Virtualioje galerijoje – nepasiekiamas kito žmogaus pasaulis

Bendraudami vieni su kitais, at(si)vėrimą teoriškai deklaruojamame kiekvienas. Tačiau ar įmanoma jį pamatuoti ir teoriją pagrįsti realiu faktu? Ar at(si)vėrimas garantuos tai, kad būsime suprasti patys ir galėsime iki galo suprasti kitus?

„IRGIgalerijoje“ eksperimentinę personalinę parodą „Inside of Your Skin“ (liet. „Odoje“) pristatantis architektas, garso menininkas Karolis Lasys tyrinėja psichologijos mokslo pradininko Zigmundo Froido ir filosofo Artūro Šopenhauerio iškeltą „ežio dilemą“, išryškindamas paralelę tarp šios dilemos ir patiriančio iššūkius žmogaus, kuriančio  kuriant santykius su kitais.

Su K. Lasiu kalbamės apie žmones, bendraujančius viena kalba, bet suprantančius ją skirtingai, kylančius nesu(si)pratimus ir suvokimą, kad suprasti kito iki galo mums niekada taip ir nepavyks.

– „Ežio dilema“ aiškinama taip: ežiai siekia priartėti vienas prie kito, kad galėtų dalytis šiluma šaltu oru, sykiu jie turi išlaikyti atstumą vienas nuo kito, nes negali vienas kito sužeisti aštriais savo spygliais. Kas bendro tarp „ežio dilemos“ ir žmonių santykių?

– Manau, žmonėms, norintiems palaikyti tarpasmeninius santykius, yra lemta vienas kitą (emociškai) „sužeisti“. Neįmanoma pasakyti, kas dedasi kito žmogaus viduje, iki galo suprasti pasaulį taip, kaip jį supranta jis. Atsiranda vietos nesu(si)pratimui, iš kurio ir kyla skausmas. Parodoje pasirinkau nagrinėti būtent šį – nesu(si)pratimo (kito ir iš dalies savęs nesupratimo ) – momentą, pabandyti atidengti subjektyvumo šydą, parodant, kaip emocijas jaučiu aš. Leistis būti pažeidžiamam ir bandyti ribas – kaip arti galiu prisileisti kitus žmones su jų „spygliais“, kol jie pradės labai stipriai durti.

Anger. / Galerijos nuotr.

– Esate sakęs, kad „žmogaus proto ribos yra griežtos, tačiau jis vis tiek stengiasi jas peržengti ir pavaizduoti vidinį savo būties veikimą. Tai paradoksas.“ Gal galite išplėsti šią mintį?

– Paradoksas yra teiginys, kuris save paneigia. Žmonių bendravimo struktūra yra grįsta savotišku savęs paneigiamumu – mes stengiamės suprasti tai, kas yra subjektyvu, t.y. bandome panirti į kito žmogaus vidinį pasaulį. Tai neįmanoma, nes tas pasaulis egzistuoja tik to žmogaus sąmonėje ir mums yra pasiekiamas tik per abstrakciją, vienpusį informacijos supaprastinimo procesą, kuris yra negrįžtamas. Negalime pasiekti holistinio kito asmens vidinio pasaulio suvokimo. Suprantame tik to pasaulio fragmentus, kurie per abstrakcijos procesą sukuria mūsų sąmonėje kito žmogaus fantomą.

– Kitaip tariant, susikuriame sau priimtiną, „patogią“ kito žmogaus, su kuriuo vystome santykius, versiją?

Į meną galima žiūrėti ne tik kaip į tam tikrus objektus, bet ir kaip į tam tikrą kalbą, kuri nesikreipia į žiūrovą racionaliai.

– Įsivaizduokite, kad parodoje matėte nuostabų paveikslą. Deja, jis nebuvo nufotografuotas ir daugiau nebus rodomas jokioje kitoje ekspozicijoje, bet jis jums taip patiko, kad apie jo kompoziciją, spalvingumą, vaizduojamus subjektus pasakojate kitiems. Tai, ką pasakojate, yra apie tą paveikslą, bet jūsų pasakojimas kūrinį abstrahuoja – objektyvi informacija prarandama. Jūsų klausantis žmogus gali įsivaizduoti, apie ką jūs kalbate, bet per šį medijų keitimo (perėjimo iš vizualios informacijos į žodinę) procesą yra tiek prarandama, kad jo įsivaizdavimas gali būti labai nutolęs nuo paveikslo, kurį prisimenate ir bandote apibūdinti jūs. Galima teigti, kad tai, ką įsivaizduoja kitas, yra naujas paveikslas. Manau, bendraudami dažnai neapgalvojame konteksto ir įsivaizduojame, kad žmonių vidiniai pasauliai yra panašūs, pasikliauname prielaida, kad kiti jaučia emocijas taip pat kaip ir mes, susikuriame jų fantomus ir bendraujame labiau su jais, o ne su tikrais žmonėmis. Tai paradoksalu.

Fear. / Galerijos nuotr.

– „Vidinis būties veikimas“, apie kurį užsiminėte, mano nuomone, labai dažnai nulemia žmogaus pasirinkimus, priimamus sprendimus, netgi nuomonę, sykiu „vidinio būties veikimo“ jautrumas padeda įsijausti į kito asmens emocijas ir bandyti jas suprasti. Savo paroda tarsi užduodate žiūrovui klausimą: ar jis, apskritai, turėtų bandyti empatiškai suprasti kitą ir kaip jam tai padaryti, kai žmonės, kalbėdami ta pačia kalba, ją suvokia skirtingai? Jūsų nuomone, emocinis ryšys tarp žmonių yra pasmerktas nesu(si)pratimams?

– Kaip Jeanas Paulis Sartre'as rašė savo nuostabioje pjesėje „No Exit“ (liet. „Išėjimo nėra“): „Hell is other people“ (liet. Pragaras – tai kiti žmonės). Esame pasmerkti nesu(si)pratimui. Kitaip tariant, esame pasmerkti būti amžinai apriboti savo „odos“ ir bendrauti su savo sąmonės kūriniais, vaizduojančiais kitus žmones. Kad ir kaip niūriai tai skambėtų, tai – žmogiška. Grįžtant prie Sartro, vis dėlto, kai pagrindiniam jo pjesės veikėjui yra duodamas kelias išeiti iš kitų žmonių pragaro, – jis pasirenka to nedaryti. Negebame holistiškai suvokti kito žmogaus, bet norime intymumo, siekiame suprasti kitą žmogų, pajausti, kokia yra jo „oda“, ir tai yra nuostabu. Tai daro mus žmonėmis. Tačiau parodos žiūrovui noriu mesti iššūkį, paragindamas pagalvoti apie tai, kaip mes formuojame savo empatijos jausmą, kaip įsijaučiame į kitą, kokias prielaidas darome ir ar tai yra „sveika“? Kokį kito žmogaus portretą šios prielaidos suformuoja mumyse ir ar jų verta laikytis? Priešingai, gal pačiam reikia būti pažeidžiamam ir kreiptis į kitą su pri(si)pažinimu, kad negalime jo suprasti visiškai, bet norime žinoti, kaip jis jaučiasi.

– Vystydamas parodos naratyvą, atsiremiate į dirbtinę kalbą (Lojban), kurios gramatika paremta tik logika. Ši kalba neturi jokių taisyklių išimčių ir jokių nei žodyno, nei gramatikos neaiškumų ir yra sukurta būti kiek tik įmanoma kultūriškai neutralesnė. O kokia yra Jūsų kalba? Ar kol kas ji – tik eksperimentas?

– Man visada buvo įdomu, kaip žmonės komunikuoja ir kaip technologizuoja savo bendravimą. Dirbtinė kalba – puikus pavyzdys. Ji sukurta tam, kad palengvintų bendravimą, gal net padarytų taip, kad kitų „dygliai“ ne taip stipriai įsmigtų į mūsų odą. Man šiek tiek juokinga, kad imamės priemonių, norėdami „apeiti“ savo gležnumą, pažeidžiamumą, užuot atsiskleidę kitam žmogui patys ir pri(si)pažinę, kad norime jį suprasti, bet iki galo to padaryti negalime. Tai yra įdomu ir daug pasako apie mus, žmones, kaip padarus.

Joy. / Galerijos nuotr.

– Parodoje su žiūrovu komunikuojate meno kalba?

– Į meną galima žiūrėti ne tik kaip į tam tikrus objektus, bet ir kaip į tam tikrą kalbą, kuri nesikreipia į žiūrovą racionaliai. Skirtingos medijos ar meno formos kreipiasi kitaip, per kitus mūsų sąmonės ar pasąmonės vingius.

– Patekęs į virtualią parodos erdvę „IRGI galerijoje“, žiūrovas kompiuterio ekrane pamato lentelę, kurioje jo klausiama, ar galima naudoti jo kompiuterio mikrofoną. Tokiu būdu skatinate žiūrovą užmegzti dialogą?

– Parodoje kiekvienas kūrinys reaguoja į garsą, kurį fiksuoja kompiuteris. Teoriškai kūriniai reaguoja ir prisitaiko ar bando atsakyti į žmogaus, esančio už ekrano, kreipimąsi į juos. Manau, tikras vienas kito supratimas įvyksta per dialogą – kai abi pusės atsiveria ir bando suprasti. Savo kūriniais aš bandau atsiverti ir užmegzti dialogą su žiūrovu.


Kas? Paroda „Inside of Your Skin“.

Kada? iki kovo 30 d.

Kur? virtualioje galerijoje „IRGIgalerijoje“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių