Filme „9-as žingsnis“ atskleidžiamos priklausomybės, komplikuotų tėvo ir dukros santykių, atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimo temos. Pagrindinio filmo herojaus Lino (Valentinas Novopolskis) gyvenimas pamažu tvarkosi. 12 žingsnių programoje jis yra ties 9-uoju – prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti įskaudintųjų. Vyras gauna galimybę pasirūpinti vaikystėje palikta paaugle dukra Ieva (Gerda Čiuraitė). Apsigyvenę kartu, susvetimėję tėvas ir dukra bando vėl suartėti, tačiau tai nelengva. Žaisminga geriausia Ievos draugė Maja (Angelina Daukaitė) palengvina situaciją, bet ir pajunta simpatiją Ievos tėčiui. Ievai, Majai ir Linui teks atrasti savas tiesas ir kelią tarp sumišusių jausmų ir moralinių dilemų.

Pokalbis su I. Pužauskaite – apie kūrėjo misiją, įkvepiančias nuo priklausomybių sveikstančių žmonių istorijas, besikeičiantį kino industrijos požiūrį į intymias scenas ir drąsą atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinai.

Žiūrint filmą taip pat galima nutolti nuo priklausomybių temos ir apskritai kalbėti apie atsakomybės prisiėmimą.

– Kino srityje nesate naujokė. Baigėte kino studijas Los Andžele, 2015 m. pasirodė jūsų trumpametražis filmas „Rytais“, taip pat dirbate kino intymumo koordinatore. Vis dėlto „Kino pavasaryje“ pristatomas filmas „9-as žingsnis“ yra jūsų ilgametražio filmo debiutas. Vieni režisieriai sako, kad trumpametražiai jiems suteikia daugiau laisvės, kiti tikina, kad juos režisuoti sudėtingiau, nes riboja juostos trumpumas, sunku iki galo atskleisti personažų charakterius. Kuris žanras jums labiau prie širdies?

– Tiek trumpametražis, tiek ilgametražis kinas turi savų pranašumų ir trūkumų. Trumpametražiame filme reikia labai apgalvoti istoriją, ji dažniausiai turi būti itin konceptuali, kad per keliolika minučių pavyktų viską atskleisti. Tai gana didelis iššūkis. Kuriant ilgametražį daug paprasčiau išvystyti personažų charakterius, lengviau atskleisti veikėjų ambivalentiškumą. Tačiau šiame kūrybiniame procese yra daugiau įtampos, nuovargio, daugiau filmavimo dienų, o per vieną dieną reikia nufilmuoti daugiau scenarijaus puslapių. Tad sunku tiek fiziškai, tiek emociškai. Gali būti taip, kad viena scena filmuojama antrąją filmavimo dieną, o kita – 30-ąją. Tada sudėtinga išlaikyti emocinį tęstinumą ir suprasti, koks bus galutinis variantas – ar tarp veikėjų spinduliuojamų emocijų nebus tam tikro neatitikimo, nutrūkimo. Tad abu filmų tipus kurti yra savaip sudėtinga ir įdomu.

– „9-o žingsnio“ – kaip ir filmo „Rytais“ – scenarijaus autorė yra Eglė Vertelytė. Papasakokite apie jūsų kūrybinį tandemą. Dažniausiai režisierius ir yra scenarijaus autorius arba vienas iš jų. Įdomu, kaip jums sekėsi kurti pagal Eglės parašytą scenarijų, kiek savų idėjų įnešėte į galutinį filmo variantą?

– Užtrukau, kol susitaikiau su faktu, kad nenoriu rašyti. Egzistuoja stereotipas, kad režisieriai būtinai turi savo filmams kurti scenarijus. Tačiau taip būna tikrai nevisada, yra daugybė režisierių, kurie nerašo scenarijų. Mano nuomone, dramaturgo specialybė yra visiškai kitokia nei režisieriaus.

Visada turiu filmo, jame veikiančių personažų pojūtį, žinau mane dominančias temas. Tad kruopščiai renkuosi filmus, prie kurių dirbsiu. Eglė lygiai taip pat renkasi temas ir režisierius, su kuriais jai pakeliui. Pasiūlius jai mane dominančią temą, Eglė parašė scenarijų. Su Egle susipažinome prieš man išvykstant studijuoti į JAV. Tuo metu ji buvo neseniai grįžusi po savo studijų Londone. Susidraugavome, mūsų kūrybinis bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol. Pažindamos viena kitą  kūrybinėje erdvėje labai suartėjome. Kuriant filmą „Rytais“ man šiek tiek labiau norėjosi kištis, išsakyti savo nuomonę – nežinau, ar tai padėjo filmui. „9-ame žingsnyje“ Eglei stengiausi suteikti kuo daugiau laisvės. Pasitikiu jos darbu, o pasitikėjimas kūrybiškai bendradarbiaujant yra vienas svarbiausių dalykų.

– Esate pirmoji Baltijos šalyse sertifikuota intymumo koordinatorė – užtikrinate, kad režisierius intymių scenų filmavimo metu laikytųsi aktorių nubrėžtų ribų. Galbūt todėl ir savo pilnametražio fimo debiutui pasirinkote filmą, liečiantį uždrausto intymumo, moralinių dilemų temas?

– Pagrindinės filmo temos vis dėlto yra atsakomybės prisiėmimas, tėvo ir dukros santykis. Man labai patinka girdėtas filmo apibūdinimas, kad tai yra istorija apie tėvo ir dukros subrendimą, nes bręsta abu – ir paauglė mergina, ir suaugęs vyras. Šios temos man atrodo labai pažįstamos mūsų visų gyvenime. Svarbi ir alkoholizmo tema. Manau, kad dauguma mūsų šeimoje, giminėje ar darbo aplinkoje pažįsta žmonių, turinčių priklausomybę. Vis dėlto apie tai kalbama gana mažai, ypač apie bandymą sveikti, išgyti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Pati mačiau žmonių, kurie išsivadavo nuo priklausomybės ir sugrįžo į gyvenimą, todėl man pasirodė svarbu apie tai kalbėti, – juk ši tema labai įkvepianti, viltinga. Viena iš filmo temų yra ir jūsų minėtas intymumas, tačiau aš jos sąmoningai nesirinkau, tai daugiau atėjo su pačiais personažais. Be to, filmavome karantino laikotarpiu, kai dar nedirbau intymumo koordinatore, tačiau tikiu, kad filmavimo aikštelėje aktoriams buvo saugu vaidinti intymiose scenose.

– Filmas „9-as žingsnis“ atskleidžia sudėtingą nuo priklausomybės sveikstančio žmogaus vidinį pasaulį, jo vidinius konfliktus ir kovas. Kiek jums buvo svarbu filme atskleisti rečiau rodomas priklausomybės puses? Pati esate sakiusi, kad filmuose dažniausiai ties žmogaus išblaivėjimu istorija pasibaigia, tačiau iš tikrųjų svarbi jos dalis dar tik prasideda.

– Mane sudomino sveikimo nuo alkoholizmo 12-os žingsnių programos 9-as žingsnis – skriaudų atitaisymas. Tai labai sąmoningas ir aktyvus žmogaus sveikimo žingsnis, kurio metu jis atiduoda skolas, sumoka nesumokėtus mokesčius, atsiprašo įskaudintų artimųjų. Šis didelio sąmoningumo reikalaujantis žingsnis mane įkvėpė kurti filmą. Man tai atrodo išties neeilinis reiškinys, tad norėjosi parodyti, kaip kartais nelengva gali būti atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Būna, kad tas nuoširdus atsiprašymas netgi lieka be atsako.

Taip pat norėjosi kalbėti apie tai, kiek daug skausmo ir apmaudo susikaupia priklausomo žmogaus aplinkoje. Tikriausiai svarbiausia filmo tema yra tai, kad kiekvienam mūsų kartais būna sunku prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir atsiprašyti kitų žmonių, atitaisyti  skriaudas.

Filmo kūrimo procesas buvo labai ilgas, jo metu vyko daug diskusijų. Kai kuriems atrodė, kad atsiprašymas už praeities skriaudas nebūtinas ir tai, kas buvo praeityje, geriau tegul ir lieka joje. Tačiau aš manau, kad tai labai svarbus sveikstančio žmogaus žingsnis.

– Nustojęs vartoti alkoholį, pagrindinis filmo herojus Linas nori, kad šeima iškart jam atleistų, tačiau jo septyniolikmetei dukrai gijimas nuo tėvo sukeltų vaikystės traumų dar tik prasideda. Kokius vidinius konfliktus išgyvena priklausomybę turinčių žmonių artimieji?

– Filmo konfliktas – klausimas, ar galima pasitikėti žmogumi, kuris tiek daug kartų nuvylė, gal to daryti vis dėlto nereikėtų? Lino dukros Ievos istorija reprezentuoja kitą pusę – žmogaus, kuris daug kartų buvo nuviltas priklausomybę turinčio artimojo. Filmą jau rodėme keliuose užsienio kino festivaliuose: Talino „Juodosiose naktyse“, Kotbuso kino festivalyje Vokietijoje ir Tarptautiniame Europos kino festivalyje Lečės mieste Italijoje.

Įdomu tai, kad vieni žiūrovai labiau susitapatino su pagrindiniu personažu Linu, kiti – su jo dukra. Man atrodo, kad filme yra labai daug perspektyvų, su kuriomis galima susitapatinti, atjausti, pajusti empatiją. Smagu, kad pavyko sukurti tokį universalų ir galintį paveikti daug žmonių filmą. Žiūrint filmą galima ir nutolti nuo priklausomybių temos, ir apskritai kalbėti apie atsakomybės prisiėmimą. Kiekvienas iš mūsų esame patyrę jausmą, kai žinai, kad padarei blogai, žinai, kad reikia atsiprašyti, bet taip nesinori pripažinti savo klaidų. Tad ši tema yra puikiai pažįstama visiems.

– Priklausomybė yra aktuali problema Lietuvoje. Galbūt filmu jums buvo svarbu žiūrovams įkvėpti vilties, parodyti, kad net sudėtingiausios dilemos gali būti išsprendžiamos?

– Pažįstu žmonių, kurie šiuo metu sveiksta nuo alkoholizmo. Jų istorijos yra išties įkvepiančios. Tačiau anoniminiai alkoholikai turi tradicijų, kurios jiems neleidžia viešumoje pasakoti savo istorijų. Tad norėjosi jas atskleisti meno, šiuo atveju – kino, forma. Juk viena iš kūrėjui tenkančių atsakomybių ir yra pasakoti istorijas, kurių eilinis žmogus kitaip neišgirstų, šviesti temomis, kurios plačiai nematomos ir negirdimos. Be to, alkoholizmo tema aktuali visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Filmą matę žiūrovai sakė, kad jis šviesus, suteikia vilties.

– Ar ruošdamasi kurti filmą bendravote su Anoniminių alkoholikų draugijai priklausančiais asmenimis, klausėtės jų istorijų?

– Taip, šios draugijos nariai rengia atvirus susitikimus, kuriuose lankytis gali visi. Tad, besiruošdami vaidmenims, juose lankėsi ir aktoriai. Jie taip pat privačiai susitiko su keliais draugijos nariais. Bendravome su psichologais, kadangi, norint įsikūnyti į priklausomybę turintį žmogų, reikia perprasti jo mąstymą. Kai ištinka kokia nors problema, paprastai žmogus ją ima spręsti. Priklausomybę turintis asmuo nuo problemų dažniausiai bėga vartodamas. Tad tai visai kitoks mąstymo ir reakcijų į aplinką mechanizmas. Man buvo labai svarbu, kad aktoriai kiek įmanoma labiau suprastų žmonių, turinčių priklausomybių, psichologiją, nes jiems kurį laiką reikėjo gyventi to personažo kailyje.

– Esate vienintelė Baltijos šalyse sertifikuota intymumo koordinatorė. Ribų išlaikymą intymiose scenose užtikrinantis intymumo koordinatorius – nauja specialybė ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, ką jis daro ir kodėl yra reikalingas?

– Intymumo koordinatoriaus specialybė išties atsirado labai neseniai. Jos įsitvirtinimą kino industrijoje paskatino JAV kilę „MeToo“ judėjimai, kino prodiuserio Harvey Weinsteino priekabiavimo ir išžaginimo skandalai, kiti panašūs įvykiai. Didžiosios kino studijos, saugodamos savo aktorius ir komandos gerą vardą, ėmė samdyti intymumo koordinatorius, kurių pagalba darbas filmavimo aikštelėje vyksta saugiau, paprasčiau, lieka mažiau neaiškumų, aktoriai labiau atsipalaiduoja. Intymumo koordinatorius padeda aktoriams ramiau jaustis filmuojant intymias scenas ir užtikrina, kad jų asmeninės ribos nebūtų peržengtos.

Intymios scenos – ne tik filme imituojamas lytinis aktas, masturbacija, bet ir bet koks nuogumas. Pavyzdžiui, jei detektyvo žanro filme matomas nuogas aukos kūnas, jau gali būti samdomas intymumo koordinatorius. Pasikalbėjus su aktoriais ir išsiaiškinus, kokios yra jų nusistatytos ribos, ką jie sutinka rodyti ar daryti filmuojant intymias scenas, pasirašomi teisiniai dokumentai. Vėliau laukia kūrybinė dalis, kurios metu dėliojamos scenos, koordinuojami aktorių judesiai, kad būtų užtikrinta, jog jokios ribos nebūtų peržengtos. Gali būti naudojami ir specialūs rekvizitai, pavyzdžiui, tam tikri apatiniai, dengiantys dalį aktorių kūno, kad jie nebūtų visiškai nuogi.

Intymumo koordinatoriaus specialybe susidomėjau prieš pusantrų metų, kai mane Lietuvoje pakvietė dirbti prie švediško filmo „Hilma“, kurio režisierius – Lasse Hallströmas. Ši profesija mane sudomino, nes ji apima labai daug sričių – tiek darbą su aktoriais, tiek psichologiją, choreografiją, supratimą, kaip kino aikštelėje vyksta filmavimas, žinojimą, kas yra asmeninės ribos, kokie filmavimo aikštelėje gali būti galios žaidimai. Šiais metais gavau sertifikatą iš Amerikos asociacijos „Intimacy Professionals Association“. Mokantis intymumo koordinatoriaus profesijos subtilybių, mano mentore buvo Amanda Blumenthal, kuri dirbo kuriant garsius serialus „Euforija“, „Kaip išsisukti įvykdžius žmogžudystę“. Šiandien dirbu ne tik prie Lietuvos, bet ir užsienio kino filmų – daugiausia Jungtinės Karalystės. Abiejų šalių kino srityje tai labai nauja profesija. Tačiau Jungtinėje Karalystėje kuriama daugiau filmų, tad jie griežčiau reglamentuojami ir jau darosi tiesiog nebepriimtina filmuojant intymias scenas neturėti intymumo koordinatoriaus.

Žiūrint filmą galima ir nutolti nuo priklausomybių temos, ir apskritai kalbėti apie atsakomybės prisiėmimą. Kiekvienas iš mūsų esame patyrę jausmą, kai žinai, kad padarei blogai, žinai, kad reikia atsiprašyti, bet taip nesinori pripažinti savo klaidų.

– Kaip Lietuvos režisieriai žvelgia į intymumo koordinatoriaus darbą? Ar jie supranta jo reikalingumą?

– Pirmasis lietuviškas filmas, kuriame dirbau intymumo koordinatore, buvo JAV „Sundance“ kino festivalyje apdovanojimą už geriausią režisūrą pelniusi Marijos Kavtaradzės juosta „Tu man nieko neprimeni (Slow)“. Dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad šiuo metu intymumo koordinatorės darbą atlieku ir studentų kuriamame trumpametražiame filme. Smagu, kad pamažu intymumo koordinatorius kino aikštelėje tampa standartu.

Kita vertus, iš režisierių kartais tenka girdėti abejonių, kam viso to reikia. Kai kurie ne iki galo supranta, kodėl aktoriams gali būti nesaugu ir nemalonu vaidinti intymiose scenose. Iš tikrųjų, kino aikštelėje pasakyti ne tiek aktorėms moterims, tiek aktoriams vyrams gali būti ne taip paprasta. Aktoriams baisu, kad jei atsisakys kažką daryti, kitą kartą jų gali nesamdyti. Su intymumo koordinatoriaus pagalba viskas vyksta paprasčiau ir lengviau. Džiaugiuosi, kad judama teigiamų pokyčių link. Šiuo metu daugiau dirbu su debiutuojančiais režisieriais, tad galiu teigti, kad bent jau naujoji karta atsakingiau žiūri į intymių scenų filmavimą, filmavimo aikštelėje yra daugiau bendradarbiavimo, geranoriškumo.

– Baigėte kino magistro studijas Los Andžele. Kuo amerikietiška režisūra skiriasi nuo lietuviškos? Kokią įtaką jūsų kūrybai daro amerikietiškoji kino mokykla?

– Manau, kad į šį klausimą galėsiu tiksliau atsakyti, kai „9-ą žingsnį“ pamatys Lietuvos žiūrovai, kai įvyks susitikimas su jais ir diskusijos su kolegomis iš kino industrijos. Man atrodo, kad JAV kino mokykloms yra būdinga didesnė koncentracija į žiūrovą – kino kalba paprastesnė, istorijos rašomos ir pasakojamos kiek tiesmukiškiau. Kai atvykau studijuoti į Los Andželą, poetinio europietiško kino tradicija buvo tiesiog persismelkusi į mane. Nepaisant to, per trejus studijų metus perėmiau nemažai amerikietiškojo kino tradicijų. Kartais dėl to gaila, nes europinis kinas ir jo pasakojamos istorijos yra kompleksiškesnės.

Kita vertus, galbūt tai bus mano išskirtinis braižas – truputėlį kitokia vizuali kalba nei kitų Lietuvos kino kūrėjų. Studijų metu buvo išties įdomu diskutuoti su amerikiečiais studentais ir sulaukti jų nuomonės apie savo darbus. Kai kurie jų buvo nė karto nematę europietiško kino ir užaugę su „Marvel“ ir DC produkcija, įpratę prie didžiulės komercinės sėkmės sulaukusių filmų. Tad jų požiūris buvo visiškai kitoks. Manau, kad ši patirtis, vienaip ar kitaip, padarė man įtakos.