„Aš juokaudamas sakau, kad darbuotojas dabar yra stipresnioji derybų pusė. Taip blogai kaip vasarą dabar nėra, vis dėlto truputį darbo rinka juda, bet, lyginant su priešpandeminiu laikotarpiu, Užimtumo tarnyboje darbdavių, beieškančių darbuotojų, yra rekordinis skaičius – bene 60 tūkst. Daugelis industrijų, ar tai būtų prekyba, ar aptarnavimas, yra būtent tos, kurios labiausiai nukentėjo dėl pandemijos, jos nesusiranda darbuotojų“, – sakė A. Romanovskis.

Anot A. Romanovskio, yra keletas priežasčių, kodėl darbdaviai neranda darbuotojų: „Pirmas dalykas – kad mūsų Vyriausybės pandeminės priemonės, ypač su prastovų kompensavimu, buvo pakankamai dosnios, taip pat išmokos Užimtumo tarnyboje arba tiems, kurie vykdė individualią veiklą, mėnesinės socialinės išmokos dėl pandemijos buvo pakankamai dosnios. Manau, kad dar iki šiol kai kurie žmonės galvoja, kad gal neverta dirbti, o verta gyventi iš pašalpų. Čia yra pagrindinis dalykas. Kitas dalykas – žmonės galvoja, kad nenori rinktis tam tikrų profesijų. Ir tai yra didžiausias iššūkis“.

Tiems, kurie yra Užimtumo tarnyboje, kurie gauna socialines išmokas, irgi turėtų būti taikomi tie įpareigojimai imunizuotis ar užtikrinti visuomenės sveikatą.

Pasak Verslo konfederacijos prezidento, dabartiniams jaunuoliams, ieškantiems darbo, kartais trūksta ir atsakomybės jausmo: „Aš pats žinau ne vieną istoriją iš kavinių, iš restoranų industrijos, kada darbuotojas ateina, o po dviejų dienų paprasčiausiai išeina ir nebepakelia ragelio. Visiškai pasikeitęs požiūris. Bandoma oponuoti, sakyti, gal mažai mokate ir pan., bet daugeliu atveju tokie žmonės beveik neturi jokios kvalifikacijos, tai yra pirmas darbas, o atlyginimai Lietuvoje – bene sparčiausiai augantys Europos Sąjungoje. Tai parodo, kad yra ir pandeminis užsnūdimas, ir apskritai žmonės nebenori dirbti nuolatinio darbo, nori būti patys sau šeimininkai, laisvesnio grafiko. Tai – iššūkis. Aš paminėsiu transporto industriją – transportininkai gali įdarbinti bene 30 tūkst. naujų darbuotojų, bet nėra, kas norėtų dirbti vairuotoju, nors atlyginimai kelis kartus viršija vidutinius atlyginimus“.

Esą jei dabar būtų nuspręsta daliai darbuotojų įvesti privalomą skiepijimą, anot A. Romanovskio, tai į darbo rinką įvestų sumaišties: „Manau, kad jeigu tai bus politinė valia, tai tiek darbuotojas, tiek darbdavys turės susitaikyti. Darbuotojas paprasčiausiai žinos, kad visur taikomi tokie reikalavimai. Aišku, yra problema, kad jeigu tu vienoje industrijoje taikai tokį reikalavimą, tai darbuotojas gali ieškoti kitoje industrijoje arba gali eiti į Užimtumo tarnybą, gauti išmoką. Tiems, kurie yra Užimtumo tarnyboje, kurie gauna socialines išmokas, irgi turėtų būti taikomi tie įpareigojimai imunizuotis ar užtikrinti visuomenės sveikatą. Mes žinome, kad skiepas yra vienintelė priemonė, kuri apsaugo nuo viruso. Tai yra labai išmintingas sprendimas“.

Jei žmogus dėl kažkokių sunkiai suvokiamų aplinkybių nenori vakcinuotis, tai testuotis jis turi savo lėšomis.

„Valstybė suteikia nemokama skiepą, kuris pilnai apsaugo. Suprantu tuos žmones, kurie dėl sveikatos priežasčių negali skiepytis, – čia yra išimtys, bet iš principo mes matome pavyzdį – Portugalija, Danija, civilizuotos, turtingos šalys – ir žmonės skiepijasi 100 proc., tarp darbuotojų dauguma yra pasiskiepiję ir be jokių priverstinių dalykų. Čia tikriausiai mūsų posovietinė specifika ir tenka laukti Vyriausybės politinės lyderystės tuo klausimu“, – šnekėjo jis.

„Testas neapsaugo nuo ligos, testas buvo aktualus tada, kada nebuvo vakcinų arba kada negalima tam tikrų žmonių vakcinuoti. Darbdaviai tai apmoka savo valia, bet iš principo jei žmogus dėl kažkokių sunkiai suvokiamų aplinkybių nenori vakcinuotis, tai testuotis jis turi savo lėšomis“, – teigė A. Romanovskis.

„Mes turime suvokti, kad Lietuva turi atsidarinėti ir įsileidinėti kvalifikuotus darbuotojus iš trečių šalių, kurie atitinka mūsų kultūrinius dalykus. Mes nieko neišrasime, kaip valstybė mes turime būti pasiruošusi integruoti tuos žmones, bet mes turime apie tai kalbėti. Transporto srityje yra net nustatytos kvotos, kada valstybė gali leisti, bet mes turime kalbėti ir apie kitas profesijas. Kaimiškose vietovėse paprasčiausiai nėra žmonių, fiziškai jau nebėra žmonių, kurie galėtų dirbti pramonėje ar kitose šakose. Lenkijoje yra milijonai ukrainiečių, kuri dirba, kuria pridėtinę vertę tai šaliai ir net atvažiuoja į Lietuvą iš Lenkijos, yra komandiruojami čia. Kodėl mes  negalime aktyviau įdarbinti ukrainiečių, gudų, kurie galėtų prisidėti prie mūsų ekonomikos kilimo?“, – kalbėjo jis.