Pokalbis su eksperte – apie DIGIRES, dezinformaciją ir skaitmeninį atsparumą.

– Kas yra DIGIRES, kada ir kokiu tikslu jis buvo įkurtas?

– „Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimų asociacija“ (sutrumpintai DIGIRES – šis akronimas yra dviejų žodžių (digital ir resilience) junginys, nurodantis į visuomenės skaitmeninio atsparumo būklę) buvo įkurta 2022 m. pavasarį. DIGIRES tikslas – sujungti skirtingų suinteresuotųjų pusių ekspertinį žinojimą, įgytą pastangose siekiant pažaboti dezinformaciją. Šiuolaikinėje visuomenėje skaitmeninio atsparumo klausimai aktualūs absoliučiai visiems veiklų sektoriams, nes tokios kompetencijos reikalauja naujos kokybės vertybinio požiūrio į piliečių informacijos ir komunikacijos teisę, turinio kūrėjų ir platintojų atsakomybę.

Ilgo laiko perspektyvoje DIGIRES sieks aiškintis, kodėl dezinformacija yra tokia paveiki ir ką reikėtų daryti, kad bendromis mokslininkų, žurnalistų, praktikų ir specialistų, politikų ir privataus verslo atstovų pastangomis tam būtų galima atsispirti stiprinant mūsų valstybės socialinės atsakomybės ir pilietines galias.

– Ką centras veikia šiandien ir koks vaidmuo čia tenka universitetui?

– DIGIRES vienija kelių skirtingų sričių mokslininkus, žurnalistus ir medijų edukacijos praktikus. Universiteto mokslininkams dezinformacijos ir bendriau informacinių sutrikimų grėsmės, moksliniai ieškojimai, kaip spręsti tokias rizikas, yra dar tik augančio susidomėjimo sritis. Į tai daugiausiai gilinasi komunikacijos, politikos mokslų atstovai. Kaip tik šie tyrėjai dabar teikia įžvalgų, kad dezinformacija siekia poliarizuoti, skaldyti, griauti pasitikėjimą, todėl labai svarbu realūs viešosios politikos žingsniai stiprinant atsaką dezinformacijai per švietimo, komunikacijos, pilietinio pasirengimo veiklas.

Dezinformacijos atakos ir pliūpsniai yra sukonstruoti sėti sumaištį, nerimą, iššaukti kitas neigiamas emocijas (baimę, pyktį), kurias siekia tikslingai kreipti sėjant nepasitikėjimą valstybe, viešosios politikos institutais (politine sistema, politinėmis partijomis, rinkimais, programomis). Dezinformacija siekia kenkti, o tam ji gali pasitelkti ne tik melą, bet ir pačius tikriausius faktus – tačiau šiuos apipinti interpretacijomis, klausimais, šalutiniu „triukšmu“, kuris neatidžią ir nepasirengusią auditoriją kuo lengviausiai gali suklaidinti vedant prie neteisingų išvadų.

Tokioje painiavoje universitetams ir mokslui apskritai tenka ypatingai svarbus uždavinys. Dabar svarbu labai aiškiai ir artikuliuotai įsivardinti tikslą ir tęsti tai, ką ir taip ilgus metus darė tyrėjai, mokslininkai ir profesoriai – sukurti saugią (atvirą, draugišką) ir profesionaliai (pagarbiai, dėmesingai) moderuojamą erdvę aktualių viešojo gyvenimo klausimų refleksijai; sukurti naujų sąlygų – ieškoti būdų, erdvių ir metodikų, kaip ugdyti emocinį (jautrumu ir empatija sustiprintą) intelektą: kaip mokytis lyderystės įgūdžių, auginti problemų sprendimo įgūdžius, mokytis aktyvizmo, įgyti platesnį ir globalų žvilgsnį į sprendžiamas problemas (siekti suprasti, kad gyvename globaliai įtraukioje planetoje, kur niekas negali likti nei geografinėje, nei intelektinėje atskirtyje).

– Žiniasklaida taip pat nėra apsaugota nuo dezinformacijos?

– Profesionali žiniasklaida ir žurnalistika išgyvena daugybinius sukrėtimus: stinga ne tik ekonominių resursų, keičiasi auditorijos įpročiai ieškant žinių ir aktualijų (dabar gi matome, kad gyvename ir tarpgeneracinio virsmo laike – jaunimas ir vyresni žmonės seka visiškai skirtingus informacijos kanalus), valstybės viešoji politika medijų tematikoje turi spręsti labai aktualius klausimus: derinti skirtingų žiniasklaidos grupių interesus, ieškoti ir diegti teisinius sprendimus medijų veiklos skaidrinimui, formuoti labai kryptingą medijų raštingumo politiką, kt.

Čia svarbu turėti sistemą, todėl didelis vaidmuo tenka VDU: jau kuris laikas Viešosios komunikacijos bakalauro programoje, taip pat abiejose magistro programoje (Ateities medijos ir žurnalistika, Integruota komunikacija) studentai mokosi informacinių rizikų tematikai aktualių dalykų – gilesnio skaitmeninių transformacijų proceso suvokimo, žiniasklaidos vaidmens demokratijoje, medijų politikos, platformizacijos proceso ir valdysenos, faktų tikrinimo, skaitmeninio medijų raštingumo žinių. VDU taipogi nuo kitų akademinių metų rudens medijų raštingumo moduliai bus įtraukti į būsimų pedagogų magistrantūros programas.

Dezinformacijos apimtys yra milžiniškos ir dezinformacijos nemažėja; tad nerealu manyti, kad vien tik faktų tikrinimo pastangomis, vien tik stiprinant ir didinat medijų raštingumo žinojimą pavyks pasiekti realių rezultatų. Paradoksas išties yra šis – augant faktų tikrinimui, dezinformacijos nemažėja, o medijų raštingumo metodikose akcentuojamas „kritinis mąstymas“ randa iškreiptą pritaikymo galimybę manipuliacijose: ten irgi klausiama, neva teisingą informaciją komunikuoja „rimti“ šaltiniai. Dezinformacijos paskatinti, ko gero, geriausiai supratome, kad svarbu aiškintis ne tik tai, koks ir kiek melo mus pasiekia, bet daug svarbiau žinoti, kodėl tai yra paveiku? Ką ir kaip reikia stiprinti mūsų bendrystėje, kad neprarastume tikėjimo ir būtume vertybiškai atsparūs?

– Kokio masto dezinformacija stebima šiuo metu Lietuvoje?

– Viešojoje erdvėje sutinkamuose pranešimuose nuolat girdime, kad dezinformacijos pliūpsniai neslūgsta, kad manipuliacijų apstu ir tai nuolatos auga. Kaip tik šiems srautams valdyti ypatingai svarbu suteikti žurnalistams gerų ir technologiškai patikimų įrankių, kas ir leistų bent nuspėti potencialiai manipuliatyvią informaciją turinčius šaltinius. Dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi technologijų taikytojai gali sukurti tinkamas kompiuterines programas apsimokymui, kaip atpažinti galimai melagingos informacijos šaltinius. Visgi galutinį sprendimą, ar tekste aptiktas teiginys yra melagingas ar ne, turi priimti žmogus (žurnalistas).

Lietuvių kalba turi savitumų: ji nėra globaliai vartojama, technologinių kalbos tyrimų istorija irgi palyginti nauja. Tad neturime ir dezinformacijos tekstyno, kuris būtinas siekiant efektyviau technologiškai valdyti naujos informacijos srautus ir daryti spėjimus. Visa tai neleidžia surasti greitų technologinių sprendimų ir spręsti apie melo diskursų specifiškumus Lietuvoje. DIGIRES sau kelia ambicingą tikslą šiek tiek priartėti prie tokios problemos sprendimo: sukurti žvalgomąjį, nedidelės aprėpties melagingos informacijos tekstyną, kuris ir taptų pradžia kitiems tyrimams. Kai kurių įžvalgų galime stebėti ir dabar iš greitos didelių tekstų apžvalgos: melagingos/masalo antraštės yra labiau talpios žodžiams.

Ar nebus taip, kad mūsų skaitytojai seka nuomones, kuriomis intuityviai pasitiki, t.y. renkasi domėtis ir bendrauja panašiai mąstančiųjų „burbuluose“?

– Praėjusių metų pabaigoje pasirodė „Eurostat“ statistika, pagal kurią Lietuvos gyventojai yra mažiausiai Europoje tikrinantys socialinių tinklų ir portalų skelbiamą informaciją. Ar tai nėra gąsdinantis signalas, reiškiantis, kad Lietuva galėtų pralaimėti informaciniame kare?

– Taip, sutikčiau, kad šis signalas yra išties rimtas požymis to, kad Lietuvoje, nors ir turime įvairių mokymų ir programų sutelktų į atsparumo informacinėms manipuliacijoms auginimui didinimą, toks rezultatas nenuteikia optimistiškai. Kita vertus, moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės retai tikrina informaciją, jei ši nėra jiems kažkuo ypatingai reikšminga.

Tuomet kyla klausimas, ar nebus taip, kad mūsų skaitytojai seka nuomones, kuriomis intuityviai pasitiki, t.y. renkasi domėtis ir bendrauja panašiai mąstančiųjų „burbuluose“? Tokia prielaida gali būti pagrįsta, kita vertus tai kelia dar daugiau klausimų – jei žmonės pasitiki ir seka nuomonėmis, tuomet, kaip reiktų rasti sutarimą svarbiais viešaisiais klausimais?

– Koks yra universiteto vaidmuo dezinformacijai atsparaus ir kritiškai mąstančio žmogaus formavime?

– Kaip jau žinoma, gyvename skaitmeninės informacijos ir skaitmeninių medijų apsuptyje. Kritinis mąstymas yra būtinas veiksmingai atsispirti manipuliacijoms, bet turime suprasti, kad šiuolaikinis skaitmeninis pasaulis yra daugiasluoksnis ir jį suprasti reikia ir gilesnio technologinio supratimo: kaip veikia globali platformų infrastruktūra, koks duomenimis grįstas verslo modelis joje yra pritaikomas, kaip ši ekonominė logika giliai, netgi manipuliatyviai, įtraukia, nes remiasi vartotojo dėmesio „vadyba“ ir strateginiu valdymu; kad šios globalios platformos visgi turi savitas vertybines nuostatas, kurios yra ištikimos laisvam (amerikietiškam) verslo modeliui, o europietiškoji tradicija siekia užtikrinti informacijos laisvę ir skatinti visus (privačius ir juridinius asmenis) siekti atsakomybės.

Universitetai Lietuvoje ir pasaulyje taipogi išgyvena daugybinius virsmus – dabar svarbiausia atsakyti sau į tokius klausimus, o kas gi yra svarbiausia brėžiant aukštojo mokslo veiklos kryptis naujame skaitmeninių transformacijų laike? Šis laikas pasižymi savitais išskirtinumais. Nuolat kalbama apie mokslo žinių ir augančių duomenų fone suformuluotų įžvalgų poveikį verslo ir socialinei aplinkai. Tačiau atrasti labai tikslius ir greitą rezultatą pateikiančius atsakymus yra ypatingai sunku.

Universitetas realiai turi spręsti skaitmeninės visuomenės problemas – tam pasitelkti mokslą, bet taip pat ir plačiai skleisti mokslo rezultatus, siekti jų pritaikymo formuluojant politikos sprendimus.

Universitetas turi tapti visuomenės balsu, kuris mokslo kalba nuolat primintų apie šiuolaikinio skaitmenizuoto pasaulio gerovę, o grėsmes siektų spręsti darant poveikį viešai politikai. Tuo pačiu mokslo tyrimai negali būti atliekami tik vardan mokslo ir mokslinių publikacijų, kurių sklaida neretai yra itin ribota; taigi turi keistis pati mokslo komunikacijos esmė – mokslo darbams ir mokslo prestižui reikia stipraus advokatavimo. Tad universitetų balsas čia turi būti labai stiprus, bet jį dar labiau suaktualinti ir stiprinti turi padėti tokios partnerystės kaip DIGIRES.