Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Medžiagų inžinerijos katedros prof. dr. Salvinija Petrulytė (S.P.) ir prof. dr. Donatas Petrulis (D.P.) įsitikinę: svarbu šį tautos turtą užfiksuoti, identifikuoti, išanalizuoti ypač dėl to, kad nykstant kaimams, mažėjant juose audėjų, pamažu dingsta ir šis autentiškas krašto paveldas.

– Kada vyko ekspedicijos ir kokia medžiaga labiausiai jus domino?

S.P.: Ypač daug ekspedicijų vyko 2013–2014 m. Šiuo metu jau susisteminome ir išanalizavome labai gausią medžiagą. Visi surinkti duomenys yra nauji, iki šiol nebuvo žinomi nei tyrėjams, nei plačiajai visuomenei, nes yra ne muziejų objektas, o saugomi audėjų – darbų autorių ar jų šeimų privačiose kolekcijose.

– Kur vedė ekspedicijų maršrutai?

D.P.: Keliavome į devynių rajonų – Rokiškio, Zarasų, Kupiškio, Anykščių, Utenos, Ukmergės, Molėtų, Ignalinos, Švenčionių – vietoves. Kai kur teko apsilankyti ir pakartotinai, jei pateikėjų nepavykdavo rasti lankymosi metu arba kai nauja papildoma informacija mus pasiekdavo jau vykstant ekspedicijai.

– Tikriausiai nelengva buvo surinkti taip plačiai pasklidusią informaciją. Kaip jos ieškojote?

S.P.: Pirmiausia sudarėme anketas pateikėjams. Klausimai atspindėjo naudojamos įrangos, technologijų, tekstilės gaminių ypatumus. Mums buvo labai svarbu ir audėjo(-os) – darbo autoriaus – asmeninė patirtis, požiūris į savo kūrinį – buities ir meno objektą. O tada jau braižėme konkrečias ekspedicijų trajektorijas. Rasti mums reikiamus žmones padėjo daugelis: nuo merijų darbuotojų iki atsitiktinai sutiktų kaimo kelyje sodiečių. Visiems jiems esame labai dėkingi.

– Ar daug žmonių aplankėte?

D.P.: Nesitikėjome, kad dar tiek daug audėjų ir verpėjų yra Lietuvos kaimuose. Radome ir aplankėme daugiau kaip 130 pateikėjų. Didžioji jų dalis – beveik 90 proc. – kartu buvo ir parodytų tekstilės dirbinių autoriai. Ši aplinkybė itin svarbi, nes leidžia pasiekti gana aukštą duomenų patikimumą. Žinoma, ekspedicijos vyko šiltuoju metų sezonu, o kaimo žmonėms tai didžiojo darbymečio laikas soduose, laukuose, daržuose. Buvome nustebę, kai ne viename kaime pamatėme ir vasarą užtaisytas audimo stakles, prie kurių prisėdama vos tik lieka kokia laisva valandėlė!

– Kodėl pasirinkote Aukštaitiją? Kaip jus priėmė žmonės? Juk teko belstis į privačius namus, prašyti parodyti asmeninius daiktus.

S.P.: Šiaurės ir Rytų Lietuva, pasak etnologų, yra laikoma tipiškiausia aukštaičių etnografine teritorija. Aukštaitiją pasirinkome neatsitiktinai: kaimo tekstilė šiame etnografiniame regione yra labai įvairi, savita, įspūdingo grožio, tekstilės medžiagos ir gaminiai pasižymi ypatingu spalvingumu, raštų įvairove, originalia kompozicija ir ornamentika. Aišku, žinojome, kad ir patys aukštaičiai – nepaprastai nuoširdūs ir atvirų širdžių žmonės. Ir tikrai! Visuose namuose mus priėmė nuoširdžiai. Kartais net baigti pokalbį būdavo sunku, nes kaimo žmonės turi labai daug ką pasakyti, o jų išmintis begalinė. Kai kurios išgirstos gyvenimo istorijos galėtų būti vertos atskiros knygos. Beje, buvome maloniai nustebinti, kad kaimo žmonės labai brangina senąjį savo tėvų, senelių, prosenelių palikimą, naudotus įrankius – juos išsaugojo iki mūsų dienų, rūpinasi išlikimu ir perdavimu ateities kartoms. Tokio dėmesingumo praeičiai ir daiktams vertėtų pasimokyti visiems, gyvenantiems vienkartinių daiktų ir greito vartojimo laikmečiu.

– Kiek kaimų aplankėte?

D.P.: O, daugybę! Kaimo keliais iš viso nukeliavome daugiau kaip 5 000 km. Apklausėme pateikėjus iš 89 vietovių. Daugiausia jų buvo Anykščių ir Utenos apylinkėse, mažiausiai – Ignalinos ir Molėtų rajone. Tai nulėmė rajonų teritorijų plotai, gyventojų skaičius, turimos informacijos šaltiniai.

– Ar žmonės dar tebeturi verpimo, audimo įrangos?