Tadeuszo Różewicziaus kūrinys „Kartoteka“ („The Card Index“) yra vienas žymiausių lenkų dramaturgo ir poeto kūrinių, parašytas 1960 m. ir papildytas 1992-aisiais, tuo metu jam pačiam inscenizuojant pjesę. Tai fragmentiška pjesė be tradicinio siužeto ir chronologinės struktūros. Pagrindinis veikėjas Herojus fiziškai pasyvus, tačiau tuo pat metu yra epicentras lyg potvynis užliejančių įvykių, žmonių, kurie kone nevaldomai plūsta į kambarį.

Pjesės stiprybė, rašė lenkų istorikas, literatūros kritikas ir vertėjas Janas Błońskis, „yra pašaipus kuklumas, su kuriuo pagrindinis veikėjas kalba apie save ir su kuriuo T. Różewiczius kalba apie pagrindinį veikėją. Kalbos, kartais stabdančios veiksmą, turi savo metodą ir tikslą – tragedijos atmetimą.“

Kūrinys didžiąja dalimi reflektuoja pokario kartą, praradusią savuosius idealus ir nesugebančią rasti vietos pasaulyje. Herojus, visapusiškai įtaigiai kuriamas D. Svobono, yra pagrindinis ir bene vienintelis tikras pjesės veikėjas, tačiau neturintis „klasikinės“ charakteristikos. Jis reprezentuoja tapatybės krizę, žmogų, susidūrusį su praeities ir dabarties įvykių fragmentais, gulintį lovoje, tarsi nebepajėgų prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo ir susivokti, kas jis yra.

Į Herojaus erdvę prisiminimų, vizijų, sapnų ar kitu pavidalu nuolat „ateina“ praeities žmonės, kurie išryškina jo neveiksnumą, nesugebėjimą veikti ir ieškojimus, kurie neduoda vaisių. Seni draugai, mokytojai, šeimos nariai, buvę bendradarbiai – kiekvienas jų atstovauja skirtingam laikotarpiui, įvykiui, kontekstui – šio veikėjo biografijos puslapiui.

Pagrindinio veikėjo šeimos nariai – tėvai, giminaičiai – pasirodo kaip bejausmiai ir fragmentuoti asmenys. Jie ne tiek dalyvauja siužete, kiek primena Herojui apie jo šeiminę atsakomybę ir tradicijas, kurių jis atsisakė ar nebeatsimena. Išskirtinis čia Herojaus tėvų duetas, kuriamas aktorių Sauliaus Čiučelio ir Ingos Mikutavičiūtės, pasižymintis stipria grotesko, sarkazmo doze. Jie lyg kokios robotiškai judančios marionetės, vis siekiantys grąžinti sūnų į praeities prisiminimus, pabrėžti jo trūkumus – nebrandumą, ambicijų stoką.

S. Čiučeliui, kaip ir daugumai kitų aktorių, tenka keli vaidmenys, antrasis – Mokytojo, atliekančio egzaminuotojo funkciją, epizodas, taikliai perteikiančio sistemos absurdiškumą.

Kūrinys didžiąja dalimi reflektuoja pokario kartą, praradusią savuosius idealus ir nesugebančią rasti vietos pasaulyje.

Iš chaotiškų Herojaus kartotekos puslapių išnyra ir moterų personažai, kai kurie ir labai tiesiogiai, kaip kad Martynos Gedvilaitės kuriama Sekretorė, didžiąją dalį laiko leidžianti veikėjo lovoje, fragmentiškai pasirodančios žmonos (akt. Vilija Grigaitytė) ir kitos moters, įvardytos Stambi moteris (Liucija Rukšnaitytė), sprendžiančios absurdiškus vaistų šalutinio poveikio klausimus, veikėjos.

Spektaklyje pasitaiko ir makabriškai komiškų scenų, pavyzdžiui Žurnalistės (akt. Ugnė Žirgulė) ir Matuotojų (akt. Ričardas Vitkaitis, Tomas Erbrėderis) svarstymas, už kiek juodojoje rinkoje galima parduoti šio neveiksnaus veikėjo kūno organus. Efektingas ir aktoriaus Gyčio Laskovo persikūnijimas į Bobiką – šuniškai žmogišką būtybę.

Daugumos personažų dialogai su Herojumi yra absurdiški, fragmentuoti, neišbaigti, ironiški, atskleidžiantys jų tuštybę ar nesugebėjimą sukurti prasmingą ryšį. Toks dialogų formavimas pabrėžia absurdo teatro bruožus ir suteikia „Kartotekai“ egzistencinės ir metafizinės gelmės, kurioje niekas iki galo neturi prasmės, o veikėjai praranda savo tikrąją tapatybę.

Spektaklis „Kartoteka“ išties vizualiai sėkmingas – paveikus, neperkrautas, efektyvus scenovaizdis, atliepiantis personažų neapibrėžtumą, realybę ir fikciją, už kurį komplimentai scenografui Marijui Jacovskiui, kostiumų ir lėlių dailininkei Julijai Skuratovai, lėlių meistrams Virginijai Pajarskienei, Šarūnui Tadijošaičiui, Gintarei Vaivadaitei, šviesų dailininkui Viliui Vilučiui ir kompozitoriui Martynui Bialobžeskiui.

Pasiteisinantis, efektyvus režisieriaus sprendimas spektaklyje pasitelkti lėles (kaip žinome, būdingas ir kitiems G. Varno pastatymams), taip taikliai suveikia tas charakteringas mini choras (akt. Gintautas Bejeris, Andrius Alešiūnas, Motiejus Ivanauskas).

Aktorių valdomos marionetės tai cituoja klasikus, tai bando daryti įtaką veiksmui, komentuoti personažų poelgius ir ypač skatinti imtis veiksmų mūsų Herojų. Pavyzdžiui, antroje spektaklio dalyje, pagrindiniam veikėjui nė kiek nepasistūmėjus savo vangumo klausimu, choras teigia, kad net Samuelio Becketto pjesėse kas nors vyksta, o štai Herojus tiesiog guli, taip pranokdamas net absurdo klasiką. Be šių funkcijų, choras veikia ir kaip nuoroda į teatro  ištakas, antikinę dramaturgiją, iš kurios tradiciškai viskas kildinama, tragedijose analizuojamos problemos atrodytų kone amžinai universalios. Nesvarbu, kokie būtų „didūs, pažangūs laikai“, žmogus toks pat klystantis, pasimetęs, kaip kad šis Herojus.

Daugelis besidalinusių įspūdžiais apie naujausią G. Varno spektaklį minėjo pastaraisiais metais režisierių dominusią literatūrą, plėtotų temų aktualijas, fiksavo sąlyčio taškus, kiti naujojo spektaklio metu jautė ankstesniųjų pastatymų šešėlius. Prieš dešimtmetį toje pačioje scenoje G. Varnas sukūrė spektaklį „Biografija: vadinimas“ (pagal Maxo Frischo pjesę), kuris aktyviai rezonuoja bent keliais aspektais. Pagrindinis veikėjas Kiurmanas, kurį taip pat įkūnijo D. Svobonas, leidžiasi į savo biografijos analizę, siekdamas, kaip paaiškėja vėliau, neįgyvendinamų pokyčių. Ankstesnėje pjesėje, kaip ir šioje, būta moterų veikėjų, bet kaip ir čia, jos perleidžiamos tik per pagrindinio veikėjo biografijos filtrą, nesuteikiant autonomiškesnio statuso.

G. Varno „Kartotekos“ personažai su kartais atrodytų nesibaigiančiais savo dialogais, komentarais (kai kurie, reikia pripažinti, išties atrodo kiek dirbtinai ištęsiami) padeda tyrinėti pagrindinio veikėjo vidinį konfliktą, bet ne mažiau svarbu, pasirodo, ir tai, kaip žmogus turi gyventi nesuvokiamoje, sudėtingoje pokario tikrovėje, kuri verčia abejoti ne tik pačia realybe, bet ir savo paties buvimu, o tai ypač sukrečiančiai aktualu nūdienos karų fone...