Kvietė būti vieningus

Prezidentas G. Nausėda antradienį savo paskutinį, penktąjį, metinį pranešimą perskaitė jau būdamas išrinktas antrajai kadencijai, tad buvo galima tikėtis pirmų jo penkerių metų būnant valstybės poste apibendrinimo ir gairių kitiems penkeriems. Porąkart paminėti pasiekimai per penkerius metus, bet tik tiek. Pranešimas nedaug skyrėsi nuo ankstesnių – šiek tiek savigyros, mažai konkrečių siūlymų, kritika valdantiesiems, daug skambių, bet abstrakčių retorikos gražbylysčių.

Pranešimo išskirtinumas – nebent trumpumas: pernai jis buvo 4 964, užpernai – net 5 029, o šiemet vos 3 060 žodžių. Kiek trumpesnė buvo tik pirma metinė kalba (2 869 žodžiai).

Pagrindinis leitmotyvas – daugiau solidarumo ir tarpusavio susišnekėjimo, ir viskas eisis puikiai. Akcentai – socialinės apsaugos, švietimo, regioninės politikos, mokesčių sritims. Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją mūsų regione ir į tai, kad pagal konstitucines prezidento pareigas valstybės saugumo, užsienio politikos sritys jam turėtų būti prioritetas, šioms temoms dėmesio skirta palyginti nedaug ir tik antroje pranešimo pusėje.

Prezidentas jau kalbos pradžioje paminėjo, kad penkiolika mėnesių gyvename rinkimų nuotaikomis, o rudenį išrinkus Seimą visos svarbiausios šalies institucijos bus atnaujinusios savo įgaliojimus. Kai kurie politikai ir apžvalgininkai įžvelgė, kad G. Nausėdos metinis pranešimas šįsyk buvo orientuotas į artėjančius rinkimus, baksnojant, kad dabartiniai valdantieji pridarė daug klaidų ir tik nuo kai kurių prezidentui pavyko juos sulaikyti.

Be kita ko, G. Nausėda pabrėžė, kad rinkimuose rinkėjai įvertino, kiek kandidatų žodžius atitinka jų darbai. Gal norėjo pagirti save. Tačiau, kaip žinome, rinkėjai entuziastingai suteikė mandatą į Europos Parlamentą ir tokiam politikui kaip iš Seimo pašalintas Petras Gražulis.

Prezidentas savo kalboje kėlė klausimą: kuria kryptimi išrinktiems politikams reikės dirbti? Nors paminėjo ir pozityvių dalykų – atlaikėme koronaviruso pandemijos, energijos kainų ir nelegalios migracijos išbandymus, bet pabrėžė, kad negalime visą dėmesį telkti į gaisrų gesinimą ignoruodami pamatines jų priežastis. Pasak jo, nacionalinio saugumo, teisėtvarkos, socialinės politikos, sveikatos apsaugos, švietimo, transporto ir daugelio kitų sričių iššūkius turime spręsti anksčiau, nei jie įgauna kritinį mastą. Anksčiau, nei pradeda griūti tiltai, Vilniaus gatves užplūsta traktoriai, kyla streikuoti neapsikentę mokytojai, darbą masiškai palieka teisėjai, prokurorai, policijos pareigūnai ar desperatiškų veiksmų griebiasi artimųjų slaugos palaužti žmonės.

Kritika: G. Nausėdos metinis pranešimas šįsyk buvo orientuotas į artėjančius rinkimus, baksnojant, kad dabartiniai valdantieji pridarė daug klaidų. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Socialiniai iššūkiai

„Nebegalime toliau dirbtinai dalyti, skaldyti ir rūšiuoti Lietuvos. Neturi būti pirmos, antros ar trečios Lietuvos. Negalime nurašyti ištisų šalies regionų ar žmonių grupių kaip niekam nereikalingo balasto. Negalime įsivaizduoti, kad bendravimas su Lietuvos žmonėmis – tik proginis kalėdojimas“, – Prezidentas išskirtinai akcentavo būtinybę mažinti socialinę atskirtį.

Jis ragino atsispirti pagundai užsidaryti socialiniuose burbuluose, kaltinti vieniems kitus, bet kalbėtis, įsiklausyti ir ieškoti bendro sutarimo, solidariai kurti ir dalytis gerove, o ne ją selektyviai ją kreipti keliems išrinktiesiems. Jo įsitikinimu, tada nereikės stebėtis, kad rinkėjai palaiko ne tuos arba visai nebalsuoja.

„Socialiai empatiškos valstybės kūrimas, siekiant mažinti atskirtį, tiesiogiai prisideda prie nacionalinio saugumo užtikrinimo Lietuvoje“, – pabrėžė G. Nausėda. Pasak jo, šiandien, kai Lietuva vis dar kovoja su pajamų nelygybe, sudėtinga reikalauti, kad visi Lietuvos žmonės vienodai prisiimtų atsakomybę už savo šalį. Dalis jų tiesiog negali, nes turi nuolat kovoti už savo ir savo vaikų, kitų artimųjų orumą.

Ekonomisto akademiko Romo Lazutkos nuomone, reikšminga, kad Prezidentas susiejo socialinį saugumą su šalies saugumu.

Ekonomisto vertinimu, metiniame pranešime Prezidentas tradiciškai neatsitraukė nuo savo keliamos gerovės valstybės idėjos. Pasiūlė atskiru įstatymu apibrėžti vyresnio amžiaus asmenų teises ir jiems skirtos politikos principus ir įsipareigojimus. R. Lazutka tikisi, kad gal prezidentūra šį įstatymą ir inicijuos. Jo reikia, nes, pasak ekonomisto, dabar kalbama apie mažumų teises, o vyresnio amžiaus žmonės – ne mažuma ir taip pat reikia garantuoti jų teises.

Nuoseklu: pasak J. Bučaitės-Vilkės, Prezidentas visuomet palaikė savivaldybių savarankiškumą konfrontuojant su didėjančios centralizacijos politika. / J. Petronio / Vytauto Didžiojo universiteto nuotr.

R. Lazutka teigiamai vertina, kad Prezidentas atkreipė dėmesį į pagyvenusių žmonių globos ir priežiūros problemas. Savivaldybės įpareigotos tai daryti, bet tam neskirta pakankamai lėšų. G. Nausėda žadėjo asmeniškai siekti, kad priimant sprendimus dėl disponavimo antros pakopos pensijų fonduose sukauptomis lėšomis pirmiausia būtų atsižvelgiama ne į fondų valdytojų, o visų Lietuvos žmonių interesus. Minėjo būtinybę toliau didinti pensijas, spręsti neįgaliųjų problemas.

Pranešime paminėta, kad nepakanka mokesčių progresyvumo. Priminta neapmokestinamojo pajamų dydžio problema, ypač sprendžiant šeimų problemas. Vaikus auginančioms šeimoms Prezidentas pasiūlė numatyti papildomų finansinių paskatų atsižvelgiant į globotinių skaičių. Jis atkreipė dėmesį į augančią būsto prieinamumo problemą.

„Daug kas kritikuoja, kad Prezidentas vardija problemas, bet nepasiūlo, kaip jas spręsti. Tačiau prezidentūra neturi savo ministerijų ir negali parengti daug įstatymų projektų, o tai, kad Prezidentas strategiškai atkreipia dėmesį į aštresnes problemas, yra gerai“, – mano R. Lazutka.

Nebegalime toliau dirbtinai dalyti, skaldyti ir rūšiuoti Lietuvos. Neturi būti pirmos, antros ar trečios Lietuvos.

Nemažai dėmesio skirta ir regionų politikai, kuri taip pat susijusi su socialinio atotrūkio mažinimu. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Vytauto Kavolio socialinių ir humanitarinių mokslų instituto direktorės doc. dr. Jurgos Bučaitės-Vilkės, Prezidentas visuomet palaikė regionų, savivaldybių savarankiškumą gal konfrontuojant su didėjančios centralizacijos politika teikiant paslaugas įvairiose srityse – sveikatos, švietimo, urėdijų ir pan.

Šiemečiame metiniame pranešime jis irgi akcentavo regionus ne tik kaip kultūros saugotojus, bet pabrėžė ir savivaldos savarankiškumą, sakė, kad jos – vietos gerovės užtikrinimo garantai, visų pirma kaip kokybiškų viešųjų paslaugų prieinamumo užtikrintojos.

G. Nausėda pabrėžė investicijų svarbą regionuose. Nors, kaip paminėjo, lėšos, įdėtos į trinkeles, iki galo nepasiteisino, bet investicijų reikia verslo plėtrai, darbo vietoms kurti. Prezidentas ypač akcentavo vietos valdžios finansinį savarankiškumą, džiaugėsi, kad konstitucinio Fiskalinės sutarties įgyvendinimo įstatymo pataisos suteikia daugiau galimybių savivaldybėms skolintis ir savo nuožiūra įgyvendinti įvairius investicinius projektus.

„Labai palaikau Prezidento siūlymus, kad dėl mokyklų tinklo, klasių dydžio spręstų savivaldybės. Jis pabrėžė, kad ir čia reikia didinti savivaldybių savarankiškumą. Pasigedau nebent akcento į vietos demokratiją – kad patys gyventojai galėtų dalyvauti, išsakyti savo nuomonę siūlant ir priimant sprendimus“, – sako J. Bučaitė-Vilkė.

Atsakomybė: pasak E. Pranckūnienės, Prezidento kritika švietimui teisinga, tačiau jis pats teisės aktų – kad ir dėl tarpinių patikrinimų – nevetavo. / E. Pranckūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kritika strategams

Apie švietimą G. Nausėda kalbėjo daug ir kritiškai: „Tiek bendrojo ugdymo programų atnaujinimai, tiek ir nauji valstybinio brandos egzamino tarpiniai atsiskaitymai sukėlė nepaprastai daug chaoso ir sumaišties. Daugelis moksleivių, kaip ir jų tėvų, pasijuto tapę situacijos įkaitais“; „Užvis blogiausia, kad valdančiajai daugumai pasirodė tinkama švietimo laivą viduryje audros palikti be vairininko“; „Dabartinė švietimo būklė netenkina daugeliu aspektų. Trūksta atsakingų – ne tik formaliai, bet ir faktiškai – asmenų. [...] Vyriausybės manipuliacijos etatais ir statistiniais vidurkiais, bandant užmaskuoti pernelyg lėtą pedagogų atlyginimų kilimą, tik dar labiau didina įtampą“; „Bandymai nacionaliniu lygmeniu sureguliuoti net ne atskirų mokyklų, o klasių dydžius veda priešinga – nepagarbos ir nepasitikėjimo – kryptimi“.

Mokyklų tobulinimo centro steigėjos dr. Eglės Pranckūnienės vertinimu, Prezidentas išskyrė tas problemas, apie kurias kalba daugelis. Buvo įgelta ir valdantiesiems, kad paliko švietimą be vairininko viduryje kelio.

Švietimo ekspertė pritaria Prezidento kritikai, ypač dėl dabartinės mokyklų tinklo pertvarkos, nes, jos vertinimu, labai žiūrima tik į kiekybinius parametrus, ribojamos savivaldybių galios tą tinklą sutvarkyti. Jos vertinimu, gerai, kad pranešime dėmesio skirta tiek mokytojų, tiek mokinių emocinei būsenai. Teisingai akcentuota, kad švietimo permainos turėtų būti kruopščiai planuojamos, o tarpiniams patikrinimams nebuvo pasirengta, naujų programų įgyvendinimas vyksta labai klampiai.

„Prezidentas atkreipė dėmesį į labai svarbius dalykus. Tačiau ką jis pats, prezidento institucija čia galėjo padaryti? Šios institucijos vaidmuo švietimo, kaip ir kitose vidaus politikos, srityse labai ribotas. Tačiau atkreipti dėmesį ar pasinaudoti veto teise Prezidentas galėjo. Dabar jis kritikuoja, tačiau teisės aktų dėl tarpinių patikrinimų, kitų abejotinų sprendimų jis nevetavo“, – atkreipia dėmesį E. Pranckūnienė.

Sąsajos: ekonomisto akademiko R. Lazutkos nuomone, reikšminga, kad Prezidentas susiejo socialinį saugumą su šalies saugumu. / V. Balkūno / BNS nuotr.

Be savikritikos

Prezidentas, kalbėdamas ir apie kitas sritis, peikė valdančiąją daugumą ir gyrė save: „Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad valdančiąją daugumą šiais metais taip pat teko ne kartą ginti nuo jos pačios neapgalvotų veiksmų. Puikus to pavyzdys – užmojai įšaldyti mažiausias pensijas gaunančių asmenų pensijų augimą. Tam kelią užkirto tik veto“; „Džiaugiuosi, kad dar kadencijos pradžioje pavyko pasiekti, jog pažeidžiamiausios grupės, taip pat ir senjorai, galėtų pigiau įsigyti vaistų. Seimui šiais metais priėmus mano inicijuotus Farmacijos įstatymo pakeitimus, labiau prieinamas taps labai retų ligų gydymas“; „Tenka apgailestauti, kad šios kadencijos Vyriausybė galutinai palaidojo mokesčių reformą. [...] Mokesčių sistemos reforma išties galėtų tapti vienu iš svarbiausių Seimo rinkimų klausimų“; „Dabartinis valstybinės ir vietinės reikšmės kelių infrastruktūros finansavimo lygis mus atvedė prie liepto galo“; „Kas tikrai negali tenkinti Lietuvos žmonių – tai ES regioninės plėtros programos įgyvendinimas“.

Kai kur kritika buvo dar nuožmesnė: „Mažiau nekonstruktyvaus užsispyrimo ir užkulisinių žaidimų“; „Užteks tuščių intrigų ir rietenų“; „Nesunku įsitikinti, kas užsiima visuomenės skaldymu, kas, keldami daug triukšmo, kasasi po svarbiausių valstybės institucijų pamatais, o kas dirba profesionaliai ir išties ieško geriausių sprendimų“.

Kai kas padarė prielaidą, kad pastarojoje citatoje turima omenyje Vytauto Bako vadovauta vadinamoji pranešėjo komisija, analizavusi paties G. Nausėdos veiksmų skaidrumą. Prezidentui skaitant metinį pranešimą V. Bakas prie savo darbo vietos buvo pasidėjęs užrašą „Prezidente, ar neslegia sąžinės išduotas pranešėjas?“.

Nors G. Nausėda pats neatsakė į Seimo iškeltus klausimus, po pranešimo skambaus finalo: „Įkvėpti Dainų šventės šimtmečio, dainuokime Lietuvą kaip džiaugsmą, išaugusį iš pelenų. Taip, kaip ją dainavo Justinas Marcinkevičius“, jis prisipažino norėjęs dėti tašką, bet negalėjęs nepaminėti, kad dabar jau eksministrės Monikos Navickienės atvejis rodo, kad sąsajų su verslo interesais kartelė nuleista per žemai.

Daug panašumų

Pernai, kaip ir užpernai, savo metinę kalbą G. Nausėda pradėjo nuo karo Ukrainoje ir mūsų valstybės saugumo klausimų, tam skyrė nemažai dėmesio. Perėjęs prie vidaus politikos, jis griežtai kritikavo valdančiuosius ir už vengimą prisiimti atsakomybę dėl vadinamojo čekiukų skandalo savivaldybėse ir dėl sveikatos, švietimo reformų, dėl prastos kelių būklės, ragino mažinti socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę, stiprinti šeimos politiką. Kaip ir ankstesniais metais, jis minėjo savo nuopelnus sprendžiant problemas. Daug kas šį metinį pranešimą įvertino kaip rinkiminę kalbą.

2022 m. G. Nausėda savo pranešimą skaitė tuo metu, kai opozicija boikotavo Seimo posėdžius. Tačiau Prezidento kalbai jie padarė išimtį ir jos išklausyti grįžo į posėdžių salę. Pranešimas išsiskyrė ilgumu, tačiau, kaip pastebėjo Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius, per bandymą apimti daug temų akcentai tapo neaiškūs. Prezidentas pažėrė daug kritikos valdantiesiems – dėl pandemijos valdymo, sužlugdyto sporto, Seimą kritikavo dėl susiskaldymo.

Pirmiems dviem G. Nausėdos metiniams pranešimams temą padiktavo realybė – COVID-19 pandemija. Prezidentas kritikavo valdančiuosius, kaip valdo krizę ir kad pavertė visuomenę, jo žodžiais tariant, „vakcinuojama kaimene“.

Pirmajame savo pranešime G. Nausėda daug kalbėjo apie gerovės valstybės viziją, su kuria jis ir laimėjo rinkimus, politikų ir visuomenės grupių telkimą, regionų problemas.

Apžvalgininkai kritikavo, kad visose G. Nausėdos metinėse kalbose daug gražių, bet abstrakčių frazių ir savigyros, bet mažai konkretumo.

Pirmtakų kalbos skyrėsi

M. Baltrukevičiaus vertinimu, D. Grybauskaitės metiniuose pranešimuose būdavo gerokai aiškiau sudėliotos pagrindinės idėjos, jie būdavo konkretesni, visi gerai suprasdavo, kokios pagrindinės idėjos ir ką ji norėdavo pasakyti.

Visuose dešimt metinių pranešimų ji akcentavo kovą su korupcija, pateikdavo konkrečių siūlymų, kaip su ja kovoti, pavyzdžiui, už neteisėtas lėšas įgytą turtą konfiskuoti, išmesti iš postų tuos, kurie piktnaudžiavo tarnyba. Daug dėmesio ji skyrė ir teismų sistemos tobulinimui. Aštriai kritikavo Seimą, Vyriausybę, partijas, kurias vadino mažosiomis kunigaikštystėmis, ir kvietė politinę sistemą atsiverti platesniam nepartinių piliečių dalyvavimui.

Ekonominės krizės metų pranešimuose ji daugiau dėmesio skyrė šiems iššūkiams, po 2014 m. įvykių Ukrainoje – šalies gynybos stiprinimui.

D. Grybauskaitės metiniai pranešimai, BNS skaičiavimais, būdavo vidutiniškai dukart trumpesni nei jos pirmtako Valdo Adamkaus. Aštriu tonu ji sukeldavo vienų pasipiktinimą, kitų pritarimą, bet abejingų nepalikdavo.

Paskutinė jos metinė kalba buvo trumpiausia – 2 049 žodžiai. Kadenciją baigianti šalies vadovė perspėjo nebendradarbiauti su priešiškomis valstybėmis.

Politologas Kęstutis Girnius kritikuoja, kad D. Grybauskaitė metiniuose pranešimuose duodavo nurodymus ministerijoms, ką daryti, bet niekada neįvertindavo savo ir prezidentūros praėjusių metų veiklos, nepasakydavo, kokia jos vizija ateinantiems metams. Tik priešpaskutiniame pranešime 2018-aisiais ji kritiškai paminėjo ir save, pripažindama, kad kovoje su oligarchais pati yra nudegusi pirštus, matyt, turėdama omenyje vadinamąjį tulpių pašto skandalą.

K. Girniaus vertinimu, jam prezidentų, pradedant nuo Algirdo Brazausko, metiniuose pranešimuose labiausiai nepatikdavo, kad faktiškai tai būdavo Vyriausybės vertinimas – tas ministras dirba gerai, tas – nelabai, beveik kaip kompartijos ataskaita. To truputėlį sumažėjo V. Adamkaus metinėse kalbose. Jis mėgindavo palaikyti aukštesnį toną, kelti visuomenės klausimus. Jo metiniai pranešimai buvo daugiau kaip kaip JAV prezidentų metinės kalbos. Tiesa, pripažįsta K. Girnius, tai buvo daug ryškiau jo pirmą kadenciją. V. Adamkus susilaukdavo kritikos, kad nėra konkretus, kalba kaip moralizuojantis pašalietis, o ne kaip valstybės vadovas.

Konstitucija įpareigoja prezidentą kasmet perskaityti metinį pranešimą apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką. Jis nebuvo perskaitytas vienintelį kartą – 2004-aisiais, kai Rolandas Paksas apkaltos būdu buvo pašalintas iš prezidento posto.