– Dar vienas dalykas, kurį minėjote Seime ir Prezidentūroje – kad prokuratūra turėtų daugiau įsitraukti į teisėkūros procesą. Kokį prokuratūros vaidmenį matote šioje srityje ir kokių pokyčių norėtumėt ar manote, kad reikia?

– Taip, aš minėjau, kad teisėkūros srityje mes turėtume būti aktyvesni. Tai yra ne tik kalbos, bet jau ir darbais virsta. Šiuo metu yra sudaryta teisėkūros klausimais darbo grupė, kuri užsiims Baudžiamojo proceso ir Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimais, pasiūlymais, kuriuos teiksime Seimui ir Teisingumo ministerijai. Mes matytume, ką būtų galima tobulinti, ko būtų galima atsisakyti, kadangi reikalavimai prokurorui, aš manau, kai kuriose vietose tikrai yra pertekliniai, galima būtų atsisakyti kai kurių perteklinių veiksmų, kuriuose privalomai dalyvauja prokuroras. Kaip pavyzdį galėčiau sakyti dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Manau, kad šią kardomąją priemonę galėtų skirti ir tyrėjas atliekantis ikiteisminį tyrimą. Taip pat, dėl ekspertizių skyrimo, čia mano nuomone, galėtų skirti ir prokuroras arba gali ir teisėjas. Manau, kad pašalinus arba atsisakius perteklinių dalykų tikrai būtų lengvesnis ir paprastesnis darbas, sutrumpėtų ikiteisminio tyrimo terminai.

Taip pat procesinių veiksmų apskundimas – manau, kad galima būtų atsisakyti prokuroro sprendimo apskundimo aukštesniajam prokurorui ir palikti jį tik ikiteisminio tyrimo teisėjui. Manau, kad tada sutrumpėtų terminai ir greičiau būtų priimti proceso sprendimai bylose.

– Kalbant apie vaidmenį teisėkūroje, ar manote, kad su prokuratūra galėtų būti daugiau konsultuojamasi ruošiant atskirus įstatymų projektus?

– Šiaip mes dalyvaujame Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, kur būna svarstomi ir Baudžiamojo kodekso, ir Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai, mes turime savo nuomonę, ją išreiškiame, teikiame savo pasiūlymus. Mes ir dabar dalyvaujame, tik norėtųsi, kad tai būtų sistemiškai, ne tik po vieną straipsnį.

Kaip pavyzdį galėčiau pasakyti, kad buvo svarstoma dėl Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio pakeitimo – dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo savo reikmėms. Viskas tvarkoje, tačiau mes pasakėme savo siūlymą, kad tie straipsniai, kurie susiję su narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu ar vartojimu, būtų peržiūrimi sistemiškai. Galbūt reikėtų peržiūrėti ir bausmes, pavyzdžiui – 259 straipsnis yra nesunkus nusikaltimas, tačiau jei asmuo, kad ir kanapių atsisiunčia iš užsienio, jau jam yra inkriminuojama ir kontrabanda, tai yra sunkus nusikaltimas.

Tikrai mes norime ir prašėme, kad būtų tas klausimas atidėtas, kad mes galėtume sistemiškai peržiūrėti visus straipsnius ir pateikti savo poziciją.

– O ar pritartumėte tam, kad dalį tos atsakomybės iš Baudžiamojo kodekso perkeltų į Administracinių nusižengimų kodeksą?

– Aš iš dalies galbūt ir pritarčiau, tiktai reikėtų, kad tai įvertintų ekspertai, ar nebus daugiau žalos. Nes ir šiuo metu asmenims, kurie serga nepagydomomis ligomis, gali gydytojai išrašyti vaistus, pavyzdžiui, morfijų ir gali ligoniai vartoti. Sakant, kad reikėtų panaikinti atsakomybę dėl vartojimo sau, reikėtų labai vertinti ,ar nepadarys daugiau žalos.

