Savaitgaliai sodyboje

Apie 70 krūmų įvairiausių veislių rožių A.Širinskienė augina buvusioje senelių sodyboje Ignalinos rajone, kur kažkada ir vaikystę praleido. Sodybą ji paveldėjo, kartu su vyru ją perstatė, susitvarkė, kaip norėjo, ir pavertė savo namais. Tiesa, pastaraisiais metais čia būna tik nuo pentadienio vakaro iki pirmadienio ryto – darbo dienas tenka leisti Vilniuje.

"Laiko pasidžiaugti rožėmis man pakanka. Gal ne viską taip padarau, kaip norėčiau, bet gamtoje pabūnu", – sako pašnekovė, rožių kolekciją kaupianti jau dešimt metų.

Kaip ir visi pradedantys sodininkai, pirmiausia pirkdavo rožių sodinukus prekybos centruose – tai, kas pasitaikė po ranka. Tik vėliau, kai suprato, kodėl tas krūmas neauga toks, kaip norėtųsi, pradėjo labiau domėtis, ieškoti tokių veislių, kurios ir klimatui atsparesnės, ir krūmas kitoks auga.

Tad dabar iš maždaug 70 rožių krūmų keli yra tos pačios veislės, tačiau dauguma – unikalūs egzemplioriai.

Domina senosios veislės

"Besidomėdama rožėmis susirgau senovinių veislių rožių liga, – prisipažįsta A.Širinskienė. – Ja labai lengva susirgti, nes tai vienos paprasčiau auginamų rožių – kuo rečiau žydi, tuo atsparesnės mūsų klimatui."

Klesti: kai kurie rožių krūmai A.Širinskienės sode – jau virš 2 m aukščio.

Senovinės rožės žydi kartą per sezoną, dažniausiai apie Jonines, greitai sumedėja, tad yra labai atsparios – jų net nereikia žiemai dengti. "Žydi jos labai gausiai, negana to, senovinių veislių rožės dažniausiai  labai kvepia. Tad kai krūmas – o kai kurie pas mane jau yra virš 2 m aukščio – pradeda žydėti, tai galite įsivaizduoti, koks grožis ir kvapas", – pasakoja aistringa rožių gerbėja.

Ir nors atrodo tikrai įspūdingai, bet sodininkų prielankumą senovinės rožės yra praradusios, nes dekoratyvios yra tik kartą per sezoną. Kaip, pradėjusi domėtis rožėmis, sužinojo pašnekovė, tos senovinės veislės kadaise dvaruose būdavo auginamos specialiuose kubiluose, kuriuos, rožėms pradėjus žydėti, atveždavo į matomą vietą, o kai nebedžiugindavo žiedais – iškraustydavo kur nors toliau nuo akių.

Laiko pasidžiaugti rožėmis man pakanka. Gal ne viską taip padarau, kaip norėčiau, bet gamtoje pabūnu.

"Tų rožių veislių yra įvairių, o kadangi aš gana kruopščiai kolekcionuoju, turiu ir tikrai labai senų veislių, kurių žiedadulkių buvo rasta net faraonų kapavietėse, o jau nuo pirmųjų mūsų eros metų romėnų palaidojimuose randama vainikų su tų rožių žiedlapiais, – pasakoja A.Širinskienė. – Pavyzdžiui, yra toks erškėtis, vadinamas rosa sancta, arba šventąja rože. Jis nelabai išvaizdus, bet kai žinai, kad tas erškėtis yra tūkstančių metų senumo, tai jį auginti tikrai ir įdomu, ir smagu. O tas erškėtis vadinamas šventąja rože dar ir dėl to, kad, anot legendų, Kristaus vainikas buvo būtent iš to erškėčio nupintas."

Kolekcijos pasididžiavimas

Dar A.Širinskienės sode auga rosa officinalis – vaistininkų rožė. Šis egzempliorius jau šiek tiek arčiau mūsų laikų – vienuolynai viduramžiais vos ne privalomai šias rožes augindavo kaip vaistinius augalus, dėl to ir yra gavęs vaistininkų rožės pavadinimą.

"Tai bene seniausi mano kolekcijos augalai. Jų atsparumas – tiek ligoms, tiek temperatūrai – didžiulis, lyginant su dabartinėmis veislėmis, nors, pavyzdžiui, rosa sancta kilusi iš Afrikos, – sako pašnekovė. – Šiuolaikinės rožės lepesnės, jos mūsų klimatui ne tokios atsparios, išlaikyti jas sunkiau. Nors, be abejo, yra ir dabar labai gerų veisėjų. Tarkime, angliškosios rožės, vadinamosios Ostino rožės, nes jų selekcininkas yra Davidas Austinas, gana atsparios. Jos yra kryžmintos – modernios rožės su istorinėmis. Tos rožės išlaikiusios kvapo savybes ir, žinoma, spalvų pasirinkimas daug didesnis."

Politikė pasakoja, kad senosioms rožėms būdinga balta arba rožinė spalva. O veislės su raudonais ar geltonais žiedais išvestos palyginti neseniai. Dėl to ji teigia ir serialą "Didingasis amžius" žiūrėjusi labai įtariai, nes sultono Suleimano laikais raudonų rožių tikrai nebuvo, o tame filme jos būtent tokios nufilmuotos.

Besidomėdama rožėmis susirgau senovinių veislių rožių liga. Ja labai lengva susirgti, nes tai vienos paprasčiau auginamų rožių – kuo rečiau žydi, tuo atsparesnės mūsų klimatui.

Nebrangus hobis

Anot A.Širinskienės, kai turi tiek daug rožių krūmų, tai ir jų priežiūra supaprastėja – jokio skirtumo, ar dešimt krūmų prižiūrėti, ar 30, ar 70. Jeigu, pavyzdžiui, purški nuo grybelinių ligų, tai purški visas.

Dabar didžiausia problema, su kuria ji susiduria, – nebepavyksta rožių sode sutalpinti. Tad net kaimynus tenka įtikinėti, kad prie įvažos į jų kiemą rožių krūmas visai neblogai atrodytų.

Ar tai brangus hobis? A.Širinskienės teigimu, ne, nebent visą kolekciją norėtum susipirkti per vieną sezoną. Rožės krūmas vidutiniškai kainuoja apie 10–15 eurų, retesni egzemplioriai – šiek tiek daugiau. Bet nėra taip, kad eilinis sodininkas negalėtų sau to leisti.

Ir pačiai A.Širinskienei už kai kurias vandens lelijas teko daugiau mokėti. Tad įsitikino, kad yra ir daug brangesnių už rožes augalų, ir perkant juos daug labiau rizikuoji, kad jie neišgyvens mūsų sąlygomis.

Malonumas: kai birželio pabaigoje dauguma rožių pradeda žydėti, jų grožiui ir kvapui sunku atsispirti.

Įdomios paieškos

A.Širinskienė pasakoja, kad tada, kai dar nedirbo Seime, dalyvaudavo įvairiose rožių mėgėjų grupėse, diskutuodavo forumuose, bendraudavo ir su Rusijos rožininkais, nes jų klimato sąlygos panašios kaip Lietuvoje.

Dėl to tapusi Seimo nare ir kuriozinėje situacijoje atsidūrė, nes, pildant klausimyną dėl Valstybės saugumo departamento leidimo dirbti su slapta informacija, reikėjo išvardyti, kokiuose forumuose lankaisi ir kokiais vardais registruojiesi. Sako, nuoširdžiai viską išvardijo, bet po to jau niekada prie jų ir nebeprisijungė.

"Žinoma, labai smagu su rožių augintojais bendrauti, bet gal tiek to. Juo labiau kad nelabai tam ir laiko turiu, – sako politikė. – Taip, socialiniuose tinkluose rožių mėgėjų grupes kartais stebiu, nes smagu matyti, ką kas augina, ir pavarvinti seilę, nes visko juk negali susipirkti ir auginti."

Retų veislių rožių A.Širinskienė pirko Latvijoje, Lietuvoje, keli sodinukai atskraidinti iš Jungtinės Karalystės. Dūminės spalvos rožės, pavyzdžiui, net tris sezonus ieškojo, kol rado, kur galėtų ją įsigyti.

"Tos paieškos – irgi smagus užsiėmimas, ypač žiemos vakarais, kai gali pagalvoti, kaip tavo sodas vasarą atrodys. Tie, kurie sodus turi, žino, kad augalus reikia įsigyti žiemą, nes tik pavasarį jų sodinukai atkeliaus", – sako pašnekovė.

Rožių pasirinkimas šiais laikais didelis, tad, anot A.Širinskienės, nesudėtinga pasiekti labai gerą rezultatą minimaliomis pastangomis. O pati ji savo svajones stengiasi riboti – ypač dėl to, kad vietos trūksta. Tačiau juokiasi, kad kiekvieną rudenį ar pavasarį, kai pradeda vartyti katalogus, staiga labai kažko prireikia...