Kitokia serialų specifika

Paklausta, kelintą sezoną skaičiuoja populiarus LNK serialas „Rimti reikalai“, Dovilė balsu skaičiuoja iki šešių. „Jei neklystu, šį rudenį bus šeštas sezonas. Nuo pat pirmojo kuriu jame Iglės vaidmenį“, – sako ji ir mielai sutinka keliais sakiniais nutapyti serialo siužetą. Tai kriminalinis trileris apie lietuvišką mafiją – kontrabandą, narkotikų gaminimą ir platinimą. „Žodžiu, apie įvairiapusį lietuviškų banditų gyvenimą, – juokiasi buvusio mafijos boso dukrą Iglę jame vaidinanti aktorė. – Paskutiniame sezone Iglė išsiskyrė su savo vyru Richardu ir naująjį TV sezoną pradeda viena. Daugiau serialo vingių nenorėčiau išduoti...“

Vaidybą šiame seriale Dovilė vadina savotišku trenažu, nes filmavimasis seriale gerokai skiriasi nuo darbo prieš kameras kino juostoje. „Visų pirma, kine iš pradžių būna repeticijos, o seriale repetuojame jau pačioje filmavimo aikštelėje. Nėra kada jaukintis scenaristų parašytų tekstų – reikia eiti ir daryti, – aiškino D. Kundrotaitė. – Paprastai profesionalams prireikia vos kelių dublių, nebent juos ištiktų juoko priepuolis. Tačiau kad tektų filmuoti daugiau nei dešimt dublių – neprisimenu.“

Klausimas, kas lengviau aktoriams – pagal scenarijų pradėti verkti ar juoktis – Dovilę prajuokina. Sako, kad jai kur kas sudėtingiau yra verkti, ypač serialuose, kuriuos filmuojant nėra laiko kada įsijausti. „Turi pradėti verkti tiesiog čia ir dabar“, – aiškina aktorė, kurią žiūrovai ir socialinių tinklų vartotojai nuolat tapatina su jos seriale kuriama heroje Igle.

„Žmonės dažnai rašo man žinutes ir bara, kaip galiu būti tokia ir anokia. Ačiū Dievui, dabar kiek aprimo, kai viename straipsnyje pyktelėjau – na, kiek galima mane tapatinti su tuo, kuo tikrovėje nesu?! Kodėl aš, kaip Dovilė, turiu gauti tas įžeidžiančias žinutes ne apie mane, o apie mano personažą?!“ – apmaudžiai kalba ji.

A. Solomino, LNK, D. Kundrotaitės asmeninio archyvo nuotr.

Dievina kriminalus

Aktorė prisipažino, kad kriminalų žanras yra vienas iš jos mėgstamiausių, o „Bręstantis blogis“ (angl. „Breaking Bad“) – JAV sukurtas kriminalinės dramos TV serialas apie chemijos mokytoją, tapusį metamfetamino gamintoju – yra vienas iš jos favoritų. Skaityti detektyvinius romanus merginai irgi patinka, ypač jei jų autorius – norvegų rašytojas Jo Nesbø.

Anot Dovilės, žmonės, kurių dėka ji pateko tarp serialo „Rimti reikalai“ aktorių, tikrai nežinojo apie jos aistrą kriminalams. „Man paskambino šio serialo režisierius Džiugas Siaurusaitis ir pakvietė pasibandyti. O Džiugui mane rekomendavo kita aktorė Monika Vaičiulytė. Už suteiktą šansą Monikai būsiu dėkinga visą gyvenimą“, – nuoširdžiai kalba moteris. Jai – pradedančiai aktorei – šis serialas davė daug šaunios praktikos ir žinomumo. Jis tapo puikiu startu kitiems kino ir televizijos projektams.

Kadangi jau vasarą prasidėję „Rimtų reikalų“ filmavimai nėjo konvejeriu vienas po kito, Dovilė turėjo laiko ir poilsiui prie mėgstamų Lietuvos ežerų. Jos žodžiais, Lietuva apskritai yra puiki šalis, nes viskas čia tiesiog ranka pasiekiama. „Trys valandos nuo paties tolimiausio taško iki filmavimo aikštelės – ir tau nereikia visą vasarą sėdėti sostinėje“, – džiaugiasi ji.

A. Solomino, LNK, D. Kundrotaitės asmeninio archyvo nuotr.

Gaudavo komiškus vaidmenis

Paprašyta papasakoti apie savo vaikystę, Dovilė neria į širdžiai mielus prisiminimus.

„Buvau maža, smulkaus sudėjimo mergaitė, kalbanti žemu balsu. Nuo pat darželio laikų vaidinau ir visuomet gaudavau kokius nors komiškus vaidmenis. Troškau būti princese, o tekdavo vaidinti varną, lapę ar raganą“, – prisimena ji.

Vėliau, sako, supratusi, kad būtent šie vaidmenys jai yra patys smagiausi, o žiūrovams – ir patys įsimintiniausi, juokingiausi. Vis dėlto iki penktos klasės Dovilę dažniau galėjai išvysti muzikos scenoje nei kokiame saviveiklio teatro spektaklyje.

„Dainavau pop grupėje „Tirlis“. Muzika tada buvo visas mano laisvalaikis. Su grupe vykdavome į konkursus, įrašinėjome dainas, išleidome kelis albumus“, – dalijasi aktorė.

Tiesa, jos balsas skambėjo net anglų kalbos vadovėlio garso takelyje. Pradinė mokykla, kurioje mokėsi, leido anglų kalbos vadovėlius, tad paprašė Dovilės ir jos draugės ten sudėtą medžiagą įgarsinti.

A. Solomino, LNK, D. Kundrotaitės asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimą pakeitė… mazgeliai

Kai penktoje klasėje Dovilė nuėjo dainuoti į mokyklos chorą, mokytoja susirūpino, kad mergaitės balsas kažkaip keistai švokščia. Specialistė diagnozavo, kad ant balso stygų yra susidarę mazgeliai. „Dėl tų mazgelių man teko tylėti maždaug keturis metus. Jie vis nedingo ir nedingo, o mano balsas atrodė pavargęs. Galėjome ryžtis operacijai, bet nusprendėme palaukti, kol jie išnyks natūraliai“, – prisimena aktorė. Taip ir nutiko. Tiesa, tik aštuntoje klasėje, kuomet D. Kundrotaitė jau buvo taip įnikusi į teatro reikalus, tad dainavimas jai mažai terūpėjo.

„Kad negalėjau dainuoti, buvo skaudu, bet mūsų mokyklos dramos būrelis padėjo užsimiršti. Laimėjome konkursą ir savo spektaklį „Jonukas ir Grytutė“ – aš jame vaidinau raganą – rodėme Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Ten mane pastebėjo aktorius Tomas Erbrėderis ir pakvietė ateiti į mokyklėlę prie Kauno dramos teatro. Paskui susipažinau su grupės „Teatronas“ nariais, įsijungiau į jų spektaklius. Nuo tada pasidarė aišku, kad, baigusi mokyklą, mėginsiu stoti į aktorinį“, – iškloja savo profesinio kelio odisėją Dovilė.

A. Solomino, LNK, D. Kundrotaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pasisekė!

Jai labai pasisekė. Režisierius Gintaras Varnas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rinkęs aktorių kursą, iš 500 merginų priėmė septynias. Tarp jų ir Dovilę.

Kažkuris mano dėstytojas dar studijų metais gyrė, kad esu be galo kinematografiška ir turėčiau gerai atrodyti kadre. Pranašystė pildosi.

„Viso įstojo mūsų šešiolika, o baigė tik aštuoni. Kita pusė laikui bėgant atkrito“, – pasakoja D. Kundrotaitė.

Ji neslepia turėjusi ir planą B, jei kartais nepasisektų. Mergina norėjo studijuoti kalbas – anglų, prancūzų, ispanų ir kitas. Nenuostabu, kad, baigusi vaidybos mokslus, ji tai sėkmingai daro dabar. Jau turi anglų kalbos bakalauro diplomą, o šiuo metu su užsidegimu kremta prancūzų lingvistikos studijas. „Taip, jos mokamos, bet tai man tarsi hobis, kuriam skiriu daug laiko, pastangų ir... pinigų“, – prisipažįsta ji.

Dovilė save vadina kino aktore. „Kažkuris mano dėstytojas dar studijų metais gyrė, kad esu be galo kinematografiška ir turėčiau gerai atrodyti kadre. Pranašystė pildosi: šiuo metu vaidinu tik viename teatro spektaklyje, tačiau kur kas daugiau darbo turiu seriale „Rimti reikalai“ ir kine.“

Ar tiesa, kad būsimi aktoriai, vos apšilę kojas akademijoje, prisiekinėja, kad niekada nesifilmuos reklamose, nevaidins serialuose, nes tai sugadins jų reputaciją, įdirbį teatre? Aktorės teigimu, toks požiūris labiau ateina iš dėstytojų, kalančių į galvas, kad vaidinti serialuose – žemas lygis.

„Tave sugadins, o paskui toks sugadintas tu ateisi į teatrą…“ – gąsdina jie. Labai gerai pamenu dieną, kai gavau pasiūlymą vaidinti savo pirmajame seriale „Meilė gydo“. Ilgai dvejojau, nes taip pat buvau to stigmatiško požiūrio auka. Dabar manau, kad visa tai yra mitas. Aišku, taip gaili atsitikti, bet kalta bus ne televizija, o tik asmeninės aktoriaus charakterio savybės, – dėsto savo poziciją Dovilė. – Kai serialuose viskas vyksta taip greitai, kai kurie aktoriai iš tiesų tuo naudojasi. Tiesiog ateina, padaro, gauna pinigus, neįdėdami į savo vaidybą nė mažiausių pastangų. Turi būti reiklus sau.“

A. Solomino, LNK, D. Kundrotaitės asmeninio archyvo nuotr.

Norėjo pati rinktis vaidmenis

Nors aktoriaus darbas labai nepastovus, šį amatą Dovilė vadina pagrindiniu savo pajamų šaltiniu. Atvirauja, jog jau ketvirtame kurse suprato, kad nenori būti etatine vieno kurio nors teatro darbuotoja.

„Man aktorystė teikia džiaugsmą tik tada, kai yra malonus kūrybinis procesas. O taip, sutikite, būna ne visada: nesutampa požiūriai su režisieriumi, netenkina medžiaga. Man norėjosi turėti tą prabangą rinktis“, – atvirauja ji ir priduria, kad teko ieškoti alternatyvos. Ja tapo sena merginos svajonė studijuoti anglų kalbą ir pedagogiką, šiuo metu – prancūzų lingvistiką. Dovilė džiaugiasi, kad mokslai suteikė nemažai naudos ir jai, kaip aktorei. Spalio pabaigoje Lietuvos kino teatruose pasirodysiančiame A. Urbaitės filme „Per arti“ Dovilei teko prabilti prancūziškai. Čia ji suvaidino prancūzų poros, įsivaikinusios broliuką ir sesutę iš Lietuvos, auklę.

„Tame filme teko kalbėti tiek prancūziškai, tiek lietuviškai“, – sako aktorė, niekada realiame gyvenime nebuvusi nei auklės kailyje, nei mafijos boso dukters rolėje.

„Prieš Iglės vaidmenį žiūrėjau daug filmų, skaičiau straipsnių apie Lietuvos mafiją, bandžiau šitaip save inspiruoti. Kita vertus, nesvarbu kokios profesijos žmogų tektų vaidinti, vis tiek jis bus pirmiausia žmogus. Todėl teks rasti raktą į jo psichologiją – vaikystę, charakterį“, – vaidmenų kūrimo specifika dalijasi ji.

A. Solomino, LNK, D. Kundrotaitės asmeninio archyvo nuotr.

Aktorystė žavi galimybėmis

Kuo Dovilę žavi aktorystė? Savo magiškumu ir galimybių gausa. Juk aktorius scenoje, TV seriale gali tapti bet kuo – net tuo, kuo tikrame gyvenime visai nenorėtų būti. Čia galima peržengti net ir savo moralės ribas. Sunkiausia, sako, aktoriui yra laukimas, kurio šioje profesijoje irgi nemažai. „Tu dalyvauji atrankose, joms ruošiesi, investuoji daug laiko, bet dažniausiai gauni atsakymą – ne. Tuomet viską dedi į šalį, nusiramini ir vėl lauki naujos atrankos“, – atsidūsta D. Kundrotaitė.

Ilgą laiką ji svajojo suvaidinti Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ Grušenką. Norėjo tapti rusiškąja femme fatale – gundančia, žavinga, tiesiog mirtina moterimi.

Nuo pat darželio laikų vaidinau ir visuomet gaudavau kokius nors komiškus vaidmenis. Troškau būti princese, o tekdavo vaidinti varną, lapę ar raganą.

„Galbūt tas noras mano pasąmonėje vis dar egzistuoja. Kalbant apie kiną, visai įdomu turėtų būti suvaidinti kokį nors muzikinį, dainuojantį personažą. Tabu? Aš labai atsargiai žiūriu į nuogumus, ypač jei tie vaidmenys yra tik epizodiniai, tarkim, turi suvaidinti kažkieno meilužę ir tiek. Tokių pasiūlymų esu atsisakiusi jau ne kartą“, – atvirauja aktorė.

Vaidinant lengva įsimylėti

Dažnai girdime, kaip garsūs pasaulio aktoriai, besifilmuodami drauge, įsimyli vienas kitą, paskui tuokiasi, skiriasi, o galiausiai ir vėl tuokiasi – tik jau su kitais, iš kito filmo… Ar iš tiesų vaidmuo taip apsuka galvą, kad galima į tą jausmą įkristi ir realiame gyvenime? Dovilės nuomone, šį išbandymą patiria beveik visi: „Man irgi teko tai išjausti studijų metais. Ačiū Dievui, kol dar nebuvau jokiuose santykiuose. Kai tu vaidini meilę ir daug laiko praleidi su kitu aktoriumi, jausmai tampa labai intymūs. Tuomet lengva susimaišyti, kas tai – tikri išgyvenimai, ar vis tik aplinkybės, į kurias įpuolei.“

Paklausta, ar dažnai dėl savo vaidmenų turi keisti įvaizdį, mergina sako, kad kaštonine brunete iš blondinės tapo tik vieną vienintelį kartą – kai vaidino auklę filme „Per arti“. „Tamsesnė spalva labiau tiko jautriai, kiek depresyviai mano personažei. Negana to, kuo skirtingesnis įvaizdis nuo tavo pačios, tuo didesnė tikimybė, kad žiūrovas filme matys personažą, o ne tave“, – dalijasi nuomone D. Kundrotaitė, nuo šio rugsėjo pradedanti vaidinti ir naujame Emilio Vėlyvio detektyviniame seriale.

A. Solomino, LNK, D. Kundrotaitės asmeninio archyvo nuotr.

Žavi pedagogika

Kai nesifilmuoja ir nesimoko kalbų, žavioji aktorė užsiima pedagogika – nuotoliniu būdu moko vaikus anglų kalbos. „Pedagogika mane žavėjo nuo vaikystės. Būdavo, jei kas nesiseka mokykloje, nueinu pas tėtį pedagogą, kuris man viską kuo puikiausiai išaiškina“, – pasakoja pašnekovė.

Kodėl būtent anglų kalbos mokymai, o ne kino vaidybos? Aktorė nesigina, kad iš tiesų yra gavusi pasiūlymą vesti užsiėmimus vaikams. Iki šiol jį vis atidėliojo, nes norėjo sukaupti kuo daugiau patirties, sugalvoti autorinę metodiką.

Nuo spalio Dovilė turės savo namus sostinėje, tad žada dažnai kviesti draugus vakarienės. Atvirauja, kad labai mėgsta gaminti ir lepinti savo patiekalais svečius. Dar vienas merginos hobis – dėlioti dėliones. „Tą daryti galiu valandų valandas. Naujausia dėlionė – pasaulio žemėlapis iš 4 tūkst. detalių. Kai baigsiu, suklijuosiu į dar vieną didelį paveikslą, kurių įrėmintų turiu jau kelis. Juose daugiausiai peizažai, garsių tapytojų darbai“, – aiškina aktorė, kasmet po dešimtį dienų skirianti ir pasibuvimui su savimi „Tylos stovykloje“. Laikas joje, sako, gerai pravalo protą, o tai neramiame aktorių darbe labai reikalinga.