„Manau, kad padaryta didelė žala. Pirmiausia padaryta didelė žala valstybės reputacijai. Deklaruodami, kad laikomės vertybinės užsienio politikos, negalime sukelti nė menkiausių abejonių partneriams, kad jos iš tikrųjų laikomės. Tai yra, deklaracijos ir mūsų konkretūs veiksmai turi atitikti. Tai, kas buvo iki šiol padaryta, mano nuomone, ne visiškai atitinka politinės atsakomybės principą. Jeigu teigiama, kad ministrai yra pasirengę atsistatydinti, tai Vakarų praktikoje jie tai ir daro. Jie pateikia atsistatydinimo pareiškimą ir tada jau kitos institucijos priima atitinkamus sprendimus. Negalima laukti, kol sprendimai bus kažkieno įvertinti. Tai pirmiausia yra paties politiko atsakomybė“, – kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda.

Frazė, nuskambėjusi ketvirtadienį ir įsirėžusi į atmintį, kurią sakė ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovas, o vėliau prisijungė ir birių trąšų Klaipėdoje vadovas, Klaipėdos uosto vadovas, kad: „Vežėme trąšas ir vešime toliau“. Ką galvoja apie tokius valstybinių įmonių vadovų pasisakymus, žurnalistai teiravosi analitiko, politikos apžvalgininko M. Laurinavičiaus.

– Tiesą sakant, aš negirdėjau, kad valstybinių įmonių vadovai sakė, kad: vežame ir vešime. Iš tiesų, taip sakė birių trąšų terminalo vadovas, o tai yra privati įmonė. Tačiau čia yra Lietuvos Vyriausybės atsakomybės klausimas. Dabar iki šiol Vyriausybė buvo nusprendusi, kad tie kroviniai turėtų važiuoti. Tokia buvo oficiali Vyriausybės pozicija. Iš visos informacijos, kuri paaiškėjo per skandalą, galima daryti išvadą, kad toks noras ir buvo – kad tranzitas per Lietuvą tęstųsi. Kilus skandalui, aišku, Vyriausybės pozicija pasikeitė. Dabar neva ieškoma priežasčių, kaip tranzitą sustabyti, tai jei tas politinis noras bus, tai tikrai bus sustabdyta ir kokios nors valstybinės įmonės galės elgtis kaip nors kitaip nei privačios.

– Kaip jums skamba pasiteisinimų argumentai, kad vieną dieną žinojome šiek tiek, kitą dieną – jau kažko nežinojome, tada jau kalta yra aplinka, kalti komandos nariai. Ministras sako, kad reikia įvertinti ir „Lietuvos geležinkelių“, Klaipėdos uosto vadovą?

– Akivaizdu, kad mums nuo pat pradžių buvo meluojama. Dabar tas melas išlindo kaip yla iš maišo. Kiek versijų išgirdome, jos viena kitai prieštarauja, bet iš bendros informacijos, kiek jos yra, galima daryti bendrą išvadą, kad Vyriausybė neturėjo jokio noro sustabdyti šitą trąšų tranzitą per Lietuvą ir tas noras atsirado tik tada, kai kilo skandalas. Tai tą mes ir turėtume vertinti, mano įsitikinimu.

– Konservatoriai dabar gal bandydami apginti ministrą Gabrielių Landsbergį sako, kad reikėtų patraukti vagonus, o ne ministrus. Kokia jūsų nuomonė?

– Tai, kas įvyko, mano įsitikinimu, yra šitos Vyriausybės deklaruotos labai teisingos užsienio politikos bankrotas. Tai yra, poltika, iš tiesų buvo labai teisingai deklaruota, bet ji pasirodė visiškai be jokio turinio. Įvyko bankrotas, kai visi mes pamatėme, kad „karalius – nuogas“ – buvo šnekama vienaip, o daroma kitaip. Jei taip įvyko, aš manau, kad kažkas tą politinę atsakomybę turėtų prisiimti. Atsakomybė yra visos Vyriausybės, nes šie sprendimai tikrai nėra priimami nei „Lietuvos geležinkelių“, nei vieno ar kito ministro. Tokie strateginiai sprendimai yra priimami visos Vyriausybės, aišku, visa Vyriausybė tikrai neturi dėl to atsistatydinti, bet kažkas turėtų prisiimti atsakomybę.

– G. Landsbergis registravo prašymą atleisti jį iš pareigų. Kaip vertinate?