– Yra, žinoma, tas aspektas dėl gydymo, dėl tų pačių kanapių įvairių aliejų naudojimo gydymui, bet yra ir tai, kad gali kas nors pabandyti vieną kartą, gauti iškart baudžiamąją atsakomybę ir teistumą visam gyvenimui.

– Jeigu vieną kartą ir tuo pasibaigia, tai viskas labai gerai, tik, kad tai netaptų priklausomybe ir jaunimas nežalotų savęs.

Yra dar ir tai, kai pasidalina su kitais ir tikrai buvo ne viena byla, kuomet nepilnamečiams tikrai buvo skaudžios pasekmės. Žinau vieną bylą, kai toks pasidalinimas vienai mergaitei sukėlė mirtį, o kitai mergaitei, buvo tokia byla, baigėsi tuo, kad ji savo gyvenimą baigė savižudybe dėl užrūkytos cigaretės ir tos narkotinės ar psichotropinės medžiagos poveikio. Reikia įvertinti, kad nebūtų daugiau žalos, ypač nepilnamečiams.

– Toliau kalbant apie įstatymų projektus, vienas buvo pateiktas, dabar jau atsiimtas – projektas dėl dalies Baudžiamojo kodekso 270 straipsnio (Dėl neapykantos kurstymo) perkėlimo į Administracinių nusižengimų kodeksą. Siūlytojai sakė, kad dalis žmonių, jei išlieka tik Baudžiamajame kodekse tos nuostatos, lieka nenubausti. Ar jūs sutiktumėte su tuo? Ar palaikytumėt tokias nuostatas?

–Taip, tas projektas yra atšauktas dabar, bet akivaizdu, kad neapykantos kalbos nusikaltimai tampa vis aktualesni mūsų visuomenėje ir tikrai darosi kaip ir problema. Tai kažkaip turėtų būti reglamentuota, visuomenė turi susitarti tarpusavyje, kas yra priimtina, o kas – ne.

Tie komentarai, užgauliojimai, kurie peržengia tas ribas – mes nekontroliuojame ką kalbame, ką sakome, nežiūrime į tai, kaip sureaguos tas asmuo, apie kurį komentuojame. Galų gale, tas asmuo turi ir vaikus, ir šeimas, jie taip pat skaito tuos komentarus.

Turi būti reglamentavimas aiškus, konkretus, nepalikta dviprasmybių ir laisvės interpretacijoms, taip pat negali būti sukurtas disbalansas tarp skirtingų visuomenės grupių, kad nebūtų lygių ir lygesnių. Turi nelikti neaptartų situacijų, kaip spręsti vieną ar kitokią problemą.

Aš manau, kad tas klausimas yra aktualus, tikrai žinome tą problemą ir turėsime savo nuomonę, kaip prokuratūra.

– O kokia ta nuomonė bus?

– Kaip tik darbo grupė ir dirba, galutinio varianto dar neturiu, todėl ir nenorėčiau komentuoti. Ji tik pradėjo dirbti ir nenorėtume kažkokiais gabaliukais, norime susisteminti ir su visu paketu eiti į Seimą ir Teisingumo ministeriją.

– Kitas dalykas, kuris sukelia daug klausimų visuomenėje yra Stambulo konvencija. Dalis jos ratifikavimo oponentų tvirtina, kad Lietuvos įstatymai pakankamai apsaugo nuo smurto artimoje aplinkoje. O kaip manote jūs? Ar tikrai pakankamai yra, ar reikėtų dar kažkokių priemonių?

– Aš manyčiau, kad apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje yra užtikrinama. Per metus yra užregistruojama apie 10 tūkst. pranešimų, teismui perduodama 1,5 tūkst. tokių bylų.

Problema yra tame, kad patys nukentėję asmenys, kurie patiria smurtą, jie kitą dieną jau nebenori, nori atsiimti pareiškimą, nenori, kad vyktų ikiteisminis tyrimas ar, kad asmenys, kurie prieš juos smurtavo, būtų nubausti.

Manau, kad visos galimybės yra, tyrimai yra pradedami, atliekami. Jeigu pritrūksta nukentėjusiajam drąsos kreiptis arba pasikreipus pritrūksta drąsos eiti iki galo, tai čia nei policija, nei prokuratūra tikrai nieko padėti negali.

Aš manyčiau, kad apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje yra užtikrinama. Per metus yra užregistruojama apie 10 tūkst. pranešimų, teismui perduodama 1,5 tūkst. tokių bylų.

Tiriami yra tokie atvejai, bet labai yra sudėtinga tirti ir palaikyti valstybinį kaltinimą teisme, kai auka sako, kad nieko nebuvo, aš pati kalta, pati išprovokavau ir panašiai.

Aš manau, kad visuomenė tikrai gauna pakankamai informacijos, kad smurtui mes turime būti nepakantūs, mes žinome, kur turime ir galime kreiptis, ir pagalba bus suteikta.

Jeigu kalbėti apie pernai metus, tai buvo virš devynių tūkstančių nukentėjusiųjų bylose pripažinta, o įtariamaisiais – beveik aštuoni tūkstančiai, tai aš manau, kad tikrai tas darbas dirbamas ir rezultatai yra matomi.

– Neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė Lietuvos advokatūros skundą, kuriame tvirtinama, kad dabartinis kriminalinės žvalgybos teisinis reguliavimas pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją. Kaip manote jūs, ar ne per daug galios yra sutelkta kriminalinę žvalgybą skiriančių pareigūnų rankose?

– Aš tikrai nepasakyčiau, kad yra per daug. Yra tas mechanizmas, kuomet ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kriminalinės žvalgybos pareigūnai, kreipiasi į prokurorą, prašydami, kad būtų kreipiamasi į teismą su teikimais dėl vienokių ar kitokių veiksmų sankcionavimo. Prokuroras įvertinęs visą medžiagą, surinktus duomenis byloje, kreipiasi į apygardos teismą ir teismas, vėlgi, įvertinęs tuos visus duomenis, priima nutartį dėl kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytų veiksmų. Aš manau, kad tas mechanizmas tikrai yra pasitvirtinęs ir tikrai yra pakankamai tos kontrolės, kadangi tiek prokurorai susipažįsta su duomenimis, tiek teisėjas, priimdamas nutartį.

Tas mechanizmas yra, bet, kad reikėtų tobulinti kriminalinės žvalgybos įstatymą, tai tą patį mato ir prokurorai, Teisės ir teisėtvarkos komitete jau yra sudaryta ekspertų grupė būtent dėl kriminalinės žvalgybos įstatymo tobulinimo, toje grupėje ir mes esame, teiksime savo pasiūlymus, ką matytume, kad reikėtų tobulinti.

2020 metais, palyginus su 2019 metais, 12 procentų mažiau buvo taikoma kriminalinės žvalgybos veiksmų, tai rodo, kad priemonės nebuvo taikomos be pagrindo ir tikrai buvo įvertintas jų būtinumas ir reikalingumas.

Praėjusiais metais buvo pateikta 12 skundų, kai asmenys kreipėsi, manydami, kad jų atžvilgiu buvo taikomi neteisėti veiksmai. Visi 12 skundų buvo išnagrinėti ir visi kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

Prokuratūra vienareikšmiškai pasisako už žmogaus teisių apsauga ir griežtą kriminalinės žvalgybos subjektų kontrolę, manome, kad ji yra reikalinga, bet kriminalinės žvalgybos įstatymą, aišku, tobulinti reikia.

Kad užkirstume kelią nusikalstamoms veikoms, kad nebūtų platinami narkotikai ir vogtos prekės, kad senjorai neatiduotų savo uždirbtų ar sutaupytų lėšų sukčiams, kad kažkas nelobtų iš kontrabandos, aš manau, tam kriminalinės žvalgybos veiksmai yra reikalingi.