– Kodėl ėmėtės rašyti atsiminimų knygą? Ar reikėjo peržengti tam tikrą intymumo kartelę, kad galėtumėt pradėti rašyti apie save ir artimuosius?

– Atsiminimų knyga „Pasakojimai prabudus“ tarsi savaime atėjo. Kadaise, dar studijų laikais, knietėjo kažkokia forma apie save papasakoti. Gal parašyti kokią apysaką ar prisidengus slapyvardžiu – atsiminimus? Ačiū Dievui, kad to net nepradėjau daryti. Greičiausiai būčiau savęs labai gailėjęs, guodęsis, kad, žiūrėkite, koks aš vargšelis nabagėlis, kyk Vytuks mažilelis¹ vargo matė, kiek iškentėjo. Dabar rašydamas to labiausiai ir vengiau. Net du parašyti tekstai sąmoningai nepateko į knygą, nes tikrai pernelyg graudūs.

Jokios kartelės peržengti man nereikėjo, nes čia ne išpažintis, ne komercinių televizijos laidų ekshibicionizmas. Tiesiog papasakojau tai, ką norėjau papasakoti apie gyventą laikmetį ir save, visų pirma – dukrai Ievai, savo artimiesiems, Ievos draugams ir mano mokintiniams.

– Jeigu tėvai tebebūtų gyvi, ar numanote, kaip būtų reagavę į šį kūrinį?

– Mamaitė, ačiū Dievui, spėjo perskaityti tekstą apie save, jis kadaise buvo bernardinuose.lt. Nei krimtosi, nei ypač džiaugėsi, labiau stebėjosi: „Tu mata, kap Vituks paraši, ir kap atsimen viskūn tas žaltys“.² Ir papa nebūtų pykęs. Mes taip namuose kalbėdavome, nebuvo jokių temų tabu. Žemaičiai dūnininkai, ypač grubi materija, bet tikrai nevaizduojanti šikančio katino. Kaip sakydavome patys apie save ir giminės: „Mas nesam įsivaizdyni.“³ Beje, svetingi, vaišingi, padedantys, atjaučiantys. Taigi manau, kad būtų visiškai adekvačiai reagavę. Jau visi artimiausi giminės perskaitė – niekas nepasmerkė manęs už paslapčių išdavimą. Skaitydami ir juokėsi, ir verkė.

– Rašant apie tikras vietas bei žmones, veikiausiai galima ir nudegti – juk veikiantys asmenys ne visuomet būna patenkinti savo asmens atvaizdavimu tekste. Smalsu, ar sulaukėte kitų tekste minimų žmonių reakcijų?

– Reakcijų dar tik galiu sulaukti. Bet kai kuriose vietose, patartas draugo Jono Morkaus, beje, mano pirmojo mokinio, dviejų pavardžių sąmoningai nenurodžiau, palikdamas tik vardus, kad neįskaudinčiau artimųjų, – jie gal net nežino, kokių bjaurasčių yra prikrėtę jų seneliai, tegul išlieka idilė – jie turi į ją savo teisę.

Bet ir aš turiu teisę į savo atmintį, man niekas šios teisės neužgins. Kiekvienas turime. Gyvenu laisvoje šalyje. Įvade rašiau, kad atsiminimai yra mano galvoje, mano mamaitės pasakojimuose. Aš niekur netvirtinu, kad tai tiesa. Bet jeigu įsigilintų į mano tekstą, tegul palygina, kaip pats save vaizduoju. Juk tikrai negražinu?

– Koks jūsų ryšys su provincija dabar?

Toleikūtis niekada nepraleis progos nubirbti į Šilutę, Kėdainius, mažesnius miestelius.

– Su provincija – pats šilčiausias. Toleikūtis niekada nepraleis progos nubirbti į Šilutę, Kėdainius, mažesnius miestelius. Nežinau, ar Kaunas, Klaipėda – provincija? Šiems miestams taip pat jaučiu trauką, nostalgiją. Juk žinome, kad provincija – ne erdvė, o galvojimo būdas. Vilniuje aš matau ne tik savo kartos, bet ir tarp jaunimo daug apkalkėjusių provincialų, kurie toliau savo nosies dviejų skylučių nieko ir nemato. Jeigu koks seminaras, konferencija, kultūrinis įvykis organizuojamas ne Vilniuje – man visada pranašumas. Ir ką nors sužinosiu, ir su kuo nors pasipliurpsiu, ir Lietuvą apveizėsiu. Labiau nei Vilniaus, vertinu provincijos pedagogus, labai gerbiu provincijos kultūrininkus ir dvasininkus. Jie man net kažkokie tikresni, labiau išsigryninę, labiau ant žemės stovintys. Didelę pagarbą jaučiu jaunųjų ūkininkų kartai – jie tikrai myli Lietuvos žemę. Gal be reikalo pradėjau vardyti – aš išvis žmonėms jaučiu simpatiją. O ir savaitgaliais, atostogų metu kiurksome provincijoje – savo Zūbiškėse, Kaišiadorių rajone. Paskelbkime šūkį: „Kuo daugiau neprovinciališkai galvojančių žmonių teapgyvendina Lietuvos nykstančius miestelius ir kaimą!“

– Gimėte ir augote Klaipėdos krašte – jūsų šeimos gyvenimas, kaip ir daugelio naujakurių, buvo statomas ant sugriautos civilizacijos sluoksnio. Kaip kito jūsų santykis su vokiška kultūra ir vokiškąją tapatybę tebesaugančiais gyventojais?

– Apie tai esu išsamiai rašęs savo esė „Užaugau Klaipėdos krašte“⁴. Į atsiminimus šie apmąstymai nepateko, na, tik labai maža dalis. Kai kurie tikrieji Klaipėdos krašto autochtonai, lietuvninkai liuteronai, man pasakė, kad tai savotiška išpažintis, atsiprašymas. Ir aš su tuo sutinku. Su Mažąja Lietuva mūsų kultūrinis diskursas ligi šiol išgyvena kažkokį šizofrenišką atvejį. Ligi šiol dominuoja viešosios nuomonės formavimas, kad Mažojoje Lietuvoje gyveno tik lietuvninkai, t.y. lietuviai, na ir suvokietinti lietuvninkai, ypač anapus Nemuno. Bet tai tik dalinė tiesa. Viskas buvo kur kas subtiliau, daug labiau susipynę. Lietuviai šimtus metų buvo lenkų kultūros orbitoje, o lietuvninkai net ilgiau buvo vokiečių kultūros orbitoje. Ir jie kone 100 proc. simpatizavo vokiečių kalbai ir kultūrai. Net konjunktūrinė rašytoja Ieva Simonaitytė senatvėje skaitė vokiškus šlamštinius romanus. O kiek yra lietuvninkų su tikriausiomis vokiškomis pavardėmis, laikančių save lietuviais, ir kiek vokiečių, turinčių lietuviškas pavardes. Prisiminkime kad ir garsųjį Berlyno merą Voveraitį. Germanizacija teprasidėjo tik Otto von Bismarcko laikais. Mano santykis į vokiškos kultūros ženklus kaip savus radosi Atgimimo priešaušriu ne be dailininko Vinco Kisarausko ir knygos istoriko Domo Kauno įtakos, bet lemtingas susitikimas buvo su paskutiniuoju Klaipėdos krašto sakytoju, liuteronų kunigu Ernstu Roga. Per jį aš buvau įsileistas į klaipėdiškių bendruomenę, galėjau pamatyti savo gimtinę ir jų akimis, iš jų perspektyvos. Dėl to dabar man ryšys su Barvais, Šilutės rajonu yra ypač artimas. Dėl to ne tik Lietuvos žydų istorija yra nuolatiniame mano domėjimosi lauke, bet ir Klaipėdos krašto likimas. Aišku, kad man apmaudu, jog Lietuvoje ligi šiol nesusivokiama, kad, be lenkų ir žydų, trečia pagal svarbumą Lietuvai tautinė grupė yra vokiečiai. Tikrai ne rusai. Mes net jų kultūrinėje orbitoje iš esmės niekada nebuvome. Buvome tik Maskvos ir Petrapilio kultūrinėje orbitoje, bet ne daugiau. Nėra ko lyginti su Lenkija ir Vokietija.

– Knygos įžangoje raginate skaitytojus žvelgti į atsiminimus „paprasto bachūro akimis“ – vis dėlto nebuvote toks paprastas, kadangi jau nuo septintos klasės pradėjote rinkti savo biblioteką ir, jeigu neklystu, dabar esate sukaupęs beveik dešimt tūkstančių knygų. Kaip aiškinate savo aistrą rinkti knygas (o ne skolintis iš bibliotekos arba, tarkime, skaityti elektroniniu formatu skaityklėje)?

– Kodėl ir kaip pradėjau rinkti knygas, jas skaityti, papasakojau savo atsiminimuose. Esu prisirišęs prie žmonių, vietovių, daiktų, kuriems jaučiu dėkingumą. Už patarimą, pagalbą, įkvėpimą gyventi. Knygos ir patarė, ir padėjo, ir įkvėpė. Knygos mane šildo, ramina. Jos mano draugužės. Bet tai nereiškia, kad aš žmones ar kitus gyvus padarus mažiau myliu nei knygas. Bet prisipažinsiu, man patinka būti šalia knygų. Įėjęs pas ką nors į namus – visada žiūriu, kokios knygos, kokie paveikslai, vinilai. Bet labiausiai knygos. Ir jeigu jų nėra – šūds – ne butas, šūds – ne namai. Knygos turi savo formą, kvapą – jas gali uostyti, paliesti, net atsargiai ką nors pieštuku jose pasižymėti, įdėti kokį iš Jeruzalės ar Kaprio salos slapčiomis nusiskintą lapelį. Iš visų dvasinės kultūros daiktų knygos man panašiausios į žmones. Būdamas namuose šalia knygų lentynos niekada nesijausi vienišas. Taigi jau daug daug metų nesilankau bibliotekose, užtenka savosios. Nors studentu būdamas kone gyvenau Martyno Mažvydo bibliotekoje. Elektroniniu būdu kartais skaitau, naudoju epaveldas.lt puslapį, nes senoviškų leidinių specialiai nerenku, jie man per brangūs.

Nemėgstu jaunimui pamokslauti, aiškinti, kas gerai ir kas blogai.

– Esate mėgstamas esamų ir buvusių mokinių – išugdęs ne vieną kartą ir paskatinęs jaunus žmones kurti, domėtis kultūra bei žvelgti į pasaulį plačiau. Universitete baigėte lituanistiką – kodėl pasirinkote mokyti ne lietuvių kalbos, o etikos discipliną?

– Ar mėgstamas, čia jau kūdikių reikėtų paklausti. Spėju, kad gali patraukti, paskatinti jauną žmogų tik savo tikėjimu, savo gyvenimu. Nemėgstu jaunimui pamokslauti, aiškinti, kas gerai ir kas blogai. Jeigu sovietinėje mokykloje man krušo smegenis, kas netingėjo, kodėl tai turėčiau daryti aš? Nemėgstu kerštauti. Nors visuomenė dažnai išsigalvoja, kad etikos mokytojas tarsi turėtų būti vaikščiojantis moralizatorius. Labiausiai atsakingas, kad gimnazijoje kas neapnieštėtų.⁵ Tiesiog pasakoju, ką nors rodau, kur nors nuvedu ar nuskraidinu. Siūlau ką nors daryti kartu. Etikos disciplina neturi griežto kanono kaip literatūra, neturi egzamino lenciūgo⁶, bet turi didesnę manevro laisvę. Bet už tai moka nemažą kainą. Etikos mokytojas neturi net menkiausio bizūno – pažymio, artėjančio egzamino grėsmės. Be to, niekada nenaudojau ir nenaudoju etikos vadovėlių, viską pats turiu susigalvoti. Čia kaip su tais atsiminimais, – pasakoju tai, ką noriu. Dėl tos laisvės, bent jau savo darbo kabinete, turbūt ir ryžausi šiai avantiūrai – konvertuotis į etikos dėstymą.

– Ar pasikeitė jūsų sapnai apie praeitį ir santykis su išėjusiaisias, po to, kai parašėte šiuos atsiminimus?

– Sakyčiau nedaug. Net naktį prieš Vilniaus knygų mugės knygos pristatymą buvau Barvuose. Įsikoriau į senos vyšnios viršūnę ir nekrentu, ir nebijau. Bet į vidų, į namus nėjau. Kaip parašiau knygos įvade, kad po parašymo atsiminimų Barvus sapnuoju, bet nebeužeinu į trobos vidų, taip ir laikausi žodžio. Žodžiu, jau iš tolo stebiu savo namus Barvuose. Vadinasi, šis tas pasikeitė. Susitaikiau visų pirma su savo likimu, su tėviškės praradimu, bet ją atradau aprašydamas, dabar jau tikrai niekas mano Barvų nebeatims, net sklerozė.

¹ Taip mamaitė vaikystėje mane mėgdavo graudenti, ir aš labai greitai apsibliaudavau.

² Tu matai, kaip Vytukas parašė ir kaip atsimena viską tas žaltys (žem.).

³ Mes nesame išpuikę (žem.).

⁴ Vytautas Toleikis. Užaugau Klaipėdos krašte. Naujasis Židinys. 2015 / 4; 45–53 p.

⁵ Nepastotų (žem.).

⁶ Grandinės (žem.).