– Tai šiek tiek pavėluotas žingsnis, aš turbūt abejočiau, kad premjerė priims atsistatydinimą. Kai kas įsivaizduoja, kad čia yra kažkoks galvų kapojimas, nes kažkam labai trukdo vienas ar kitas ministras, kad kažkas nori, kad būtų kitas ministras. Atsakomybės prisiėmimas yra svarbus dėl kelių dalykų. Pirmas dalykas, kad mes suprastume, kas iš tikrųjų įvyko, – tai yra, kas dėl to kaltas, nes neišsiaiškinus, kas kaltas, net negalima išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko. Kitas labai svarbus dalykas, kad tai nesikartotų. Jei nebus prisiimama atsakomybė už tokius dalykus, tai yra natūralu, kad tokie dalykai kartosis. Pasikartosiu, manau, kad dabartinis oficialus ministro pareiškimas nebus patenkintas. Manau, kad G. Landsbergis liks ministru, bet čia yra bent jau sąžiningas elgesys, kad tas pareiškimas įteiktas.

Jei miniatras bus atleistas, manyčiau, krizė gali būti daug sėkmingiau suvaldyta negu jam toliau tęsiant pareigas.

– G. Landsbergis prašo kuo greičiau premjerės jį atleisti ir sako, kad taip bus išgelbėta Vyriausybės ar bent jau Ingridos Šimonytės reputacija.

– Jei miniatras bus atleistas, manyčiau, krizė gali būti daug sėkmingiau suvaldyta negu jam toliau tęsiant pareigas. Kai kas sako: o kas gali būti geresnis ministras? Kandidatų valdantieji tikrai turi ne vieną. Padarytos klaidos nėra joks mirties nuosprendis politikui. Kaip tik garbingai atsistatydinęs jis gali grįžti su triumfu. Tai yra demokratinis procesas ir šiai krizei suvaldyti, manau, kad tai būtų vienas geresnių būdų, jei tai nėra paties G. Landsbergio pozicija, nesuderinta su premjere, ir premjerė kitą savaitę pasakys, kad ji nepriima.

– Valdantieji sako, kad jei mes patraukiame ministrus, tai tarsi stojame Aliaksandro Lukašenkos laimėjimo pusėn. Nes buvo sukelta tokia situacija, naudinga jam, ir ministrai yra nušalinti.

– Laimėjimas, tai tikrai ne. Koks čia A. Lukašenkai laimėjimas, kad Lietuvoje pasikeitė vienas ar kitas ministras? Jei mes įsivaizduojame, kad tarp valdančiųjų galimų pasirinkti kandidatūrų tikrai nėra nė vieno, kuris galėtų būti neblogesnis užsienio reikalų ministras, tai tada man kiltų klausimų, kokioje mes valstybėje gyvename.

– Ar jūs matote galimybių anksčiau sustabdyti „Belaruskalij“ vagonus su trąšomis nei ateis pavasaris? Ar yra būdų tiesiog imti ir sustabdyti?

– Būdų tikrai yra, jie buvo pasakyti jau dabar viešai. Galima taikyti tą vadinamąjį Astravo modelį, kai buvo priimtas specialus įstatymas. Galima taikyti Nacionalinio saugumo komisiją, kuri vertina strateginius objektus ir visus sandorius. Dar kartą pasikartosiu, mums buvo ilgai meluojama, kad yra neįmanomos nacionalinės sankcijos. Nacionalines sankcijas įvesti galima. Taip, tai yra teisiškai sudėtingas procesas, kurį reikia labai kruopščiai parengti. Ilgą laiką ši Vyriausybė deklaruodama labai teisingą politiką, kita ranka vykdė, mano įsitikinimu, A. Lukašenkai naudingą politiką – tęsti ekonominį bendradarbiavimą ir tuo pačiu finansuoti karą prieš mus, nes tie pinigai, kurie ateina į A. Lukašenkos kišenę, taip pat ir iš to tranzito per Lietuvą, yra visokiausių kitų įmonių, kurios užsiima verslu ir papildo šimtais milijonų A. Lukašenkos piniginę. Bent jau nuo to, kai A. Lukašenka pradėjo karą prieš mus, – mažų mažiausiai nuo birželio mėnesio, Vyriausybė nepadarė absoliučiai nieko, kad už tą karą A. Lukašenka sumokėtų kokia nors kaina.