Poetas L. Umbrasas: norėčiau, kad vaikai mokėtų jausti lietuviškai

Tuo laikotarpiu, kai mūsų šalyje netyla susirūpinimas, kad jaunoji karta jau negeba savo jausmų, pasaulėžiūros reikšti lietuviškai, JAV gyvenantys mūsų tautiečiai ne tik auklėja vaikus lietuvybei, bet ir, tęsdami tradicijas, kuria literatūros, teatro ir kitų menų kūrinius.

Čikagoje šių metų ruduo – operos „Jūratė ir Kastytis“ premjeros metas. Pokalbis su vienu ryškiausių šio spektaklio aktorių poetu Linu Umbrasu – apie gimtąjį Kauną, kultūros gyvenimą Čikagoje, teatrą ir literatūrą.

– Esate asmenybė, plačiai veikianti Čikagos lietuvių kultūros ir meno lauke. Trumpai papasakokite, kokia kultūros atmosfera šiuo metu yra mieste, kuriame lietuvių kai kuriais laikotarpiais buvo daugiau nei Lietuvos sostinėje Vilniuje.

– Čikagos lietuvių bendruomenė renginių gausa tikrai nesiskundžia; rinkdamasis vieną ar kitą renginį daug neprarandi. Šis interviu buvo atidėtas porai savaitėlių, nes teko dalyvauti roko operoje „Jūratė ir Kastytis“ – tai tikrai vienas įspūdingiausių spektaklių, kuriuose teko vaidinti. Visi, aišku, renkasi pagal skonį, tačiau „Jūratės ir Kastyčio“ pažiūrėti atėjo daugiau nei 1 000 žiūrovų. Anksčiau esu girdėjęs, kad lietuvių Čikagoje ir apylinkėse – apie 200 tūkst., iš kurių, žinoma, ne visi renkasi spektaklius. Kiti nuo lietuviškų kultūrinių renginių galbūt atsiriboja, sportuoja arba visai niekur po darbų neina.

Šaknys: nors gimtinę paliko vos peržengęs pilnametystę, didesnę gyvenimo dalį JAV gyvenantis L. Umbrasas tvirtas dėl savo lietuvybės. / L. Umbraso asmeninio archyvo nuotr.

– Lietuvą palikote netrukus po šalies nepriklausomybės atkūrimo. Šiandien čia įprasta mažai reflektuoti tuos, kaip dabar beveik visuotinai sutariama, truputį laukinius jauno kapitalizmo laikus. Kokią Lietuvą palikote išvykdamas į JAV? Ar šiandien jums tebedaro įtaką tai, koks jūsų gimtasis Kaunas buvo paskutiniajame XX a. dešimtmetyje? Kas paskatino emigruoti?

– Taip, to dešimtmečio Lietuva buvo šiek tiek kitokia. Emigracija dažnai užkonservuoja mąstyseną, kalbos formą. Tai labai akivaizdžiai matome žvelgdami į senąją karo emigracijos, arba dipukų (taip save vadina „displaced persons“ karo pabėgėlių stovyklose Antrojo pasaulinio karo ir pokario metu atsidūrę žmonės), bangą. Jų kalboje daug senų, archajiškų žodžių; klausydamas dabartinės Lietuvos žiniasklaidos nejučia kartais ir pats pasijuntu kaip iškasena. Žinoma, mums emigravus buvo lengviau. Mokant anglų kalbą paprasčiau pritapti, suprasti vietinę kultūrą. Išvažiavau devyniolikos, bet poziciją, kad kalbu ir rašau, turiu noro savo vaikus išmokyti lietuviškai, atsivežiau būtent iš tos Lietuvos, kurią anuomet palikau.

– Pastaruoju metu Lietuvoje ir Kaune tapote žinomas kaip pirmosios savo poezijos knygos „Slibino dantys“ autorius. Ar jums svarbus  klasikinis supratimas, kad žmogaus, individualybės gyvenimas tarsi įveikia laiko ribas išleidus kūrybos knygą?

– Stengiuosi sau kelti gyvenimo tikslus. Daugelis rašančiųjų anksčiau ar vėliau pagalvoja apie leidybą. Man užtruko, kol supratau, kad galbūt atėjo laikas. Kartais reikia postūmio, kuriuo man tapo publikacija žurnale „Nemunas“. Be to, atėjęs keturiadešimtmetis ir galų gale – pandemija. Kai šitiek užgriūva, noromis nenoromis susimąstai ir apie laiko, ir kitokias ribas.

– Eilėraščių rinkinys „Slibino dantys“ yra lyg jūsų paties ir aplinkos, kurioje gyvenate, laiko kapsulė, kurioje matomos esminės slinktys, permainos, laikinumo užuominos. Kodėl jums svarbu tuo dalytis su skaitytojais? Galbūt to priežastis, kad gyvename gana panašiai? Kokį savojo laiko bruožą, savybę, ypatybę, įvykį įvardytumėte kaip tokį, kuris išgyventas tik jūsų, yra unikalus ir nepakartojamas?

– Visame ieškome bendrystės, patvirtinimo, kad nesame vieni, kad jaučiamės panašiai, bet ne visi išdrįsta ar moka įvardyti, ką jaučia, ir išsakyti. Kai kurie dalykai ar patirtys, kurių patys nevertiname, užrašyti ir atrasti kažkieno, kam būtent tada reikia, pakeis to žmogaus dieną ar net mąstymą. Tai ne ambicija būti tokiam, kuris kažkuo ypatingas, o tik paskatinimas kalbėtis ir išgirsti save ir kitus. Manau, didžiausias šiuolaikinis iššūkis yra sustoti, pasiklausyti ir išgirsti vienas kitą neteisiant per greitai. Socialiniai tinklai išmokė mygtuko paspaudimu nuspręsti, kaip jaučiamės, ir reaguoti per daug nesustojant. Tačiau tai  užburtas ratas, vedantis tik į visų tarpusavio susipriešinimą.

– Kas padarė įtakos, kad poezijos knygą „Slibino dantys“ išleidote būtent kauniškėje leidykloje „Kauko laiptai“? Gal kaunietiškasis sentimentas?

– Taip. Kai nusprendžiau leisti knygą, žinojau, kad jeigu tai įvyks, tuomet tik mano gimtajame Kaune, net jei kainuos daugiau nei Čikagoje. Dar, žinoma, man svarbus kaunietiškas leidyklos pavadinimas ir poeto, leidėjo Viktoro Rudžiansko sąsajos su „Nemunu“. Norėjau profesionalumo, tęstinumo. Parašiau Viktorui siųsdamas rankraštį, paklausiau, ar atitinku leidyklos lygį. Gavęs teigiamą atsakymą, pasirašiau sutartį, toliau beliko laukti. Esu labai dėkingas ir patenkintas, kokia ši knyga buvo išleista.

– Ar stebite šiuolaikinės Lietuvos poezijos raidą? Kokias esmines to vystymosi kryptis įžvelgtumėte? Kuri poezija jums artimesnė, kokios tos traukos priežastys?

– Artimiausia poezija, žinoma, yra tokia, kuri kažką paliečia. Forma man visiškai nesvarbi. Gali būti ir verlibras, ir tradicinė eiliuota poezija. Jei emocija tikra, žodžiai sako tiesą ir tuo galima patikėti, man patiks. Sovietiniu laikotarpiu saviraiškos laisvė buvo apribota, o dabartinė poetų ir kitų menininkų karta vis labiau atsiveria ir nebijo kalbėti, sakyti. Iš to gimsta daug gražių dalykų. Žinoma, laiko išbandymą įveiks tik tai, kas tikra. Visa kita yra tik trąša ir triukšmas. Tačiau tas dabartinis džiazavimas ir ieškojimas man yra labai gražūs dalykai.

– Stebint iš Lietuvos, gali atrodyti, kad Amerikos lietuvių poetinis gyvenimas ryškiausias būna pavasarį, kai vyksta „Poezijos pavasaris“. Gal papasakotumėte, kokios tos šventės organizavimo JAV tradicijos ir dabartis? Kaip vertinami kasmet ten vykstantys poetai iš Lietuvos? Kas Amerikos lietuvių poetiniame gyvenime skirtinga ar net priešinga, palyginti su Lietuva?

– Man sunku lyginti. Vis dėlto negyvenu Lietuvoje jau 23 metus. Kaip suprantu, Lietuvoje tarp poetų daugiau konkurencijos, turtingesnė kasdienė ir literatūrinė lietuvių kalba ir žodynas. JAV, norint išlaikyti švarią ir turtingą lietuvių kalbą, reikia daugiau asmeninių pastangų. Poezija turi nišinį skaitytoją. Kartais Amerikos lietuvių poetų saviizoliacija dėl atstumų sukuria vakuumą, kuriame gimsta įdomių dalykų. Poetai Lietuvoje dažnai profesionalai, o JAV poezija, bent man, yra akimirka bėgant tarp kitų darbų ir projektų. Žinoma, poetai iš Lietuvos sutinkami pagarbiai, kiekvienas toks apsilankymas laukiamas susidomėjus. Kiekviena patirtis praturtina, galbūt ką nors paskatina rašyti. Mūsų „Poezijos pavasariai“ ne tokie stiprūs, kaip vykstantys tėvynėje, bet leidžiame ir skatiname kalbėti ir atrasti save.

– Esate ne tik poezijos, bet ir teatro žmogus. Lietuvių išeivijos teatras turi gilią ir turtingą praeitį. Kokie tos stiprybės šaltiniai jums, kaip teatro aktoriui, yra svarbiausi? Kokį vaidmenį šiandien atlieka JAV lietuvių teatras?

– Teatras, kaip poezija ir kiti menai, nėra finansiškai atsiperkantys dalykai, bet tai, ką gavau per teatrą, yra neįkainojama jokiais pinigais. Vien tik galimybė dirbti su tokiu teatro žmogumi – mūsų režisiere Ilona Čiapaite, pažintis ir draugystė su poete Egle Juodvalke, kuri taip pat vaidino „Žaltvykslėje“, kitais teatro kolegomis, bandančiais save atrasti, pasiryžusiais laužyti savo kompleksus, kad atliktų savo vaidmenis. Manau, kaip teatras, esame gerbiami, nes, kai myli tai, ką darai, ta meilė matoma ir scenoje. Pasakyti kažką apie kitus JAV lietuvių teatrus daug negaliu, nes pastaruoju metu nevyksta teatro festivaliai, todėl apie juos galėčiau spręsti tik iš ankstesnių pastatymų ir nuogirdų. Čikaga vis dėlto yra JAV lietuvių teatro centras. Vis dar gyvuoja net ir Čikagos lietuvių opera, su kuria kartais turime ir bendrų kūrybinių sumanymų.

– Teatro menas aktoriui – akistata ne tik su žiūrovais, bet ir su savimi. Kokie vaidybos teatre asmeniniai atradimai?

– Teatras – nuolatinis iššūkis ir savęs auginimas. Aišku, tai priklauso nuo to, kiek pats esi pasiryžęs atiduoti scenoje. Žinau, kad dar daug kur turiu augti, bet, manau, nemažai ir išmokau, ir paaugau. Svarbiausia žinoti, kad visada yra ko mokytis ir išmokti. Žinojimas, kad galėtų būti geriau, yra neblogas varikliukas.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad kiekvienas gyvename laike, kuris čia pat tampa istorija? Kokie esminiai bruožai, tampantys nevienadieniai, būdingi mūsų išgyvenamam periodui? Kokią Lietuvą ir pasaulį, tikėtina, atsimins jūsų vaikai po kelių dešimtmečių? Šį klausimą užduodu ir todėl, kad savo knygą „Slibino dantys“ skiriate savo sūnums Vyčiui ir Vakariui.

– Tęstinumas yra pati svarbiausia misija. Todėl vaikams atiduodu, ką šiuo metu turiu brangiausia: padėti ateinančiai kartai suprasti praeitį, paruošti ją gyvenimui, surasti ryšį su ja, kartu iš to mokantis ir mokant. Nemanau, kad mūsų kartai sunkiau nei ankstesnėms. Norėčiau, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos. Kad mokėtų jausti lietuviškai. Kad būtų geri žmonės ir laimingi. Lietuvą jie atsimins tokią, kokią mes jiems padovanosime savimi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių