Praėjusią savaitę skelbtas nevyriausybinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ (RSF) ir „Balticada Investigations Studio“ tyrimas apie informacijos laisvę Baltijos šalyse rodo, kad Lietuvoje pareigūnai yra linkę ignoruoti informacijos laisvės principus, o apskundimo procedūra ją apribojus yra pernelyg paini.

Tyrime siūloma, kad visos Lietuvos žiniasklaidos suinteresuotos šalys pasirinktų vieną iš esamų institucijų, kuri priimtų kreipimusis dėl informacijos laisvės. Tokia, anot RSF atstovo Lietuvoje, pagrindinio tyrėjo Dionizo Litvaičio, galėtų tapti ŽEIT.

Tarnyba žurnalistų skundus nagrinėti sutiktų, tačiau to neleidžia įstatymas

„Tikrai aš palaikau tą mintį, kad galėtų būti viena institucija ir kad tai galėtų būti Žurnalistikos etikos inspektoriaus tarnyba“, – BNS sakė G. Ramanauskaitė.

Anot jos, tarnyba yra sukaupusi patirtį ir jau dabar konsultuoja žurnalistus, institucijas dėl to, ar žiniasklaidai turėtų būti suteikti tam tikri duomenys.

Vis tik ŽEIT vadovė pridūrė kol kas panašaus pobūdžio skundų nagrinėti negalinti, nes tokios funkcijos Visuomenės informavimo įstatyme inspektoriui nėra priskirtos.

„Čia jau būtų įstatymų leidėjo valia, noras ir požiūris“, – teigė ji.

Kultūros ministerija komentare BNS rašė, kad svarstytų suteikti papildomus įgaliojimus žurnalistų etikos inspektoriui nagrinėti žurnalistų skundus dėl informacijos neteikimo pagal jų prašymą ar trukdymą žurnalistams atlikti profesinę pareigą.

„Tačiau svarstant šią iniciatyvą, turi būti įvertintas procedūros įgyvendinimo efektyvumas ir greitis, kas ypač svarbu kalbant apie žurnalisto teisę gauti informaciją. Teisėkūros iniciatyva turėtų būti svarstoma Medijų taryboje. Šiuo klausimu itin svarbi žurnalistams atstovaujančių profesinių organizacijų nuomonė“, – nurodė ministerija.

Pasak G. Ramanauskaitės, ŽEIT yra viena iš dviejų institucijų, prižiūrinčių ir kontroliuojančių Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR).

„Asmenys teikia mums skundus, taip pat labai dažnai žurnalistai kreipiasi į mus dėl konsultacijos suteikimo, ar vienokie ar kitokie duomenys turėtų būti suteikti“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad atsisakymo teikti duomenis žurnalistams problema Lietuvoje yra labai gaji nuo BDAR įsigaliojimo pradžios.

Skųstis dėl informacijos nesuteikimo – trys būdai

Anot G. Ramanauskaitės, žurnalistai, norintys kreiptis dėl informacijos nesuteikimo, Lietuvoje tą gali padaryti keliais būdais.

„Dėl piktnaudžiavimo ir biurokratizmo bei informacijos neteikimo galima būtų kreiptis į Seimo kontrolierius ir teikti skundą, tačiau čia yra tam tikrų minusų“, – nurodė inspektorė.

Tokie skundai, anot jos, nagrinėjami ne per vieną darbo dieną, o Seimo kontrolierių sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privalomi vykdyti įstaigoms ir institucijoms.

Teikti skundą žurnalistai taip pat gali ir Administracinių ginčų komisijai – tokiu atveju sprendimų priėmimo tvarka būtų greitesnė.

„Beje, labai retai naudojamas šis būdas. Žurnalistai galbūt net nežino, kad galėtų kreiptis į Ginčų komisiją“, – svarstė etikos inspektorė.

„Ginčų komisija savo sprendimu galėtų instituciją įpareigoti atlikti veiksmus, tai šitas būdas būtų efektyvesnis negu kreipimasis į Seimo kontrolierius, nes kiek greičiau yra priimami sprendimai“, – kalbėjo G. Ramanauskaitė.

Vis dėlto komisijos sprendimai gali būti skundžiami teismui, todėl institucijai nesutikus su įpareigojimu skelbti informaciją, galutinio sprendimo laukti reikėtų pakankamai ilgai.

Anot G. Ramanauskaitės, dėl trukdymo žurnalistams atlikti profesines pareigas taip pat galima kreiptis tiesiogiai į teismą. Tą numato Administracinių nusižengimų kodekso 547 straipsnis.

„Teismas būtų ta institucija, kuri savo sprendimu galėtų skirti baudą institucijos vadovui, tačiau vėlgi, jeigu jis nesutinka, tai čia jau gyvenam teisinėje valstybėje ir galioja apskundimas. Galėtų užtrukti, jeigu nesutiktų ir galėtų nukeliauti tas ginčas iki Aukščiausiojo Teismo“, – tvirtino ji.

Dažnai tobulinami įstatymai prisideda prie netvarkos

RSF atstovo D. Litvaičio nuomone, Lietuva iš Baltijos šalių išsiskiria kaip šalis, kurioje chaoso – daugiausiai, o procedūra šalyje žurnalistams, norintiems kreiptis dėl informacijos neteikimo, yra išmėtyta.

„Sakyčiau, kad tai nėra absoliuti tiesa, nes žiniasklaidai yra būdų, kaip ginti savo teisę, tačiau kartais trūksta informacijos, o kartais tiesiog žiniasklaida naudojasi savo būdu, tai yra viešumu“, – kalbėjo G. Ramanauskaitė.

Šis būdas, jos nuomone, yra greičiausias ir kol kas efektyviausias.

Kaip rašoma praėjusią savaitę paskelbtame tyrime, Estija turi patį efektyviausią prieigą prie informacijos mechanizmo. Jos efektyvumą lemia paprasta informacijos laisvės apskundimo procedūra, kurią lengva suprasti ir ja pasinaudoti.

Pasak inspektorės, Lietuvoje įstatymai yra nuolat keičiami, tobulinami, būtent tai prisideda prie nežinios ir netvarkos.

„(...) įstatymų stabilumas yra, mano manymu, efektyviausias būdas ir visuomenei susigaudyti įstatymuose“, – tvirtino ji.

Tyrime buvo išanalizuota 15 skirtingų ginčų dėl informacijos prieinamumo Baltijos šalyse. Lietuvos atveju buvo nagrinėti penki ginčai: tarp jų – ištrinto Vyriausybės pasitarimo garso įrašo istorija, anot tyrimo, turėjusi „didžiulį poveikį žurnalistams, politikams ir plačiajai visuomenei.“