Kauno rajone gyvenantis ir kuriantis menininkas nuo 2006 m. dalyvauja parodose: rengia personalines, eksponuoja darbus kartu su kitais menininkais, yra tarptautinių plenerų kuratorius, kasmet rengia tapybos plenerus Pervalkoje. Apie tapytojo produktyvumą byloja ir tas faktas, kad kone vienu metu su paroda Trakuose G. Markučio kūriniai buvo eksponuojami Ežerėlio kultūros salėje. Abiejose parodose buvo eksponuojami skirtingi tapytojo darbai.

Biržuose, prie Širvėnos ežero, Radvilų pilies, gimęs ir užaugęs menininkas įkvėpimo dažniausiai ieško gamtoje.

G. Markutis – spalvinės ekspresijos nevengiantis tapytojas. Pastaruosiuose darbuose nuo figūratyvių detalių realistinių vaizdų, konkrečių peizažų detalių pereinama prie itin spalviškai skambių muzikalių abstrakčių formų.

„Mėlynas ežeras“. 

Trakuose eksponuojama 20 brandžių tapytojo darbų – aliejinės tapybos ant drobės pavyzdžių. Paroda skirta pirmapradžių stichijų, pirmapradžių elementų – vandens ir ugnies – refleksijai. Jau vien parodos pavadinimas suponuoja mintį, kad joje dominuos abstraktesni paveikslai, kad juose nebus daug figūrinių elementų.

Parodoje eksponuojamų abstrakčių formų G. Markučio paveikslų pavadinimai atskleidžia vidinių pajautų gelmę („Išgalvotos mintys“). Dauguma parodoje eksponuojamų darbų susiję su vandens stichijos tematika: „Mėlynas ežeras“, „Mėlynai rudas ežeras“, „Debesys jūroje“. Ir ežeras, ir jūra jo darbuose asocijuojasi su begalybe, gelme. Žiūrovas kviečiamas į kelionę, kurios pabaigoje laukia kažkas nauja.

„Saulėlydis“. 

Keliuose tapybos darbuose tarsi reflektuojama vandens ir ugnies sąveika (paveikslai „Ugnies medžioklė“, „Ugnis ir vanduo“). Taip ir primena prancūzų svajonių fenomenologo Gastono Bachelardo veikalus: „Ugnies psichoanalizė“, „Vanduo ir svajonės“, „Erdvės poetika“.

G. Markučio kūrybos ir šios parodos išskirtinumas – ryškūs spalviniai kontrastai, ryškios spalvinės dėmės, įsiterpianti juoda arba balta kontūrinė linija, subtiliai perteikta gamtos ir žmogaus pasaulių harmonija. Žavi ir dinamiškas, ekspresyvus autoriaus potėpis, kartais netgi priartinantis peizažą prie abstrakcijos.

Šioje parodoje eksponuojamuose paveiksluose gana daug kontrastingų – mėlynų, raudonų, baltų spalvų tonų. Tapytojas vis dėlto renkasi spalvų ekspresyvumą ir dinamiškumą, jam kiek svetimi pasteliniai lietuviško peizažo tonai.

„Juodkalnija“

Ekspozicijoje dominuoja abstraktūs vaizdai, melsvų dėmių, atmieštų baltos spalvos intarpais, žaismė. Regis, atsiskleidžia vandens ir ledo stichijos. Kai kurie paveikslai kiek primena ne tik vandenų, bet ir kalnų peizažus. Nors kai kuriuos paveiksluose šalia melsvų dėmių atsiranda ir rusvos, ugnies stichiją reprezentuojančių nėra labai daug.

Džiugu, kad tapytojas mezga tiltus tarp menininkų, juos buria. Džiugu ir tai, kad jis leidžia su savo kūryba susipažinti ne tik kauniečius, bet ir tolimesnių Lietuvos miestų gyventojus.