Netikėtų istorijų kūrėja L. Simutytė: rašydama pamirštu save

Tirštų metaforų, užtat kruopščių ir sklandžių sakinių, o svarbiausia – gluminančių, sukrečiančių, netikėtų istorijų kūrėja Lina Simutytė pagaliau debiutuoja su savo rinkiniu „Miesto šventė“, įsirašydama į originalių jaunųjų novelisčių, kaip Akvilė Kavaliauskaitė ir Jurga Tumasonytė, gretas. 

Dar neseniai buvusi aktyvi kultūros lauke, o per karantiną persikėlusi į Kaišiadoris, prozininkė apie rašymą kalba kaip apie būties sąlygą. „Net norėdama užrašyti įspūdį palikusį sapną į telefoną, imu vynioti sudėtingus sakinius ir viskas išsiplečia. Tai erzina, bet ir labai patinka, nes tuomet pamirštu save – tiesiog rašau“, – sako autorė, „370“ auditorijai turbūt pažįstama iš pokalbių ciklo apie nerimą „Blunkanti sofa“.

– Vienos novelės pasakotojas pastebi: „Aš nenorėjau išsikalbėti, bet mane privertė.“ Tavo interviu cikle apie nerimą žmonės išsikalba atvirai. Ar šiame pokalbyje nejauti tos pačios pasakotojo problemos, kad žurnalistas gali versti tave išsikalbėti?

Nuolat esu ties perdozavimo riba: man visko reikia. Siurbiu renginius, kūrinius ir vis tiek jaučiu nenumaldomą alkį. Tai tuštumos užkaišymas.

– Nejaučiu baimės, kad pasakysiu per daug ir mane štai demaskuos. Anksčiau buvau linkusi kurti savo paslaptį, tačiau prisitepus per daug pudros sluoksnių pasidaro sunkiau kvėpuoti. Per praėjusį „Open Books“ festivalį Audrius Ožalas klausinėjo, kiek tekstuose išpažinties, ar nebaisu atsiverti. Tekstuose neįmanoma manęs identifikuoti, kaip nepagrįsta būtų ir tai, kad juose manęs visai nėra.

– Tai juk neatsakomas klausimas: dengdamasis už metaforos, alegorijos arba formos gali žymiai daugiau apie save atskleisti, negu viską pateikdamas tiesmukai. Vienoje tavo novelėje aptinku literatūrinės kaukės motyvą, kuris kartu ir vilioja, ir žlugdo: „Merginos žavėjosi mano sakinių struktūra. (...) Tačiau tai ir pavertė mane žmogumi be savybių.“ Kaip pati vertini aplink lauko literatus kartais kuriamą romantizavimo, idealizavimo aurą?

– Manau, paauglystėje gali būti pavojinga įsimylėti literatūrinį personažą, kaip man nutiko su Antanu Garšva iš „Baltos drobulės“. Jis tarsi formuoja tai, koks turėtų būti tavo romantinis objektas. Taip stipriai sukurtas veikėjas tarytum parodo, ko tau galbūt reikėtų, bet juk Garšva turėjo sadistinių polinkių ir išprievartavo Jonę, ar ne?

–  Ar tik pedagogiškai neperspaudi sakydama „formuoja“?

– Kad aš tuomet buvau panirusi į tamsą. Gotė. Ieškau ir su amžiumi vis rečiau randu kūrinių, kurie taip įsispaustų kaip Antano Škėmos romanas.

– Atsakydama persikėlei į tekstus ir personažus, bet mane domina tikrovės tipas, kuris naudojasi literatūra kaip priedanga. Kur jį atrandi?

– Tai kad aš galėjau parinkti bet kurį kitą įvaizdį, tarkim, Quentino Tarantino personažą. Šiuo konkrečiu atveju tenorėjau parodyti ganėtinai ribinį atvejį, gilinausi į ribinių asmenybių patiriamą tuštumos pojūtį, savasties stoką.

– Daugumoje kitų tekstų irgi veikia ribinės asmenybės. Grįžtant prie autorės identifikavimo tekstuose, pirmą akivaizdžiai atpažįstamą biografinę nuorodą randu tik 45 puslapyje – minimus Mažeikius, gimtinę. Bet tavo istorijose svarbi ne geografija, o branduolinės arba išplėstinės šeimos įvairios emocinės situacijos – nuo brolių ir seserų iki pusseserių ir pusbrolių. Iš dedikacijos akivaizdu, kad turi brolį.

– Turiu. Jis gyvena Amerikoje, kur yra sukūręs šeimą. Turiu 12 metų jaunesnę sesę. Tėvai dabar gyvena Druskininkuose. Mano mama yra lietuvių kalbos mokytoja, kuriai esu dėkinga, kad nevertė studijuoti filologijos (nors dalyvauti rašymo ir skaitymo konkursuose ragino). Tėtis, baigęs statybų inžineriją, yra struktūriškiausio mąstymo žmogus šeimoje.

– Kai tai jau žinau, kitoje istorijoje atpažįstu biografinę detalę iš nelaime pasibaigusios kelionės: „Žemaitija–Dzūkija, maršrutas „Mažeikiai–Druskininkai“. Arba štai ne vienoje novelėje pasirodančios dovanos ir giminės iš Amerikos – brolio žymė?

– Taip, mes gaudavome dovanų iš Amerikos. Ten gyvena ne tik brolis, bet ir trys pusbroliai.

– Kiek turi artimų pusbrolių ir pusseserių, su kuriomis Lina Simutytė bendravo vaikystėje?

– Ne daugiau kaip dešimt. Vis dėlto labiausiai atsimenu metais jaunesnį brolį, kai labai anksti pradėjau maištauti ir aiškiai jam rodyti, kad esu vyresnė. Įvyko taip, kad aš sąmoningai atsitraukiau ir ėmiau kurti savo pasaulėlį.

– Ir tame pasaulėlyje turbūt netrūko knygų?

– Tempiau jas iš bibliotekos dideliais kiekiais. Vėliau, paauglystėje, ėmiau į save gerti patirtis.

– O ar seneliai žiūrėjo televiziją?

– Aišku. Visų seneliai žiūri televiziją!

– Na, matai, ir iškodavome pagal knygos motyvus tavo biografiją. Tačiau tie motyvai – tik novelių griaučiai, sukabinantys tavo kuriamas istorijas. Kodėl daugelyje jų kalba vyriškos giminės pasakotojas?

– Iš pradžių, atsimenu, savo pirmuosius tekstus keldama į svetainę „Rašyk.lt“ labai nenorėjau, kad išaiškėtų mano tapatybė. Todėl rinkausi vyro perspektyvą, dabar tai darau sąmoningiau. Mano veikėjai vyrai nėra alfa patinai – jie sužaloti, pažeisti, be prasmės, nuolat jaučiantys stygių. Apskritai rašyti pradedu ne nuo personažo, o nuo spalvos, atmosferos, emocijos. Galiu pradėti išvis ne nuo vyro arba moters, o nuo prie būdos prirakinto šuns.

– Viena pasakotojo mintis, man regis, tinka rinkinio sukeliamai nuotaikai apibendrinti: „Turbūt perdozavau pasaulio nuojautos.“ Vedžioji skaitytoją pagal jo nuojautą, o pati, kaip autorė, ar jos neperdozuoji?

– Nuolat esu ties perdozavimo riba: man visko reikia. Siurbiu renginius, kūrinius ir vis tiek jaučiu nenumaldomą alkį. Tai tuštumos užkaišymas.

– Kai įsitrauki į visokias veiklas, tiesiog įdarbini nerimą, ar ne? Pats taip mečiausi į Seimo rinkimus, kad nebeliko lopinėlio tuštumai. Už ką balsavai? Už Laisvės partiją?

– Taip. Kodėl taip manai?

– Atpažinau pažiūras iš novelėse paliekamos nuojautos. Tavo pasakotojui taip pat rūpi šiai partijai artimi socialiniai motyvai. Kuo skiriasi tuštuma nuo nerimo?

– Nerimas tave veria. Tuštuma – tai, kai nieko nejauti ir norėtum patirti bent nerimą.

– Rašytojas Vidas Morkūnas anotacijoje tavo rašymą įvardiją kaip brandų. Sutinku su juo. Regis, savo darbą atlikai žinodama, kad darai tai profesionaliai?

– Kad kaip tik kiekvieną kartą rašau tarsi iš naujo ir vis turiu save įtikinti, kad pirmiausia teksto reikia man pačiai. Esu linkusi į kalbines puošmenas, todėl rašyti sunku. Man svarbios metaforos ir palyginimai, kurie būtų gerai apgalvoti, kartu rūpi istorijos plėtotė ir veikėjų gylis. Rašant praleistas laikas yra turiningiausias, labiausiai praturtinantis. Veikdama ką nors kita, jaučiu...

– Seklumą?

– Nerašai, vadinasi, nedarai. Tau irgi taip būna?

– Būna. Kasdien. Kas tavo didžiausi mokytojai: lauko literatai, dramaturgijos ir intermedialios studijos ar?..

– Gyvenimiški patyrimai. Ir ypač nuobodulys.

– Tai turbūt tas „banko pastato jausmas“? Ar dar rūpi, ką kiti skaitytojai apie „Miesto šventę“ pagalvos, kai anotacijoje pagyrė Mindaugas Nastaravičius, Marius Burokas, V.Morkūnas?

– Aišku, rūpi. Vis dėlto tai ne ta knyga, kuri taptų bestseleriu, ir nereikia. Tiesiog dabar jaučiu išlieto, klampaus ir stingstančio betono jausmą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių