„Po saulės“: iš mažų detalių sukuriamas kino stebuklas

Genialus paprastumas

Dramos aprašymas laisvai galėtų tilpti į vienintelį sakinį: jaunas tėtis Kalumas ir paauglystę pradedanti jo dukra Sofi praleidžia savaitę pigiame kurorte Turkijoje. Jie skaito knygas, maudosi, žaidžia aplink sustatytais žaidimų automatais ir daug šnekasi nebūtinai visuomet pasiekdami pokalbiuose kažkokią gelmę. Rodos, nieko ypatingo nevyksta.

Scenarijų parašiusi Ch. Wells neslepia, kad siužetas, nors ir turintis nemažai erdvės improvizacijai, gimė iš asmeninių patirčių: „Kai buvau dešimties, praleidau dvi savaites Turkijoje su tėčiu. Dirbdama prie scenarijaus nevalingai vėl ir vėl grįžau prie tų atostogų atsiminimo. Pirmasis mano nardymas, pirmasis senovės griuvėsių potyris, purvo vonios, hamamo pirtis, nesibaigiantys danguje išsibarstę parasparniai. Mano prisiminimai suteikė Kalumo ir Sofi nuotykiams tikro atradimo džiaugsmo.“

Vis dėlto paprastu, bet labai kryptingu judėjimu praturtinta istorija žiūrovui užsimena, kad pasakojime praleista šis tas esminio. Tai, ko kamera atskleisti negali. Nuo gipsu apklijuotos rankos iki impulsyvių, sunkiai racionaliai paaiškinamų sprendimų – Kalumo elgesys rodo, kad jis turi paslaptį.

Egzistuoja filme ir vyresnė Sofi, kuri prisimena atostogų įvykius. Dabar ji ir pati jau mama, todėl kelia klausimus, apie kuriuos nepagalvojo anuomet. Ji nori žinoti. Tačiau kliautis gali tik vaiko atmintimi. Kalumas jos prisiminimuose tėra tėtis, ne visapusiškas žmogus.

Atminties atvaizdai

Žiūrint „Po saulės“, ne visuomet lengva identifikuoti, kas kuria paslaptingą filmo aurą. Rodos, nėra jokio detektyvo, jokios intrigą žadančios trūkstamos detalės, ir vis dėlto kuo daugiau pasakojimo prabėga, tuo aiškiau suvoki, kad filmas kažko tau nesako.

Ne viena recenzija po filmo pasirodymo pabrėžė, kad būtent aktorių chemija verčia priimti pasakojimą kaip tikrovės dalį, kaip tai, kas, rodos, iš tiesų nutiko.

Šio efekto kūrinys pasiekia glaudžiai prisirišdamas prie Sofi pasaulio patyrimo. Kamera mums rodo jos žiūros kampą – prisilietimą su ten pat atostogaujančiu berniuku, šuolį į vandenį, nemokamai gauto sulčių kokteilio gurkšnius. Mes, žiūrovai, esame prirakinti prie to, kaip mato vaikas.

Vienas kertinių pasakojimo elementų – MiniDV juosta, kurioje Sofi labai nerimtai kalbina tėtį. Režisierė Ch. Wells pasakoja, kad ji pati vaikystėje filmavo tėtį susifokusuodama į visai nereikšmingas detales. Vėliau, kai tėvo jos gyvenime nebeliko, dukra atminimui turėjo tik pusiau juokais filmuotą medžiagą, o atsakymų į tai, koks jis iš tiesų buvo žmogus, – beveik ne.

Kuriant filmą, panašų emocinį efektą išgauna operatorius Gregory Oke’as. Režisierė pasakoja, kokią svarbą turi spalva ir kompozicijos: „Pradėjome nuo savo šeimų fotografijų albumų ir to, kaip juose atrodo jūra, saulė, dangus. Senos nuotraukos turi kiek kitokią, labai kontrastingą ir sodrią spalvų paletę, kurią stengėmės atkurti supriešindami praeities atvaizdus su dabartimi (...) Kai juostą filmavome, labai kruopščiai rinkomės perspektyvas. Pavyzdžiui, Kalumas retai pasirodo visu kūnu, kažkas jį iš dalies užstoja, arba rodome jį iš nugaros, iš toli. Filmas gauna progą pamatyti tai, ko nematė Sofi, bet tarsi per ištiestos rankos atstumą.“

Gladiatorius ir debiutantė

Prieš filmą aktorius Paulas Mescalis žiūrovams geriausiai buvo žinomas iš serialo „Normalūs žmonės“. Dabar, sulaukęs pirmosios „Oskaro“ nominacijos, britas tapo geidžiamiausiu kino pasaulio vardu: vien per pastaruosius keletą mėnesių paskelbta, kad P. Mescalis atliks pagrindinius vaidmenis naujausiame Richardo Linklaterio miuzikle ir Ridley Scotto tęsinyje „Gladiatorius 2“.

„Po saulės“ jis ekraną dalijasi su ne mažiau įspūdinga Frankie Corio – škotų paaugle, kuriai teko užduotis vaidinti nežinant viso scenarijaus (kurį režisierė nuo aktorės slėpė sąmoningai). Ch. Wells pasakoja, kad rasti F. Corio užtruko šešis mėnesius – tiek laiko vyko mergaitės vaidmens atranka.

Ne viena recenzija po filmo pasirodymo pabrėžė, kad būtent aktorių chemija verčia priimti pasakojimą kaip tikrovės dalį, kaip tai, kas, rodos, iš tiesų nutiko.

Pasak režisierės, aktorių duetas tapo aktyviais pasakojimo bendraautoriais: „Paulas aikštelėje virto mano partneriu, ypač turint omenyje, kad Frankie niekada anksčiau nebuvo vaidinusi – už jos pasirodymo jėgą ne mažiau nei mano režisūra yra atsakinga Paulo pagalba. Kai jiedu susitiko, didžiausias iššūkis buvo duoti jiems erdvės. Dvi savaites iki filmavimų pradžios kasdien su jais praleisdavau po kelias valandas, o likusį laiką jie būdavo kartu: sėdėdavo paplūdimyje, žaisdavo baseine, valgydavo ledus. Tarp jų gimė tikras ryšys ir bendrystė, kurią stebėti nepaprastai gražu.“

Filmą „Po saulės“ galite pamatyti „Kino pavasaryje“ kovo 16–26 d.