas dalijomės su mokytojais įspūdžiais, laisvai diskutavome apie technines problemas grojimų metu. Daugeliui pedagogų buvo įdomu sužinoti, kokie yra skirtumai tarp Austrijos bei Prancūzijos smuiko metodikos, ko reikalaujama iš smuikininko, į ką labiausiai kreipiamas dėmesys. Labai akcentavau kvėpavimą grojimo metu. Šis dalykas buvo išmoktas mokytojos K.Kupšienės smuiko klasėje, tačiau taip pat akcentuojamas ir mano profesorių Austrijoje bei Prancūzijoje.

– Baigusi gimnaziją nelikote studijuoti Lietuvoje, o išvykote į Vieną. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Kodėl nelikote tėvynėje?

– Jau būdama dešimtoje klasėje pradėjau aktyviai dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, važinėjau kartu su savo mokytoja į Vokietiją ir Austriją tobulintis meistriškumo kursuose pas žymius smuiko profesorius. Norėjosi išbandyti save didesnėse platumose. Tai nereiškia, kad Lietuvoje muzikos akademijų lygis, jų dėstytojų profesionalumas yra prastesnis nei Austrijoje ar kitose užsienio aukštosiose mokyklose. Tiesiog tai buvo viena iš mano ambicijų. Norėjau vykti semtis žinių kultūros širdyje Vienoje, būti tarp geriausiųjų, mokytis iš jų, be to, žinias gilinau pas man patinkantį profesorių Christianą Altenburgerį. Austrijoje gavau ir stipendiją, leidžiančią man pragyventi. Tėvams nereikėjo manęs finansiškai paremti, o tai taip pat stipriai nulėmė ir studijų kokybę, nes galėjau visiškai atsiduoti mokslams. O į tėvynę aš visada grįžtu. Nesu jos išsižadėjusi. Ten juk mano šeima, draugai, atvykstu čia ir koncertuoti.

Užsienyje – pagarba muzikai

– Kaip į jaunąjį menininką aplinkiniai žiūri užsienyje?

– Besimokydama Austrijoje, niekada nejaučiau, kad menininkai būtų laikomi nuskriaustaisiais, ypač muzikai. Anaiptol, austrai labai didžiuojasi savo muzikos istorija, ne vieną kartą sustojusi kur nors Vienos gatvėse nešina smuiku išgirsdavau klausimų – ar jūs smuikininkė, tai juk nuostabu. Ten muzikantams jaučiama didelė pagarba. Dauguma austrų aktyviai lankosi klasikinės muzikos koncertuose, nesvarbu, ar koncertuoja jau visiems pažįstama žvaigždė, ar tik pradedantis savo karjerą atlikėjas. Koncertų lankymas jiems – didžiulis prestižas. Salės visada būna pilnos, jie turi išlavintą skonį, įdėmiai klausosi, tad, aišku, groti prieš tokią publiką – vienas didžiausių iššūkių.

– Dabar studijuojate Prancūzijoje. Kaip sekasi mokslai? Kokie įspūdžiai?

– Būtent į Lioną atvykau dėl savo dėstytojos Marianne Piketty. Ji – nuostabi asmenybė bei puiki dėstytoja. Iš pradžių pati mokymosi vieta magistro studijoms man didelės reikšmės neturėjo. Juk svarbiausia, pas ką studijuoji ir ar gausi pakankamai patirties mokslo bei grojimo atžvilgiu. Žinoma, Lionas – nuostabus miestas. Iškart juo susižavėjau, žmonės man taip pat pasirodė draugiški, paslaugūs, ypač jeigu kreipiesi į juos prancūzų kalba, kurios dar iki šiol mokausi. Be to, studijų metu teko koncertuoti Paryžiuje. Šiame mieste iki tol nebuvau lankiusis, tad džiaugiuosi, kad mano profesija suteikia galimybių keliauti, pažinti naujus miestus ir kultūras.

Neišsižada pedagogikos

– Esate profesionali smuikininkė. Su kuria šalimi, miestu siejate savo ateitį?

– Sunku pasakyti. Dauguma profesionalų yra linkę keliauti, aktyviai koncertuoja kas mėnesį ar kas savaitę vis skirtinguose miestuose bei pasaulio šalyse. Šiuo metu ir aš noriu keliauti – tiek dėl koncertų, tiek dėl asmeninių priežasčių. Kol kas neplanuoju labai toli į ateitį. Manau, jog esu gana sėslus žmogus, todėl žiūrėsiu, kurioje šalyje atsivers palankios galimybės įgyvendinti savo profesinius planus. Nemanau, kad mano darbas susidėtų tik iš solinių pasirodymų, koncertavimo. Tai reikalauja daug energijos, laiko. Norėčiau ateitį sieti ir su pedagogika, todėl turint palankias sąlygas darbui šalis man labai didelės reikšmės neturi.

– Daugelis sako, kad muzikanto kelias yra sudėtingas, o ir atlyginimai ar karjeros perspektyvos nėra itin šviesios. Ar realybė ir yra tokia?

– Su šiuo teiginiu visiškai nesutikčiau. Jei lygintume muzikantų algas užsienyje, orkestranto uždarbis, kiek man žinoma, yra vienas geriausiai apmokamų Austrijoje, Vokietijoje. Žinoma, konkurencija yra didžiulė. Turint magistro išsilavinimą, nereiškia, jog tau iškart darbo vieta bus garantuota. Dėl jos reikės ir pakovoti. Puikiai grojančių instrumentalistų daug yra visur, kiekvienas nori patekti į gerą vietą. Tačiau manau, kad tai galioja visoms profesijoms. Bet tikiu, jog nuoširdžiai dirbant ir tikint kiekvienas atras savo nišą.

Svarbus ir sportas

– Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris nori tapti muzikantu?

– Kiekvienam linkėčiau labai tikėti savimi, savo veikla. Norint tapti profesionaliu muzikantu, vien tik talento neužtenka. Įdėtas darbas, sveika tėvų bei mokytojų motyvacija leidžia muzikui greičiau tobulėti. Be to, nereikia pamiršti, kad gyvenime yra daug gražių dalykų. Reikia mokėti atsipalaiduoti, turėti ir kitų interesų, ne tik susijusių su muzika.

– Ką dar mėgstate, be muzikos? Kokių turite užsiėmimų, pomėgių, o gal kažką dar norite išbandyti?

– Prieš keletą metų pradėjau aktyviai sportuoti, laisvalaikiu važinėju dviračiu, lankausi treniruoklių salėje, retkarčiais darau jogos pratimus. Tai labai svarbus faktorius, norint išlaikyti „šviežią“ galvą grojant. Jaučiuosi tiesiog žvalesnė, aktyvesnė, juk smuiko grojimas reikalauja daug fizinių jėgų. Vesdama savo meistriškumo kursus Klaipėdoje, tai taip pat akcentavau mokinukams, jų tėveliams. Ne paslaptis, kad mokyklose krūvis yra gana didelis, tad svarbu tiek grojant, tiek kasdieniame gyvenime išlikti sveikiems bei fiziškai tvirtiems.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių