A. Hepburn šiapus didžiojo ekrano: mama didele širdimi

Į aukštą kuodą sukelti plaukai, kirpčiukų ir antakių linijos išryškintos didelės akys, atviras žvilgsnis, nedingstanti šypsena, trapi figūra, atskleisdavusi garsiausių dizainerių rūbų grožį. Tokią Audrey Hepburn pažino net ir tie, kas nematė jos filmų.

XX a. šeštąjį dešimtmetį išgarsėjusi aktorė, kuriai šįmet būtų sukakę 90 metų, buvo ne tik Holivudo žvaigždė, stiliaus ikona, bet ir nepailstanti visuomenininkė, "Unicef" ambasadorė. Ir dviejų berniukų mama. Būtent šį garsiosios aktorės vaidmenį pirmiausiai pažino Seanas Hepburnas Ferreras – sūnus, ilgus metus nė nenutuokęs, kad jo kuklioji mama – ta pati garsioji lengvabūdė Holi iš "Pusryčiai pas Tifani".

Mama nuo ryto iki vakaro

"Mylinti ir rūpestinga mama, vėliau – draugė, – interviu šveicarų spaudai prisipažino S.Hepburnas Fererras. – Mano mamai buvo būdinga ne tik ta elegancija, kuri ją pavertė ikona. Ji pirmiausiai turėjo tikrosios vidinės elegancijos."

Paklaustas, kada suprato, kad jo motina – pasaulinio lygio žvaigždė, A.Hepburn ir jos pirmojo vyro, aktoriaus Melo Ferrero sūnus prisipažino: tik po jos mirties. "Manęs dažnai klausia, ką jaučiu būdamas garsiosios A.Hepburn sūnus, sąžiningai atsakau: negaliu pasakyti, nes mano mama nebuvo ta filmo žvaigždė, kurią visi atpažino. Man ji niekada tokia nebuvo."

Galbūt tai ir buvusi didžiausia dovana, kurią mama galėjo duoti jam ir jo broliui Lucai. Pastarasis – aktorės ir antrojo jos sutuoktinio, italų gydytojo Andrea Dotti, sūnus – šiandien yra žinomas dizaineris. "Kai pradėjau eiti į mokyklą, ji baigė savo karjerą ir tapo visą darbo dieną dirbančia motina. Mes buvome normali šeima. Ji ryte man ruošdavo pusryčius, tepdavo sumuštinius pietums mokykloje, popiet padėdavo ruošti namų darbus. Ji pirkdavo kojines ir knygas", – sakė S.Hepburnas Fererras.

Ilgą laiką jis nė nesupratęs, kad jo mama buvo labai garsi aktorė, kol vieną naktį mansardoje iš paklodžių pasidaręs ekraną senu kino projektoriumi nepažiūrėjo filmų, kuriuose vaidino mama.

"Maniau, kad ji buvo gana gera aktorė! Gerai tai, kad aš nepuoselėjau jokių lūkesčių – man tiesiog patiko filmai. Vėliau palėpę panaudojau savo pirmiesiems pasimatymams. Kviesdavausi drauges į mano sukurtą kino teatrą. Priešais ekraną stovėjo sena sofa, šviesos – pritemdytos, mes žiūrėdavome filmus, kartais – ir mano mamos filmus", – atviravo laikraščiui "Neue Zuerricher Zeitung" pašnekovas.

Saugi užuovėja

1954 m. A.Hepburn įsimylėjo M.Ferrerą – aktorių, režisierių, prodiuserį, anuomet populiarų ne tik tarp kino gerbėjų, bet ir tarp moterų. Pirmojo sūnaus ji susilaukė 1960 m., prieš tai patyrusi tris persileidimus. Kaip nutiko, kad S.Hepburnas Ferreras gimė netoli Liucernos, o ne pasauliniame megapolyje?

"Mano tėvai nusipirko namą kalnuose, kad galėtų gyventi ramumoje. Tėčiui tai atrodė gera idėja, juolab kad mama kentėjo nuo astmos. Tačiau žiemą ten būdavo labai šalta. Vėliau tėvai persikraustė prie Ženevos ežero", – sako S.Hepburnas Ferreras.

Los Andželas, Niujorkas, Paryžius, – bet kuriame metropolyje žinoma aktorė galėjo jaustis kaip namie. Tačiau daug metų ji praleido Šveicarijoje – jai patiko Vo kantone esanti Tološna netoli Ženevos ežero.

"Ji buvo tikra, kad niekur kitur negalėtų gyventi geriau ir ramiau, – įsitikinęs sūnus. – Ji mėgdavo apsipirkti turguje. Nebuvo jokių paparacų, kuriuos ji žinojo iš Italijos – ji galėjo jaustis normaliu žmogumi. Mama mėgo Šveicarijos klimatą, tyrą orą. Ir svarbiausia, kad ji jautėsi saugi. Ji buvo įsitikinusi, jog Šveicarija niekada neįsitrauks į karą."

Renovuotome XVIII a. name, apsuptame didžiulio sodo, A.Hepburn išgyveno trisdešimt metų.

Pabrėžtinas kuklumas

Šeimos namuose buvo keletas nuotraukų, tačiau garsiuosius dizainerių drabužius, kuriuos mėgo labiausiai, aktorė laikė drabužinėje. Būdama Holivudo žvaigždė ji turėjo daugybę sentimentus keliančių dovanų, suvenyrų, tačiau jie visi kažkur dulkėjo – aktorė nemėgo jų demonstruoti. Po jos mirties sūnui prireikė ne vienų metų, kad juos surinktų. Tačiau be A.Hepburn jie nebuvo ypatingi.

"Tai buvo tik drabužiai, auskarai – daiktai savaime neturėjo magijos, jie tapdavo magiški tik tada, kai juos dėvėjo mano mama, – pasakojo S.Hepburnas Ferreras. – Norėdami surinkti pinigų "Unicef", mes bandėme juos parduoti. Tačiau tai nebuvo sėkmingas sprendimas. Juose nebebuvo A.Hepburn dvasios. Todėl nusprendėme visus daiktus parduoti "Christie's" aukcione – kad jie nedulkėtų po stiklu, bet suteiktų juos dėvinčioms moterims džiaugsmo. Mes pasilikome tik keletą šeimos nuotraukų."

Būtent kuklumo, anot S.Hepburno Ferrero, galima pasimokyti iš jo motinos net ir žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. "Ji sąmoningai gyveno paprastai, kaime. Kai pagalvoju apie ją, prieš akis iškyla baltą medvilninę suknelę dėvinti moteris. Nors buvo megažvaigždė, ji norėjo gyventi paprastai: važinėjo senu "Volvo", visada skraidė ekonomine klase. Ir ji padėjo pasaulio vaikams. Dar ir šiandien klausiame, kodėl ji vis dar yra tokia mylima asmenybė. Ji buvo ir yra viena iš mūsų, niekada nenorėjo priklausyti elitui", – sako S.Hepburnas Ferreras.

Kaip XX a. šeštojo dešimtmečio didžiausia kino žvaigždė sugebėjo išlikti paprasta? Sūnus įsitikinęs: tai labai susiję su auklėjimu. "Mano motina buvo Nyderlandų baronesės (Ellos van Heemstros, red. past.) dukra. Jai buvo skiepijamos didikų vertybės: būk nuolankus, nesiveržk į priekį. Tai aristokratiško auklėjimo pagrindas: jei jau esate kažkas, tuomet nebereikia siekti dėmesio. Kai susitinkame su žmonėmis, kurie yra turtingi ne pastaruosius 10 ar 20 metų, nustembame, kokie paprasti ir kuklūs jų drabužiai, elgesys", – sako S.Hepburnas Ferreras.

Drabužiai, auskarai – daiktai savaime neturėjo magijos, jie būdavo magiški tik tada, kai juos dėvėjo mano mama.

Gyvenimo trauma

Šiuo metu Briuselyje vykstanti paroda "Intimate Audrey", kurioje pristatoma plačiajai visuomenei nematyta aktorės gyvenimo pusė,  – S.Hepburno Ferrero projektas. "Norėjau grąžinti savo motiną atgal į jos gimtinę, Briuselį, bet ne kaip kino žvaigždę, o kaip žmogų, – sako jis. – Prieš 80 metų būdama maža mergaitė ji iš ten išvyko, kad galėtų mokytis Anglijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą gyveno Nyderlanduose, kur jos motina ieškojo prieglobsčio. Norėjau Briuselio miestui parodyti, kuo pavirto ta maža mergaitė."

A.Hepburn gimė 1929-ųjų gegužės 4 d. – buvo vienintelis anglų bankininko Josepho Anthony Rustono ir olandės Ellos van Heemstra vaikas. Kai Audrey tėvas prie savo pavardės pridėjo Hepburn, aktorė tapo Audrey Hepburn-Ruston.

Vaikystėje Audrey buvo išsiųsta mokytis į Angliją. "Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ji su mano močiute iš Kento, Anglijos, persikėlė pas savo senelį Arnheime, Nyderlanduose. Ten nuo 1940 m. gegužės išgyveno vokiečių okupaciją. Jos motina norėjo paslėpti britiškąsias Audrey šaknis dėl akivaizdžių priežasčių, tad paėmė močiutės Ellos asmens dokumentus, pakeitė nuotrauką, gimimo metus. Galiausiai abi "l" gavo pilvukus ir virto dviem "d". Taip nebeliko tikimybės, kad Audrey angliškas vardas atkreips į ją dėmesį", – pasakojo garsios aktorės sūnus.

Kalbėdama apie karo metu patirtus išgyvenimus aktorė sūnui pasakodavo apie badą, kurį kentė praktiškai visi civiliai ir dėl kurio užaugo pernelyg gležna, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę – šokti baletą.

"Kalėdomis jie pasirūpindavo keletą bulvių ir mėgavosi jomis tarsi tai būtų ikrai. Karo metu Nyderlandai smarkiai nukentėjo, ypač 1944–1945 m. žiemą", – motinos išgyvenimais dalijosi S.Hepburnas Ferreras.

Paklaustas, kas, jo nuomone, labiausiai paveikė tą mažą mergaitę: Antrasis pasaulinis karas ar tai, kad kai buvo šešerių šeimą paliko tėvas, S.Hepburnas Fererras nedvejoja: karas.

"Ji dažnai pasakodavo savo vaikams apie badą, kurį anuo metu kentė daugelis. Ne tik fizinį, bet ir emocinį alkį. Veikiausiai pastarasis ir buvo akstinas, kodėl ji tapo "Unicef" specialiąja ambasadore. Ji buvo įsitikinusi, kad didžiausias mūsų laikų tragedijas sukelia patys žmonės. Žinoma, yra gamtos nelaimių, tokių kaip cunamiai ir žemės drebėjimai, bet daug daugiau žmonių kenčia nuo žmogaus sukeltų katastrofų, karų ir konfliktų. Moterys ir vaikai moka ypač didelę kainą. Mano mama žinojo, kad karas ne tik sunaikina namus ir gyvenimą, bet padaro ir emocinės žalos, atima viską, kas atrodė savaime suprantama, ypač – saugumo jausmą."

Lemtingas vaidmuo

Pasaulinės šlovės A.Hepburn sulaukė, galima sakyti, per naktį. Rašytoja Colette pastebėjo ją viešbučio koridoriuje ir pakvietė vaidinti savo miuzikle "Gigi". Tačiau didžiausia šlovė A.Hepburn  aplankė po filmo "Atostogos Romoje". Atrankoje smalsiosios princesės vaidmeniui A.Hepburn nurungė Elizabeth Taylor, o galiausiai būdama 24-erių gavo "Oskarą" kaip geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja.

Anot sūnaus, aktorei jos filmai buvo svarbūs, nes ji užmezgė daugybę draugysčių. Filmas "Atostogos Romoje" buvo draugystės su Gregory Pecku pradžia. Simboliška, kad 1993 m., jau po motinos mirties, jai skirtą Amerikos kino meno akademijos apdovanojimą už humanitarinę veiklą, S.Hepburnas Ferreras atsiėmė būtent iš G.Pecko rankų.

"Jis buvo ne tik draugas, bet ir rėmėjas, vienas pirmųjų, pripažinęs mano motinos talentą. G.Peckas primygtinai reikalavo, kad filmo "Atostogos Romoje" plakate jos vardas būtų įrašytas šalia jo. Jis jau buvo didelė žvaigždė, buvo neįprasta, kad greta atsirastų ir kita pavardė. Tačiau Gregory pranašavo, kad ji už šį vaidmenį laimės "Oskarą". Jis norėjo parodyti visiems, kad tai numatė", – pasakojo aktorės sūnus.

Šis garbės apdovanojimas šiandien saugomas pas S.Hepburną Ferrerą, "Oskaras" už "Atostogas Romoje" – pas antrąjį aktorės sūnų Lucą, gyvenantį Romoje. "Oskarų" negalima parduoti – dėl to įsipareigojama jį gavus, todėl statulėlės neturi piniginės vertės, tik emocinę.

Kentė svetimą skausmą

Vaikystės nacių okupuotuose Nyderlanduose patirtis buvo priežastis, kodėl A.Hepburn tapo viena pirmųjų kino žvaigždžių, kuri ėmė rūpintis bedaliais žmonėmis.

"Mano mama pasijuto apgauta. Po Antrojo pasaulinio karo buvo pažadėta, kad tokie dalykai niekada nepasikartos. Ir staiga ji vėl su tuo susidūrė stovykloje Somalyje, Sudane: čia 30 tūkst. žmonių gyveno visiškoje tyloje, tik zvimbiant musėms. Žmonės mirė, nors tuo pat metu pasaulis deklaravo, kad kiekvieno žmogaus gyvybė yra vertinga. Buvo labai didelis skirtumas, ar esi gimęs Niujorke, Tokijuje, ar Afrikoje. Ir jai visą gyvenimą buvo sunku iškęsti šią neteisybę", – anot S.Hepburno Ferrero, apie šias problemas aktorė, jau dirbdama "Unicef", dažnai kalbėdavo ir namuose.

Kaip atsitiko, kad užuot sugrįžusi į didįjį ekraną A.Hepburn tapo Jungtinių Tautų specialiąja pasiuntine?

Anot S.Hepburno Ferrero, vienas aktorės pusbrolių dirbo Nyderlandų konsulate Makao. Kasmet jis rengdavo "Unicef" labdaros koncertą ir vis kviesdavo aktorę, kol sykį ji pagaliau sutiko ir nuskrido į Honkongą. "Po koncerto ji žiūrovams pasakojo apie tai, ką patyrė per karą. Tuomet į ją kreipėsi Jamesas Grantas, tuometis "Unicef" vykdomasis direktorius. Jis buvo vizionierius ir jau anuomet mąstė globaliai. Jis "Unicef" pavertė modernia, dinamiška organizacija. Kai mano mama ten pradėjo dirbti, jie turėjo gal 5 tūkst. darbuotojų, kai ji išėjo, jų buvo bene dvigubai daugiau", – pasakojo vyras.

A.Hepburn pasirašė sutartį tapti JT ambasadore už simbolinį vieno dolerio metinį atlyginimą. "Anuomet JT, jei gerai prisimenu, šalis skirstė į dvi grupes: pirmoji grupė – tokios šalys kaip Vietnamas, kuris buvo nukentėjusios nuo karo, tačiau kuriose daugiau ar mažiau dar buvo namų. Buvo galima suprasti, kur anksčiau stovėjo mokykla, ir ją atstatyti. Antrajai grupei priklausė šalys, kurios dar apskritai nebuvo turėjusios šansų sukurti tinkamą infrastruktūrą. Vos tik išvykdavai iš Somalio sostinės, neberasdavai nieko. Mano mama nuolat patirdavo tokias situacijas", – pasakojo S.Hepburnas Fererras.

"Prisimenu, kad per Kalėdas ji atrodė labai pavargusi, todėl paprašiau jos padaryti pertrauką. Pasakiau jai, kad nusipelnė pailsėti. Tokiais atvejais ji visada pasakydavo: "Taip, taip, tu teisus, aš tik nuvažiuosiu dar vieną kartą..." Ji jausdavo atsakomybę, kurios nenorėdavo atsisakyti. Po vienos kelionės visada važiuodavo į kitą. Ji netikėjo kalte, bet tikėjo atsakomybe. Ir kolektyvine, visuomenės, atsakomybe. Tai buvo jos indėlis – ne todėl, kad ji buvo šventa, bet todėl, kad labai pragmatiškai suvokė, jog kažką reikia padaryti. Ji sakydavo, kad namuose reikia plauti indus, antraip jie okupuos virtuvę – lygiai taip pat reikia perdirbti atliekas, antraip jos susikaups mūsų upėse. Ji visada buvo pasirengusi padėti. Ne tik žmonėms iš artimiausios aplinkos, bet ir tiems, kuriuos pasaulis ignoravo", – pasakojo S.Hepburnas Ferreras.

Įtaigos galia

A.Hepburn šiam darbui suviliojo ir Jamesą Bondą suvaidinusį aktorių Rogerą Moore'ą. Vėliau jis prisipažino, kad Audrey pakeitė jo gyvenimą, kad ši veikla buvo svarbiausia dalykas, kurį jis kada nors yra padaręs.

"Kaip reikėtų kiekybiškai įvertinti pasikeitimus, kai žmonės, tokie kaip ji, dalyvauja labdaros renginiuose? Man šauna į galvą konkretus pavyzdys. Kaip žinote, filme "Pusryčiai pas Tifani" kalbama apie deimantus. Realiame gyvenime mano mama vieną kartą dalyvavo pusryčiuose su JAV Kongreso nariais. Po jų Kongresas suteikė jai daugiau nei 60 mln. dolerių pagalbos paketą. Iš pradžių Kongresas nebuvo numatęs tolesnio finansavimo, tačiau ji pasinaudojo galimybe ir vos per vienus pusryčius sugebėjo įtikinti visus suteikti dar vieną paketą. Per penkerius darbo "Unicef" metus ji tikrai galėjo surinkti milijardą dolerių. Ji tikrai galėjo nuversti kalnus", – sakė aktorės sūnus.

S.Hepburnas Ferreras yra dirbęs kino industrijoje režisieriaus padėjėju ir prodiuseriu, 2003 m. išleido savo motinos biografiją "Audrey Hepburn – legenda". Tačiau jam, paties žodžiais, nesiseka taip gerai kaip motinai užsiimti humanitarine veikla.

"Deja, nesu paveldėjęs jos įtaigos ir charizmos, bet savo kukliomis priemonėmis galiu bandyti pateisinti jos palikimą, – pasakojo S.Hepburnas Ferreras. – Pavyzdžiui, "Unicef" po jos mirties buvo įkurta Audrey Hepburn draugija, kuriai man leista vadovauti. Ši organizacija turėjo rūpintis dideliais paramos įnašais, t.y. sumomis, viršijančiomis 25 tūkst. JAV dolerių. Su savo žmona nuskridau į Ameriką, lankiausi daugelyje miestų, susitikome su daugybe turtingų moterų. Galų gale, per penkerius metus galėjome surinkti 200 mln. dolerių. Aš tikrai nesu garsenybė ir tik galiu papasakoti istorijas apie savo motiną. Tačiau mano motinos vardu galėjome net ir po jos mirties padaryti tiek daug gerų darbų."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių