Svarbiausia pasigirti

2020 m. liepą Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) garsiai paskelbė įtarianti, kad Š.Narbutas už tarpininkavimą reagentų pirkimuose galėjo gauti per 300 tūkst. eurų. Anot STT, buvęs Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidentas buvo įtariamas prekyba poveikiu dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų.

Š.Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e.laikmenos. Iš areštinės paleistas Š.Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai – jis turėjo individualios veiklos pažymėjimą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas.

Visą mėnesį po sulaikymo vyras aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, atsakinėjo į žurnalistų klausimus, o šį tyrimą ne kartą apibūdino kaip STT vykdomą teisinį eksperimentą. Tada STT jį užčiaupė – uždraudė atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis. Beveik metus stojo spengianti tyla, kol šių metų lapkričio viduryje Generalinė prokuratūra pranešė baigusi ikiteisminį tyrimą.

Kas nutylėta?

Prokuratūra žiniasklaidai išplatintame pranešime įvardijo, kad Š.Narbutui pareikšti įtarimai sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, tačiau nepaminėjo, kad skambių įtarimų prekyba poveikiu nebeliko.

„Viešame pranešime prokuratūra paskelbė, kad šis ikiteisminis tyrimas, kuris buvo sulaukęs didelio visuomenės susidomėjimo, yra baigtas ir baigto ikiteisminio tyrimo duomenų pagrindu yra pareikšti konkretūs įtarimai. Tai, kad jie skiriasi nuo pirminių, – visiškai natūralu, tyrimas ir atliekamas tam, kad būtų surinkti visi reikšmingi duomenys, nustatytos tikslios faktinės aplinkybės ir tyrimo išvados būtų daromos duomenų visumos pagrindu“, – aiškino Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė.

Naujų pareikštų įtarimų „Kauno dienai“ Š.Narbutas komentuoti negali dėl jau anksčiau minėto STT draudimo. Visgi jis savo poziciją išdėstė socialiniame tinkle.

Net teisės ekspertams susidaro įspūdis, kad STT atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą. (Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotr.)

„STT ir prokuratūra nutylėjo, kad byla dėl man pareikštų įtarimų prekyba poveikiu yra nutraukta. STT ir prokuratūra pripažino, kad nei aš bandžiau daryti poveikį, nei reikalavau kyšio, nei gavau kyšį.

Nauji įtarimai (…) yra apie tai, kad aš, nebūdamas valstybės tarnautoju, vis tiek piktnaudžiavau tarnyba. Ir patys formuluoja – nesant kyšininkavimo požymių. Ir mano iš Ispanijos įmonės gautas atlygis yra ne kyšis, o Lietuvos valstybės biudžeto lėšos, nors jos ir priklauso Ispanijos įmonei. Ir kad sukčiavimo sudėtis yra, kad aš neva apgavau Ispanijos įmonę, kad nedirbu Vyriausybėje“, – tą pačią dieną po teisėsaugininkų išplatintos žinios feisbuke rašė Š.Narbutas.

Nauji Š.Narbutui pareikšti įtarimai skamba ne ką mažiau grėsmingai nei buvusysis. Sukčiavimu gali būti įtariamas tas, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Už tai gresia laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. O piktnaudžiavimu – tas, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Už tai gresia laisvės atėmimas iki septynerių metų.

Man čia viskas atrodo akivaizdžiai politiškai. Atrodo, kad grįžtame į sovietmetį – ten, kur spekuliacija buvo nusikaltimas.

Painios sąvokos

Šiuos viešai paskelbtus įtarimus verta paanalizuoti išsamiau. Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leidžia įtarti, kad Š.Narbutas, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Baudžiamasis kodeksas (BK) nurodo, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo yra tas, kuris, nesvarbu, koks jo statusas pagal užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos teisės aktus, atlieka valdžios atstovo funkcijas, įskaitant teismines, turi administracinius įgaliojimus arba kitaip užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą dirbdamas ar kitais pagrindais eidamas pareigas užsienio valstybės ar ES institucijoje ar įstaigoje, tarptautinėje viešojoje organizacijoje arba tarptautinėje ar ES teisminėje institucijoje, arba juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje, kuriuos kontroliuoja užsienio valstybė, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas.

Be to, nurodoma BK, valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis.

Šios gana painiai sukonstruotos sąvokos turi vieną esminį akcentą – valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo turi turėti atitinkamus įgaliojimus veikti.

„Valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo turi atitikti tam tikrus požymius. Pirma, jis turi turėti tam tikrus administracinius įgaliojimus, kaip, tarkim, duoti nurodymus kažkam kažką daryti. Šiuo Š.Narbuto atveju, kažin, ar toks žmogus iš šono gali turėti administracinius įgaliojimus veikti kažkokią instituciją. Antras požymis – jis gali veikti tam tikro juridinio asmens ar organizacijos vardu. Šis aspektas Š.Narbuto atveju gal ir gali būti diskutuotinas, tačiau norint atsakyti tiksliai reikėtų žinoti visą situaciją. Trečias požymis yra viešųjų paslaugų teikimas. Jos gali būti visokios. Ar šiuo atveju buvo kokia nors viešoji paslauga? Greičiausiai, kad nelabai“, – Š.Narbuto atvejį apžvelgė teisės ekspertas, advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės dėstytojas Remigijus Merkevičius.

Generalinės prokuratūros atstovai į klausimą, kuo konkrečiai remiantis Š.Narbutas priskiriamas valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui, neatsakė motyvuodami, kad tai yra neskelbtini ikiteisminio tyrimo duomenys.

Š.Narbutas nebuvo nė vienoje darbo grupėje, nė viename komitete, kurie priima sprendimus, ką pirkti, o ko ne. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Reikėjo pagalbos

Pasak teisės eksperto R.Merkevičiaus, Š.Narbuto atveju svarbus ir dar vienas klausimas: kokiu pagrindu jis veikė kalbėdamasis, derėdamasis dėl jį įtariamuoju šioje byloje padariusios sutarties sąlygų? Ar čia buvo koks juridinis pagrindas, ar jis tiesiog tai darė savo iniciatyva, neturėdamas jokio pavedimo? Greičiausiai, tai ir atsakytų į klausimą, ar Š.Narbutą galima laikyti valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu.

Iškart po skambaus sulaikymo, kai apie naujus būsimus įtarimus Š.Narbutas tikriausiai net negalėjo įsivaizduoti, jis interviu „Kauno dienai“ buvo detaliai nupasakojęs, kaip atsidūrė visame šiame pirkimų procese.

„Mano įsitraukimas prasidėjo nuo Nacionalinio vėžio instituto (NVI), kai paaiškėjo, kad onkologiniai ligoniai išvis negauna jokių apsaugos priemonių iš Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM). Taip atsitiko todėl, kad NVI pavaldūs ne SAM, o Švietimo ir mokslo ministerijai ir jiems jokios priemonės nepriklauso.

Tada ir pradėjau aktyviai reikštis – klausiau, ko labiausiai ir kokiais kiekiais reikia NVI ir iš kur greičiausiai visko galima gauti. Nuo to prasidėjo paieškos, o bėgant laikui paaiškėjo, kad priemonių – kaukių, respiratorių, pirštinių, reagentų ir kitų – trūksta visos Lietuvos mastu.

Lygiagrečiai ėmiau ieškoti visko. Kaip tai vyko? Turėjau kontaktų užsienyje iš savo kitų veiklų, todėl visų ir klausiau, kas ką turi ir kaip greitai galima gauti.

Kai imta kalbėti, kad gresia sustabdyti žmonių testavimą dėl reagentų trūkumo, būtent jų paieška ir tapo mano prioritetu“, – dar 2020-aisiais kalbėjo jis.

Iš šio paaiškinimo panašu, kad tuomet Š.Narbutas, kaip ir daugelis kitų pavienių žmonių, verslo atstovų, tiesė pagalbos ranką sunkiu Lietuvai metu. Tai reikia suprasti, kad visi jie bet kuriuo metu gali sulaukti kratų ir sulaikymų?

„Buvo ne tik valstybės tarnautojų, ministerijų, departamentų, kanceliarijos atstovų, bet ir daugybė žmonių – medikų, verslo atstovų ir kitų, kurie atsirado tada, kai visko trūko. Tada reikėjo iš kažkur visko gauti – nuo logistikos iki pačių įsigijimų“, – tuometę situaciją prisiminė su „Kauno diena“ kalbėjęs buvęs premjeras Saulius Skvernelis.

Jo žodžiais kalbant, tuomet valdyti COVID-19 situaciją buvo labai sunku.

„Tada nebuvo nieko. Nežinojome, kas tai per virusas, kaip nuo jo gelbėtis, kaip gelbėti ekonomiką. Vienu metu sako, kad kaukių reikės, tada nereikės, taip pat dėl testavimo ir kitų priemonių. Tai buvo tikrai žiauriai sunkus laikotarpis. Viso pasaulio vyriausybės, kurios tuo metu buvo, tai praėjo, – atviravo ekspremjeras ir pridūrė: – Vieni žmonės tikrai stengėsi padėti ir tikrai darė daugiau, nei privalėjo, neskaičiavo darbo valandų. Kiti laukė tikėdamiesi, kad kažkur bus padaryta kokia nors klaida, ar menama klaida, ir vėliau ja pasinaudos.“

S.Skvernelio teigimu, buvusių darbo grupių ekspertų pateikiamos išvados buvo tik rekomendacinio pobūdžio. (I. Gelūno / „BNS Foto“ nuotr.)

Turėjo gauti įgaliojimus

Tai, kad Š.Narbutas nebuvo Vyriausybės darbuotojas, akivaizdu. Jokiuose viešai prieinamuose šaltiniuose jo pavardės nėra. Tačiau kyla kitas klausimas – ar jis turėjo kokius nors įgaliojimus veikti Vyriausybės vardu ir kas jam juos suteikė? Nes būtent tuo remiantis ir yra inkriminuojami naujausi įtarimai.

Verta paminėti ir dar vieną teisėsaugos viešai skelbtą informaciją. Pasak prokuratūros, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad pernai kovo–liepos mėnesiais, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas ir nešališkas ekspertas, gavęs iš tuometės sveikatos apsaugos viceministrės (Kristinos Garuolienės – aut. past.) ir tuomečio premjero patarėjo (Luko Savicko – aut. past.) žodinį leidimą derėtis dėl COVID-19 testų įsigijimo Vyriausybės vardu, Š.Narbutas derėjosi su testus tiekiančios užsienio įmonės pardavimų vadovu dėl testų įsigijimo kainos.

Vadinasi, teisėsaugininkai įtarimus braižo ant pandemijos įkarščiu Vyriausybėje įkurtų darbo grupių, kurios sprendė COVID-19 sukeltos situacijos valdymo klausimus.

Ankstesniame interviu Š.Narbutas „Kauno dienai“ teigė, kad nebuvo nė vienoje darbo grupėje, nė viename komitete, kurie priima sprendimus, ką pirkti, o ko nepirkti. Tą patį feisbuke jis paskelbė ir sulaukęs naujų įtarimų.

„Nei veikiau Vyriausybės vardu, nei žinojau, kad dirbu Vyriausybei, nei kas man iš Vyriausybės ar Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ką nors sumokėjo už šį sandorį. Ir visa tai yra aišku iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktų įrodymų“, – rašė Š.Narbutas.

„Tie, kurie buvo valstybės tarnautojai, tie gaudavo valstybės tarnautojo atlyginimą. Tie, kurie sutiko talkinti, padėti, tai apie jokį atlygį net kalbos nebuvo“, – tuometę situaciją apibūdino ir S.Skvernelis.

Vieni žmonės stengėsi padėti ir tikrai darė daugiau, nei privalėjo, neskaičiavo darbo valandų. Kiti laukė tikėdamiesi, kad kažkur bus padaryta kokia nors klaida, ar menama klaida, ir vėliau ja pasinaudos.

Už prašymą – į teismą?

„Kauno diena“ atidžiau apžvelgė Vyriausybės įkurtų darbo grupių sudėtį ir jų veikimo principus. Analizavome 2020 m. kovą įkurtų ir veikusių darbo grupių duomens. Šis laikotarpis pasirinktas, nes, pagal viešai skelbiamus duomenis, tyrėjai aiškinosi 2020 m. kovo 21 ir 23 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) pasirašytas dvi sutartis su Ispanijos bendrove „PMS International“.

Vyriausybės atstovų duomenimis, kovo mėnesį buvo įkurtos aštuonios darbo grupės – COVID-19 valdymo komiteto administravimo ir koordinavimo, visuomenės informavimo, verslo skatinimo, finansinių vykdymų, savivaldybių klausimų, kibernetinio saugumo klausimų, visuomenės saugumo ir materialinių išteklių užtikrinimo.

Peržvelgus šių darbo grupių sudėtį, Š.Narbuto vardo ir pavardės jose nėra. Pagal kiekvienos darbo grupės veiklos pobūdį potvarkius pasirašęs tuometis premjeras S.Skvernelis atitinkamai kiekvienai darbo grupei pavedė atlikti užduotis. Taip pat leido pavestoms užduotims vykdyti pasitelkti nepriklausomų ekspertų, valstybės, savivaldybių institucijų, įstaigų ir organizacijų atstovų.

Kalbant apie Š.Narbuto atvejį, esminė darbo grupė, kuri tuomet koordinavo valstybės institucijų ir įstaigų veiksmus, organizuojant ir užtikrinant sklandų būtinų materialinių išteklių (apsaugos priemonių, reagentų ir kitų) poreikių nustatymą, jų įsigijimą ir pristatymą į Lietuvą, buvo kovo 22 d. potvarkiu sudaryta materialinių išteklių užtikrinimo darbo grupė. Kaip jau minėta ir teisėsaugos pranešimuose, tarp jos narių buvo ir tuometė sveikatos apsaugos viceministrė K.Garuolienė bei tuometis premjero patarėjas L.Savickas.

Iš to galima daryti prielaidą, kad Š.Narbutui naujus įtarimus inkriminuodami teisėsaugininkai juos braižo taip: K.Garuolienė ir L.Savickas, priklausę jau minėtai darbo grupei, Š.Narbutą pasitelkė kaip nepriklausomą ekspertą. Jam davė žodinį leidimą derėtis dėl COVID-19 testų įsigijimo Vyriausybės vardu. Būtent dėl tokių aplinkybių šiuo metu ruošiamasi bylą perduoti teismui.

Tik rekomendacijos

Tačiau kyla klausimas, ar toks Š.Narbuto statusas tikrai gali būti laikomas tiek svarbiu, kad būtų galima sakyti, jog jis veikė Vyriausybės vardu ir net pateikti įtarimus dėl piktnaudžiavimo ir sukčiavimo?

„Tos visos darbo grupės yra rekomendacinio pobūdžio. Tarkim, jos tik pasiūlo pirkti tam tikrą kiekį kaukių ar ko kito. Visi tie pasitelkiami ekspertai taip pat pateikia tik rekomendacijas. Tokios grupės pasiūlymas tol negimsta, kol neatsiranda atitinkamas dokumentas, kurį jau numato Vyriausybės įstatymas ir poįstatyminiai aktai. Iki tol jis yra nieko vertas“, – „Kauno dienai“ komentavo tuomet visus darbo grupių sudarymo potvarkius pasirašęs S.Skvernelis.

Pasak ekspremjero, visais atvejais, kai darbo grupės pateikdavo kokį nors pasiūlymą, jis būdavo įforminamas tik vėliau.

„Tarkim, operacijų vadovo įsakymu. Jei yra parengiamas koks nors nutarimas, tai tą nutarimą priima Vyriausybė. Jei tai ministro pirmininko ar kanclerio potvarkis, jie taip pat yra įforminami taip, kaip numatyta Vyriausybės įstatyme. Kitokio varianto būti negali“, – detalizavo pašnekovas.

Įgaliojo neįgalioti?

Bet net ir tuomet, jei K.Garuolienė ir L.Savickas būtų turėję kokią nors teisinę galią įgalioti Š.Narbutą veikti, to jie niekaip negalėjo padaryti, nes jau minėta materialinių išteklių užtikrinimo darbo grupė buvo įkurta vėliau, nei pasirašytos teisme narpliojamos reagentų sutartys.

Kaip jau minėta, ši darbo grupė įkurta 2020 kovo 22 d., o pirmoji NVSPL ir Ispanijos bendrovės „PMS International“ sutartis buvo pasirašyta kovo 21 d. Antroji sutartis pasirašyta kovo 23 d. Tačiau čia reikėtų paminėti, kad kovo 22 d. buvo sekmadienis, todėl darbo grupės potvarkis įsigaliojo tik kitą dieną – pirmadienį. Iš to galima daryti prielaidą, kad K.Garuolienė ir L.Savickas tuomet, kai buvo pasirašomos sutartys dėl reagentų pirkimo, dar nepriklausė šiai darbo grupei, nes jos dar nebuvo. Juolab jie negalėjo įgalioti veikti ko nors kito, nes dar nebuvo įgalioti veikti ir patys.

„Man čia viskas atrodo akivaizdžiai politiškai. Atrodo, kad grįžtame į sovietmetį – ten, kur spekuliacija buvo nusikaltimas. Ar tai buvo morališkai pateisinama, tai jau yra atskira tema. Juridiškai keistai atrodo, kai STT, nerasdama jokių korupcijos požymių, pradeda tyrinėti kažkokius sukčiavimus.

Kas dabar pasakys, buvo tas žodinis pavedimas ar ne. Žodis prieš žodį. Jeigu baudžiamoji teisė imsis griežtai kapoti tokius dalykus, kurie yra absoliučiai neapibrėžti, tai pačios baudžiamosios teisės apibrėžtis tampa priklausoma nuo bet ko“, – apibendrino baudžiamosios teisės ekspertas R.Merkevičius.

Remigijus Merkevičius/Vilniaus universiteto nuotr.

Ieškinio vingrybės

Be visų minėtų teisinių subtilybių, prokuratūros viešai paskelbta ir tai, kad SAM šioje Š.Narbuto byloje pareiškė 303,4 tūkst. eurų dydžio civilinį ieškinį ir yra pripažinta civiliniu ieškovu.

„SAM ministro Arūno Dulkio pareikštas civilinis ieškinys man yra dėl to, kad jei aš nebūčiau gavęs atlygio, testai būtų neva kainavę ne 17, o 16 eurų. Ir taip teigia, kai jau perskaitė byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad: šiuo sandoriu, kuriam aš tarpininkavau, Lietuva sutaupė virš 2 mln. eurų; 2020 m. kovą Lietuvoje beveik nebuvo COVID-19 PGR testų ir jei ne šis sandoris, Lietuvos gyventojų nebūtų buvę kuo testuoti dar bent mėnesį; už kitus 2020 m. kovą–gegužę Lietuvos įsigytus COVID-19 PGR testus Lietuva mokėjo brangiau“, – apie civilinį ieškinį, apie kurį iki šiol niekas nebuvo girdėjęs, o pati SAM paskelbė kartu su prokuratūros išplatintu pranešimu šių metų lapkričio 11 d., feisbuke pasisakė Š.Narbutas.

Įdomi detalė: kodėl civilinį ieškinį šioje byloje pareiškė SAM, jei sutartis dėl reagentų pirkimo su Ispanijos bendrove pasirašė NVSPL? Tokį pat klausimą „Kauno diena“ adresavo ir prokuratūros atstovams, tačiau į jį atsakymo nesulaukta.

„Kai sukuriama daug šalutinių efektų, o jie yra žmonių nepasitenkinimas, galbūt pavydas, kažkokie vertybiniai ar moraliniai aspektai, tai tikimasi, kad byla nukeliaus į teismą nebekreipiant dėmesio į baudžiamąją teisę. Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra ne vienas“, – visą šį painų teisinį voratinklį tarsi reziumavo R.Merkevičius.

Byla dar ne teisme

Prokuratūros pranešime rašyta, kad ikiteisminis tyrimas baigtas, tačiau byla į teismą dar neperduota.

„Šiuo metu yra nustatytas proceso dalyvių susipažinimo su byla terminas, kuris dar gali kisti – proceso dalyviai gali pranešti, kad susipažino anksčiau, nei numatyta, taip pat jie turi teisę teikti prašymus, skundus ir t.t., dėl to terminas gali būti ir pratęstas“, – „Kauno dienai“ teigė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja.

Pasak jos, pasibaigus šiam etapui, prokuroras priims sprendimą dėl kaltinamojo akto surašymo ir bylos perdavimo į teismą.

„Suprantant visuomenės interesą, apie šį sprendimą bus pranešta. Tikėtina, kad tai vyks gruodžio mėnesį, tačiau kol kas konkrečios datos dėl nurodytų priežasčių įvardyti nėra galimybės“, – teigiama E.Martinonienės atsiųstame komentare.