Be fotoįrangos – nė žingsnio

Islandijoje šmaikštaujama, kad saloje nėra oro – tik jo mėginukai: dangus čia verkia lietumi, čia švysčioja saule, čia drabstosi sniegu ar plaikstosi galingu vėju, iš vyrių laužiančiu automobilio dureles.

Todėl rugsėjį keliautojai, vos grįžę iš Kipro, krovėsi į kuprines šiltus drabužius. Jono žodžiais tariant, kovidas vėjais paleido daugybę suplanuotų išvykų, tad nebesinorėjo gaišti laiko.

"Islandijos fotografuoti esame buvę gal kokius penkis kartus, o paskutinįsyk – prieš šešerius metus. Po to vizito susidarėme įspūdį, kad ten per daug turistų, per daug šurmulio, tad kuriam laikui nusprendėme palikti Islandiją ramybėje", – atviravo Jonas, kuriam šalti kraštai kelia didesnę simpatiją nei karšti.

Paklaustas, ką būtinų būtiniausiai dedasi į savo kelionių kuprinę, fotografas pamini fotoįrangą ir kompiuterį. Kiekvieną vakarą Jonas turi nerašytą taisyklę įkelti ir keliose vietose išsaugoti prabėgusios dienos akimirkas.

Pirmosios kelionės deja vu

Paprastai į fotokeliones Jonas su Daine važiuoja ne vieni: porą lydi fotografija besidomintys draugai. Vis dėlto šį kartą į Islandiją po ilgesnės pertraukos juodu nusprendė keliauti dviese, kad galėtų patikrinti maršrutą.

"Dainė yra ta moteris, kuri beveik prieš vienuolika metų parsitempė mane atgal iš Amerikos. O kad to aklimatizacijos streso būtų mažiau, po kelių dienų abu išskridome į Islandiją. Nuo to karto esame pora tiek kelionėse, tiek ir gyvenime", – pasakoja J.Danielevičius, dabartinę išvyką į Islandiją vadinantis savo pirmosios kelionės deja vu.

Anot jo, į Islandiją žmonės paprastai važiuoja žiūrėti gamtos. "Vykstant į Indiją ar Maroką gali matyti daug žmonių, padaryti daug portretų, užfiksuoti daug gatvės gyvenimo vaizdų, o Islandijoje – tik gamta", – aiškina vyras, šįsyk turėjęs skrydžio bilietus, bet automobilio nuomą, nakvynių rezervacijas palikęs paskutinei minutei – laukęs, ką parodys PGR testai.

Atradimai: J. Danielevičius ir D. Rinkevičiūtė savo kelionių polėkiu gali nušluostyti nosis daugeliui jaunų keliautojų.

Dangus maišėsi su žeme

Vos sužinojusi testų rezultatus, pora puolė nuomotis automobilį, deja, pasirinkimo nebuvo. Teko ieškoti lietuvių, gyvenančių Islandijoje.

"Mus nudžiugino patraukli automobilio nuomos kaina (tiesa, Europoje ji atrodytų gana brangi) – 70 eurų už parą. Gavome paturbintą mašiniuką, kuris turėjo keturis varomus ratus, pakeltą kėbulą, miegamąsias vietas salone ir netgi bagažinę ant stogo su turistine virykle, indais, kėdutėmis ir staliuku. Deja, dėl tragiško oro tais komfortiškais dalykais nė sykio nepasinaudojome: visą mūsų buvimo laiką dangus maišėsi su žeme", – pasakoja keliautojai, kelias naktis nakvodavę automobilyje, kitas – svečių namuose su normaliais dušais ir tualetais.

Pirmas naktis automobilio salone nakvoti, prisipažįsta, buvo šaltoka, vėliau Jonas su Daine atrado sistemą, ką ir kaip užsikloti, kur pasikloti. Oro temperatūra Islandijoje rugsėjo pabaigoje svyravo nuo –3 °C naktimis iki +6 °C dienomis.

Kartais orai buvo tokie nepalankūs, kad fotografuoti tekdavo pro automobilio langą, pastačius jį taip, kad vėjas nepūstų tiesiai į fotoaparatą.

Keliautojai pasakoja, kad nuomojantis automobilį šioje saloje reikia žinoti keletą dalykų: "Nuo išplėštų durų jie nedraudžia, tik draugiškai perspėja, kad, jas atvėręs, turi labai stipriai laikyti, nes vėjo šuoras bemat atvers dureles į kitą pusę, o remontuoti reikės iš savo kišenės. Draudimas nedengs ir automobilio dugno pažeidimų, jei važinėsi bekelėmis."

Prisiminė studentiškus laikus

Sveikata pašnekovai sakė nesiskundžantys, kiek tai įmanoma jų amžiaus žmonėms. "Sąnariai stingsta, aukštas kraujospūdis nervina, bet geriau turbūt jau nebus. Todėl arba keliauji dabar, arba lieki sėdėti ant sofos prie televizoriaus ir nebedarai nieko", – juokauja 63 metų vyras, didžiąją kelionės dalį su drauge maitinęsis studentiškai – užpilamais makaronais, sumuštiniais ir kava.

Abu džiaugėsi, kad tai labai patogu, nes svečių namuose dažnai rasdavo termosą su karštu vandeniu, kurį naudojo studentiškam maistui gaminti. "Matote, tai nebuvo gurmaniška kelionė. Mes nenorėjome susipažinti su Islandijos virtuve – tik fiksuoti magiškus šios salos vaizdus. Tad porą savaičių pabūti studentais – tiek maisto, tiek miegojimo prasme – mums visai patiko", – pasakoja J.Danielevičius.

Vos nuskridę į Reikjaviką ir gavę automobilį, keliautojai pajudėjo žinomais ir nežinomais maršrutais. "Jei važiuoti vadinamuoju Islandijos žiediniu keliu Nr.1 – susidarytų gal 1 500 km. O mes per šią kelionę sukorėme 4–5 tūkst. km. Daug važiavome zigzagais, išsukdavome iš kelio. Aplankėme ir viršutinę šiaurės vakarų Islandijos Westfjords dalį su nuostabiais fiordais, žemėlapyje primenančią vištos koją", – pasakoja Jonas.

Simbolis: atsisveikinimui su Reikjaviku keliautojai dovanų gavo įspūdingą vaizdą.

Nors juos lydėjo tikra oro stichijų makalynė, keliautojai privalėjo judėti toliau, nes sėdint vienoje vietoje nieko nepamatysi.

J.Danielevičiaus feisbuke publikuotos nuotraukos akį traukia puikiai pagautais islandiškais kontrastais. Kalnuose matyti sniegu tarsi milteliniu cukrumi padengtos viršukalnės, o kalnų papėdėse žaliuoja žolė, žydi gėlės, ganosi avys. Pašnekovai džiaugiasi, kad nors oras nelepino, jie pamatė daugiau, nei kadaise keliaudami birželio mėnesį.

"Kartais orai buvo tokie nepalankūs, kad fotografuoti tekdavo pro automobilio langą, pastačius jį taip, kad vėjas nepūstų tiesiai į fotoaparatą", – prisimena fotografas, vardijantis ir kelionės pranašumus: matytą Šiaurės pašvaistę, pajaustą po kojomis dar pavasarį išsiveržusio ugnikalnio lavos tekėjimą.

Individualaus turizmo sala

Išankstinio plano keliautojai sakosi neturėję. Tiesiog žiūrėjo, ką žada orai, ir pagal juos dėlioję maršrutą, t.y. pro kurią salos dalį ir kur tą dieną važiuoti. Kartais atsitikdavo ir taip, kad kelias staiga baigdavosi ar būdavo uždarytas, tad kauniečiams tekdavo ten ir nakvoti automobilyje, o paryčiais sukti atgal.

Anot Jono, Islandija paruošta individualiam turizmui: yra ženklų, informacinių skydų, žemėlapių. O kur dar interneto lobynai, kuriuose pilna keliautojų tinklaraščių, atsiliepimų, įspūdžių apie šitą nuostabią šalį. Juodu naudojosi "Google Maps" navigacija ir be vargo rado visus pageidaujamus objektus.

Šįkart keliautojai Islandijos aukso žiedą paliko ramybėje, o patys dairėsi retesnių vietų. Viena iš jų, atsivėrusi vos prieš keletą metų, užtvenkus upę ir pakreipus jos vagą, – dolomitiniai stulpai.

"Mus domino ir Ledo lagūna, kur nuo ledynų atskilę ledkalniai po truputėlį tirpsta ir artėja diena, kai išplauks į jūrą. O žydri ar žalsvi jie tikrai ne dėl mano fototriukų... Ledo spalva, kaip mums aiškino gidas, priklauso nuo ledkalnio amžiaus ir oro kiekio viduje. Jei užsisakysite kelionę valtimi, matysite, kad vienas ledo luitas bus baltas su burbuliukais, o kitas – jau žalsvai mėlynas. Mūsų valtininkas, priplaukęs prie vieno tokio ledo gabalo ir atskėlęs jo gabaliuką, pasiūlė mums paragauti 10 tūkst. metų senumo vandens", – juokiasi Jonas.

Anot pašnekovo, labai įdomus reiškinys Islandijoje – banginių stebėjimas, kurį galima išvysti tik vasarą. Tuomet turistai iš šiaurinių miestelių mažomis valtelėmis plukdomi į įlankas, kur tie milžinai maitinasi.

Islandijoje galima rasti ir didžiausią visoje Europoje paukščių uolą. Latrabjarg – tai 14 km uolinių skardžių ruožas, kur šiltuoju metų laiku apsigyvena milijonai paukščių. Tarp jų pamatysite ir gražuolių Atlanto mormonų. Dėl juokingo maivymosi jie kartais pravardžiuojami jūrų papūgomis ar jūrų klounais.

Nesupainiosi: gamtos stebuklų kupina Islandija garsėja ir įspūdingais kriokliais, kurie turi pavadinimus. Vienu gražiausių vadinamas Dynjandi krioklys sudarytas iš septynių mažesnių.

Po kojomis – tekanti lava

Vienas įspūdingiausių kelionės akcentų – dar šį pavasarį Islandijoje, vos 40 km atstumu nuo sostinės Reikjaviko, išsiveržęs Fagradalsfjalio ugnikalnis. Sakoma, kad 900 metų tylėjęs ugnikalnis prabudo, o iš jo ėmė veržtis įkaitusi lava.

"Labai norėjome pamatyti tą ugnikalnį iš arti. Ir mums pavyko. Einant link jo pasitiko didžiuliai lavos laukai ir iš jų kylantys dūmai, o Fagradalsfjalio aktyvumas baigėsi išsyk po paros, vos spėjus mums į jį užlipti, – džiaugiasi keliautojai, pusantros valandos tamsoje kepurnėjęsi į ugnikalnio viršų. – Bėda tik, kad kopiant į viršų atsisakė Dainės kelis, tai ji, vargšelė, paskui vos begalėjo nulipti. O kopti patamsyje buvo išties sudėtinga. Kai kur radome pritvirtintas virves, kurios turėjo padėti nenuslysti šlaitu žemyn."

Čia, gamtoje, tavęs niekas nelaukia. Jei palei vandenyną bėgioja žirgai – tai tikrai ne dėl tavęs: turi greitai prisitaikyti, sureaguoti.

Vis dėlto tai, ką juodu pamatė užlipę, privertė pamiršti visus kelių ir sąnarių skausmus. Jonas sako pajautęs, kaip greitai, tarsi upės vanduo, po kojomis tekėjo lava. Kai kuriose vietose buvo matyti savotiškos įgriuvos, smegduobės. Matyt, ten buvo lavos tuneliai, kuriais ji tekėjo žemyn į slėnį, tad vaikščioti čia buvo gana rizikinga. Po ugnikalnio šturmo Danei teko lėtinti apsukas, nes moters kelis, Jono žodžiais tariant, visai subyrėjo.

Paglobojo vietiniai lietuviai

Keliautojai dėkingi Islandijoje gyvenantiems draugams lietuviams, kurie visą kelionės laiką nuoširdžiai jais rūpinosi ir kas vakarą siųsdavo naudingą informaciją – kur važiuoti, kur nekelti kojos, kur blogos oro sąlygos ir pan.

Peržiūrėjus Jono darytą Islandijos fotoalbumą kyla klausimas, ar toje saloje galioja taisyklė: nėra blogo oro – tik bloga apranga? "Lietuviai mums davė visiškai neperšlampamas gumines striukes, deja, kelnės vakarop vis tiek būdavo šlapios. Dėl horizontalaus vėjo su lietumi atrodydavo, kad veidą tau muša ledais", – aiškina Jonas, drabužius dažnai džiovindavęs tiesiog automobilyje.

Į klausimą, ar Dainei toks ekstremalus poilsis tiko ir patiko, Jonas sako, kad dėkingas jai už buvimą kartu. "Matote, važiuoti su fotografu yra be galo keblus reikalas, – supranta Jonas. – Moteris turi apsišarvuoti auksine kantrybe. Kadangi po kopimo į ugnikalnį Dainė daug vaikščioti nebegalėjo, tai tiesiog palaukdavo manęs automobilyje, kol nupleškinsiu norimą kadrą."

Kadrai – nesurežisuoti

Jono nuotraukose nėra surežisuotų kadrų – tik skvarbia fotografo akimi ir profesionalia intuicija pagauti momentai. Kai kurie jų tikrai verti "National Geographic" viršelio.

"Matote, tai ne portretinė fotografija, kurioje gali viską sureguliuoti pats, – aiškina fotografijos kursus mėgėjams vedantis profesionalas. – Čia, gamtoje, tavęs niekas nelaukia. Jei palei vandenyną bėgioja žirgai – tai tikrai ne dėl tavęs: turi greitai prisitaikyti, sureaguoti. Pradžioje tai būna savotiškas iššūkis, bet ilgainiui prie to pripranti."

Paklaustas, ar matė Islandijoje gyvūnų, Jonas vardija arklius, avis. Teoriškai jie ten užtverti, bet praktiškai laksto visur, kur tik nori, be vargo įveikdami žmonių suręstus aptvarus.

Svarbu: avių suvarymas prieš žiemą yra ypatingas įvykis, kurį pažymėti susirenka giminės ir kaimynai. Aviganiai šunys padeda parginti avis, nuklydusias toliau nuo ganyklų.

Jonas džiaugiasi, kad šį rudenį važiuoti Islandijos keliais buvo paprasčiau, nes avys jau buvo užaugusios. Ypač sunku turistauti pavasarį, kai avių jaunikliai puldinėja į kelią, o už kiekvieną partrenktą gyvūną pagal salos įstatymus laukia didžiulė – net 1 000 eurų – bauda.

Turistų šioje kelionėje pašnekovai sako beveik nesutikę. "Tiesa, visai netyčia prie vieno tilto pamačiau dar vieną fotografą, kurį pašnekinau. Tai dabar Islandijoje turiu profesinį draugą", – juokiasi Jonas, jau kraunantis kuprinę kitai fotokelionei.