E. Kauneckienė: gali susikurti pasaulį, kuriame nori gyventi

Ajurveda, arba gyvenimo mokslas, skaičiuoja apie 5 tūkst. metų. Lietuvoje apie jį garsiau pradėta kalbėti prieš 20-metį. Bene tiek pat metų ajurvedos gyvenimo būdą propaguojanti ir kitus to mokanti Eglė Kauneckienė teigia, kad gera kūno ir dvasios priežiūra gali padėti žmonėms tapti geriausia savo versija.

– Kai jūsų klausia, kas yra ajurveda, kaip paaiškinate?

– Aš sakau, kad tai mokslas apie gyvenimą, gyvenimo žinios, paremtos senąja natūrialiąja medicina, kurią pas mus įprasta vadinti netradicine. Beje, Pasaulio sveikatos organizacija yra oficialiai ajurvedą pripažinusi netradicinės medicinos mokslo atšaka. Ajurveda yra labai platus mokslas apie sąmoningą gyvenimo būdą. Jeigu verstume pažodžiui: „aju“ – gyvenimas, „veda“ – žinios, t.y. gyvenimo žinios.

Ajurveda apima visą žmogaus gyvenimą – nuo vaiko pradėjimo, atėjimo į šį pasaulį iki išėjimo: kaip ateiti ir kaip išeiti, kaip elgtis gyvenime, kaip gyventi. Apima kūną, protą ir sielą, viso to harmoniją. Ajurveda kilusi iš Indijos, nors teisingiau būtų sakyti, kad tuose kraštuose gyvenimo būdo žinios būdavo surašomos ir archyvuojamos, todėl dabar tuos raštus turime. Pagal ajurvedos ritmą gyveno ir mūsų senoliai, tik tos žinios ne visada būdavo užrašomos, labiau perduodamos iš lūpų į lūpas.

Neretai sulaukiu klausimo: ar ajurveda tinka lietuviams? Ajurveda yra ne apie šalį, ne apie kontinentą. Tai tos žinios, kurios skatina gyventi vadovaujantis tam tikrai principais, vartoti tai, ką turi aplink save. Lietuvoje vieni pirmųjų pradėjome kalbėti, kad ajurvedos žinios yra labai reikalingos norint gyventi gerą, darnų, sveiką gyvenimą sveikame kūne ir prote. Pagrindinė mūsų tema – holistinis ir sąmoningas gyvenimo būdas, įkvėptas gamtos, senovės išminties, kurios gausu iš senolių perimtose tradicijose, ir to derinimas su vakarietišku gyvenimo būdu, ajurvedos išmintimi.

– Kaip ir kodėl ajurveda atsirado jūsų gyvenime? Tai kažkokių paieškų rezultatas?

– Manau, vieniems anksčiau, kitiems vėliau kyla klausimų: kaip gyventi, kaip susidėlioti gyvenimą, kad jis būtų malonus, laimingas, džiaugsmingas, sveikas? Kuo anksčiau tokių minčių kyla, tuo geriau. Dažnai apie tai susimąstome, kai kuriame šeimą. Taip atsitiko ir man su vyru Dariumi – kuriant šeimą mums abiem buvo svarbu, kokia bus mūsų šeima, santykis šeimoje, kaip gyvensime, įveiksime sunkumus,  maitinsimės, auginsime vaikus, kaip juos pradėsime, gimdysime, prižiūrėsime, gydysime susirgusius. Juk kiekvienas norime gyventi laimingai ir padaryti dėl to viską, kas mūsų valioje. Mums pasisekė – ieškojome atsakymų į savo klausimus ir juos radome, žinios atėjo.

Požiūris: „Laimė yra pats procesas, kai gali spręsti, kurti, dalytis, mokytis ir mokyti“, – sako ajurvedos ir sąmoningo kvėpavimo praktikė E. Kauneckienė. E. Kauneckienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ir tų žinių, kiek suprantu, sėmėtės ne Lietuvoje?

– Daugiausia – Indijoje. Tuomet dar buvo tokie laikai, kai į Indiją ne taip ir paprasta buvo patekti, o ta informacija – labai uždara. Rinkome ją iš įvairių šaltinių ir vietų, lankėme jogus, kuriuos sutikdavome gatvėse, net miškuose ar olose. Jie mums perdavė labai daug autentiškų, niekur neaprašytų žinių apie masažus ir prisilietimo galią. Apvažiavome įvairiausias ajurvedines klinikas, kalbėjomės su ajurvedos gydytojais, klausimus uždavėme ir sutiktiems dvasiniams mokytojams – kur tik kažką randi, ir veri tą savo žinojimą kaip maldą iš karoliukų.

Iki šiol kasmet kartu su Dariumi keliaujame po Indiją, kuri mums kaip antrieji namai. Dabar prie mūsų piligriminių kelionių prisijungia ir norintys keliauti drauge, atrasti laimingo gyvenimo raktą. Ajurveda yra pagrindas visų kitų mokymų apie sveikatą: fizinę, psichinę ir dvasinę. Labiausiai mus patraukė ajurvedos dalis apie kūno priežiūrą, procedūras, masažus, kaip nesirgti, kaip išsaugoti gerą sveikatą. Dar viena labai stipri ajurvedos dalis yra rasajana – atjauninančioji dalis, kur kalbama ir apie sveikatos saugojimą. Sveikata nėra duota iš prigimties mums visiems – turime ja rūpintis. Juk visi senstame, organizmai dėvisi, ir jeigu neturime žinių, kaip savimi rūpintis, išsaugoti gerą sveikatą – gyventi labai sudėtinga. Negana to, dar gauni ir likimo kirčių, patyri kažkokių traumų, svarbi sveikatai ir genetikos įtaka, ir visa tai suvaldyti – ne tavo galioje. Jeigu gyveni palaidai ir visiškai savimi nesirūpini – nei savo dienos ritmu, nei maistu, nei savo santykiais, nei kūno švara, nei įtampų mažinimu kūne, tie neigiami padariniai labai greitai pajuntami. Net ir sveikas žmogus labai greitai gali susidėvėti.

– Kai jūsų šeima pradėjo gyventi pagal ajurvedos principus, jūsų gyvenimas pasikeitė?

– Žinoma. Ir jis keičiasi kiekvieną dieną. Tai yra toks buvimas su savimi, savęs liudijimas pasirenkant tam tikrą ritmą, dienotvarkę ar dar kažką. Žinoma, sudėtinga lyginti, nes nežinai, koks būtum, jei viso to nebūtų. Gali nebent lygintis su kitais savo bendraamžiais – kaip jie gyvena, ką patiria, kaip elgiasi. Aš manau, kad tai, jog tavo požiūris į iššūkius kitoks, gelbėja ir tavo santykius, ir tave patį. Tai nereiškia, kad gyveni jausdamas tik pakylėjimą, kad viskas sekasi vien puikiausiai. Ne. Gyveni kaip kiekvienas žmogus, yra ir juoda, ir balta, ir įvairiausių iššūkių. Tačiau pasikeičia požiūris, nes žinai, kad, patyręs nesėkmę, gali pulti į neviltį arba gali nuo kiekvienos nesėkmės atsispirti ir toliau eiti tuo keliu, gali įžvelgti džiaugsmą kiekvienoje nesėkmėje. Sakyčiau, tiesiog gyveni labiau dermėje.

Dar daug kas pasikeičia, nes nebejauti baimių. Žinoma, nemalonu ir tikrai baisu, kai vyksta karas. Bet mažiau bijai tokių minčių – o kas bus? Bus taip, kaip bus. Tiek, kiek gali keisti šitą gyvenimą, tiek ir keiti. Bet tai, ko negali pakeisti, tiesiog paleidi, būni stebėtoju iš šalies ir žiūri, kur pakryps tavo gyvenimas. Tad iš tikrųjų gyvenimas labai pasikeitė ir tikriausiai dar labiau keisis. Nes tai, kas pasiekta, nėra galutinė stotelė augti.

Kelias: vieniems anksčiau, kitiems vėliau kyla klausimų, kaip gyventi ir jaustis laimingam. Eglė ir Darius Kauneckai atsakymus rado ajurvedoje. E. Kauneckienės asmeninio archyvo nuotr.

– Visas gyvenimas yra augimas?

– Žinoma. Nėra galutinio tikslo – yra procesas. Žmonės dažnai įsikimba į rezultatą, galvoja, kad tą ar aną padarysiu, ir tada jau būsiu laimingas. Mes seniai supratome, kad laimė yra pats procesas, kai gali spręsti, kurti, dalytis, mokytis ir mokyti. Ir tada sukuri ypatingą erdvę aplink save, suburi ypatingus žmones ir pritrauki ypatingas situacijas. Gal net susikuri tam tikrą burbulą, kuriame gyveni. Gali susikurti tokį pasaulį, kuriame nori gyventi. Po truputį, po žingsnelį priimdamas į jį tai, kas tau tinka ir tave tenkina, kas keičia tavo gyvenimą į gera, o kas netinka – atsisakydamas. Kažkas tau priimtina ir reikalinga dabar, kažkam – dar ne laikas. Per tuos 20 metų, kai praktikuojame ajurvedą, supratau, kad žinojimas ateina su patirtimi, o patirtis integruojasi su laiku. Negali tapti dvyliktoku, jeigu tau dar reikia mokytis trečioje klasėje.

Nėra blogų žinių, nėra blogų mokymų, tik reikia rasti tuos, kurie tau tinka, kurie yra tavo kelias. Kad tai pajustum, kartais reikia net ne vieno dešimtmečio.

Ajurvedinės žinios, galima sakyti, suteikė mūsų gyvenimui aiškesnę struktūrą. Mes visi norime būti laimingi ir esame linkę dėl to keistis, bet nežinome, ką turėtume daryti. Dabar įvairių mokymų gausu – mums pradžioje reikėjo ieškoti, kur tų žinių gauti, o dabar ieškančiam reikia atsirinkti ir pajausti, kur yra tavo žinios, tau. Nėra blogų žinių, nėra blogų mokymų, tik reikia rasti tuos, kurie tau tinka, kurie yra tavo kelias. Kad tai pajustum, kartais reikia net ne vieno dešimtmečio. Bet kai randi savo kelią – pajunti kitokią gyvenimo kokybę. Nebėra darbo dienų ar savaitgalių, gyveni savo vienodu ritmu, savo gamtos cikle. Gerbi aplinką – gamtą ir žmones, supančius tave. Esi sau sąžiningas, teisingas, neskriaudi savęs.

Pagalba: ajurveda padeda žmonėms gerai jaustis, išsaugoti gerą sveikatą. E. Kauneckienės asmeninio archyvo nuotr.

– Į jus dažnai kreipiasi pusiausvyros gyvenime ieškantys žmonės. Jie tikisi, kad jūs juos savotiškai pagydysite, nurodysite, kur ir kaip eiti?

– Taip. Dažnai gyvenimas pradeda budinti, kai negyveni savo gyvenimo, pamini save, savo poreikius, kai įsisuki į kažkokį ratą, iš kurio ištrūkti nebegali. Ir tada žmogus ima ieškoti pagalbos. Tokį žmogų reikia šiek tiek sustabdyti, kaip aš sakau, atgaivinti, ar kad pajustų lengvą šoką, jog į save, savo problemas, savo situaciją sugebėtų pažvelgti šiek tiek kitu rakursu. Problemų turime visi, bet esmė – kaip į jas žiūri ir kaip jas sprendi. Tai jau mokslas – padėti tam žmogui atsiriboti ir pažiūrėti kitaip. Vieniems norint išspręsti problemą reikia disciplinos ir tvirtumo, kitiems – mokytis atsipalaiduoti ir viską priimti lengviau, tretiems – mokytis nedalyvauti svetimuose gyvenimuose, o tvarkytis savus. Labai įvairių situacijų būna. Kad žmonės ieško pagalbos – normalu. Kai skauda dantį – eini pas dantų gydytoją. Kai pasimeti savo gyvenime – eini pas žmones, kurie gali pasidalyti savo patirtimi, kaip jiems pavyko atrasti savo kelią. Drąsiai galiu pasakyti viena – jei  eini prieš savo prigimtį, dirbi nemėgstamą darbą ir bandai atitikti kažkokius standartus ne pagal savo tipą, gali susirgti emociškai ar net fiziškai.

– Teko skaityti, kad ajurveda skirsto žmones pagal prigimtinius tipus. Kokie tie tipai? Kodėl žmogui reikia savo tipą žinoti?

– Taip, ajurveda žmones skirsto į devynis tipus – došas, tačiau trys iš jų yra ryškiausi: vėjas – vata, ugnis – pita ir žemė – kapha. Skirtingų tipų žmonės pasižymi skirtinga kūno išvaizda, skirtingu charakteriu, elgsena, mityba, sveikatinimosi priemonėmis. Siekiamybė turėtų būti žinoti savo dominuojantį tipą ir darniai gyventi pačiam su savimi. Žinojimas apie save nuplėšia šydą nuo akių, kai vis bandai ieškoti, kas tau negerai. Ajurveda labai aiškiai moko, kad tam tikra prigimtinė struktūra susiformuoja jau tada, kai mus pradeda tėvai, ir ji nesikeičia visą gyvenimą, ją gali tik išbalansuoti tam tikros ligos ir pan.

Kuo naudinga žinoti savo tipą? Gali priimti save tokį, koks esi, ir nebesistengti būti kažkuo kitu, nes tavo prigimtis tiesiog yra ne tokia. Juk žmonių likimai dažnai suluošinami, kai, pavyzdžiui, kūrybiškos prigimties žmogų šeima spaudžia tapti finansininku. Sako – vaikeli, turėsi stabilų darbą, pajamas, tau bus lengviau. O žmogaus prigimtis kita. Bet jis paklūsta tėvams ir gyvena gyvenimą, kuris jo nei džiugina, nei teikia laimės. Pamina savo prigimtį, kuri duota tėvų, likimo, Dievo, visatos. Arba, tarkime, tavo draugė groja pianinu nuo trečios klasės, ir ji vis dar groja, o tu jau grojai ir pianinu, ir saksofonu, ir šokai, ir dainavai, ir dar visokiuose būreliuose dalyvavai – viską išbandei. Gali kilti klausimas, kas tau negerai? Ajurveda sako: viskas gerai. Tiesiog tavo prigimtis tokia – judėti, bandyti ir keisti. O draugės prigimtis – būti konservatyviai.

Kitas dalykas – galime maitintis, užsiimti įvairiomis veiklomis, gyventi ritmu ne pagal savo prigimtį, ir tai apsunkina gyvenimą, neteikia malonumo, kelia gausybę problemų. Kuo geriau save pažįsti, kuo tvirčiau žinai, kas esi. Prigimtį išsianalizuoti, manyčiau, yra privaloma ir šeimoje, ir tarpusavio santykiuose. Tai nereiškia, kad dviejų skirtingų prigimčių žmonės negali, pavyzdžiui, sukurti šeimos. Bet jie abu turi gerbti vienas kito prigimties skirtingumus, ir tada sutarti šeimoje daug lengviau. Mano ir vyro santykiams, pavyzdžiui, tai labai padėjo – nebeliko pykčio, nesutarimų, nes skirtingos prigimties žmonės kitaip elgiasi, kitaip mato, kitaip supranta. Suvokus kito žmogaus prigimtį, atsiranda pagarba vienas kitam. Tada gali pasakyti: suprantu, kad tavo prigimtis nori elgtis kitaip, bet gal galime šį kartą pasielgti taip, kaip man geriau? Arba ieškome kompromiso, sprendimo.

Savo tipą svarbu žinoti, kad, žengdamas laimės ir sveikatingumo keliu, pritaikytum atitinkamas priemones, atsižvelgtum į savo jautrias zonas. Ajurveda moko priimti savo prigimtį ir joje būti balansuotam – ne visai neskirti dėmesio, bet skirti jo nealinant savęs, nesikoncentruojant ten, kur savęs koreguoti negali. Reikia ne pakeisti žmogų, o surasti  gyvenimo būdą, maistą, sveikatinimosi priemones, kurios padėtų jaustis jam maksimaliai gerai.


Trys dominuojantys žmonių tipai (došos) pagal ajurvedą

* Ugnies (pita) tipo žmonės yra vidutinio kūno sudėjimo, turi gerą raumenyną. Dažnai šiam žmonių tipui priklauso sportininkai, taip pat – mokslo ir logikos žmonės, finansininkai, mokytojai, gydytojai. Jiems reikalingas punktualumas, griežta disciplina, sudėliotas gyvenimas. Jie – neišsitaškę, jais galima pasikliauti, dažnai linkę į darboholizmą. Tiesa, šis tipas turi ir probleminių zonų, viena jų – slenkantys plaukai, mat ajurveda sako, kad nuo amžinos įtampos jie tiesiog iškrenta. Jų labai jautri virškinimo sistema, gali būti problemiška vidaus organų veikla, dažnos alergijos, kyla odos bėdų, bėrimų.

* Vėjo (vata) tipo žmonės liekni, arba labai aukšti, arba labai žemo ūgio, galūnės neproporcingos, oda sausesnė. Jie greiti, labai kūrybiški, turi labai daug idėjų, negali nustygti vietoje, greitai kalba, sprinteriai. Dažnai neištveria ilgesnių projektų – jiems viskas yra čia ir dabar. Silpnoji pusė – labai silpna nervų sistema, nemiga ir nerimas; tai labai jautrūs, neramūs žmonės.

* Žemės (kapha) tipo žmonės yra stambesnių kaulų, tvirtos odos, dažnai turi antsvorio, linkę mažiau judėti, daugiau organizuoti, vadovauti kitiems, sakyti, kas ką turi padaryti, nei daryti patys. Jie gali optimizuoti resursus, kaupti informaciją (taip pat ir daiktus), ieškoti technologinių priemonių, kurios pakeistų rankų, fizinį darbą, tarp jų yra gerų strategų. Beje, žemės tipo žmonės dažniausiai turi gražiausius, storiausius plaukus, tačiau jų medžiagų apykaita lėtesnė, turi polinkį priaugti svorio. Jiems būdingas tingumas, vangumas, apatija. Jeigu šio tipo žmonės subalansuoti – sakoma, kad tai pats harmoningiausias tipas, pasižymintis gera sveikata, ramybe ir stabilumu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Blyn

Blyn portretas
ir iš kur jie tų naivuolių randa?
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių