Šunų dresuotojas K. Grigaliūnas: pasvajoju ir apie Holivudą

Legendos byloja, kad stebuklingą Kūčių naktį kalbėti ima net gyvūnai. Vaikystėje, pamenu, iš visų jėgų mėgindavau kuo ilgiau neužmigti ir, priekaištingai žiūrėdama tai į šunį, tai į žiurkėną, tai vėl į šunį, atidžiai klausydavau. Nieko. Tačiau yra žmonių, kurie net ir šiokiadienį, atrodo, visai paprastai susišneka su gyvūnais, juos dresuoja ir netgi ruošia vaidinti filmuose ir serialuose. Karolis Grigaliūnas – vienas šių ypatingųjų.

– Karoli, ar šunys kalba? Ko reikia, jeigu nori sklandžiai susikalbėti su savo keturkoju?

– Dar ir kaip kalba! Kai kurie net be paliovos... Tam, kad komunikacija tarp šeimininko ir jo augintinio būtų sklandi, būtina suprasti šuns kalbą. Kitaip tariant, suprasti šuns kūno kalbą – būtent ji parodo, ką šuo nori pasakyti. Tačiau visiškai komunikacijai to nepakanka. Reikia, kad ir šuo išmoktų suprasti, ką mes norime jam pasakyti. Kalbama, kad šuo gali atpažinti apie 200 skirtingų žmogaus žodžių! Visiškai neabejoju, kad jie supranta žymiai daugiau, nei mums atrodo.

– Vaikystėje labai mėgau žiūrėti filmus ir serialus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko gyvūnai: „Lesė grįžta“, „Bethovenas“ , „Fliperis“. Ar pats žiūrėdavai ką nors panašaus? Gal ir dabar užmeti akį į kokį „Komisarą Reksą“?

– Tikrai taip! Pamenu, kad kolių veislės šunis visi vadindavo lesėmis. Beje, mano pirmas šuo ir buvo būtent lesė, vardu Lota. Labai patiko filmas „Gražuolė ir Sebastianas“. Visiems žinoma „Hačiko“ istorija. Filmai, kuriuose vaidina šunys, man visada kelia žymiai daugiau emocijų. Be galo įdomu stebėti, kaip šunys atlieka scenarijuje nurodytas užduotis. Bandau nuspėti, kokį darbą už kadro atlieka šuns dresuotojas.

A. Bakštytės nuotr.

– Kaip nutiko, kad tapai šunų dresuotoju ir net įkūrei šunų dresavimo mokyklą?

– Tai nutiko visiškai netikėtai, kai maždaug prieš trylika metų su savo šunimi nuvykau į pirmąją mūsų dresūros treniruotę. Vos po kelių apsilankymų pamėgau darbą su šunimi ir buvimą su kitais šunų šeimininkais. Treniruotis sekėsi gerai. Pradėjome dalyvauti šunų sporto varžybose. Ėmiau tuo tiesiog gyventi ir laisvą laiką leisdavau domėdamasis naujais metodais ir būdais, kaip galėčiau pagerinti savo rezultatus. Vieną dieną, žiūrėdamas į savo trenerį, pagalvojau: koks jis laimingas, kad gali dirbti tokį darbą. Ta mintis manyje kažką įžiebė. Uždaviau sau klausimą, ar galėčiau ir aš tokį gyvenimą gyventi? Žmogus, degantis noru, gali pasiekti bet ką. Pradėjau treniruoti kaimynų šunis. Praėjus keleriems metams, atidariau savo dresūros mokyklą, kuri iki šiol sėkmingai veikia ir auga. Šiame etape mokau ne tik šunis ir jų šeimininkus, bet ir esamus ir dar būsimus šunų dresūros trenerius. Jaučiu, kad pasirinkęs šią profesiją galiu save realizuoti. Linkiu visiems drąsiai svajoti, nes svajonės pildosi. Žinoma, vien svajoti neužtenka, reikia imtis ir veiksmų.

– Mokai šunis, o ar šunys ko nors išmokė tave? Gal pradėjęs dirbti su gyvūnais įgijai naujų įgūdžių, savybių?

– Tikrai taip! Šunys mano gyvenimą labai papildė. Sutikau ir nuostabių žmonių. Išmokau stebėti ne tik šunų, bet ir jų šeimininkų elgesį, nes dėl pastarųjų susiformuodavo ir daugelis neigiamų šuns elgesio bruožų.. Pradėjau domėtis ne tik šuns, bet ir žmogaus psichologija. Tai padarė perversmą mano paties gyvenime. Ėmiau stebėti save. Treniruoti save. Galvoju, jeigu galiu treniruoti gyvūną, galiu treniruoti ir save. Mes taip pat esame gyvūnai, turintys savo instinktų ir poreikių. Išmokau geriau ir aiškiau komunikuoti su šeimininkais.

– Kiek šiuo metu augintinių turi? Kokie jų vardai? Kodėl būtent jie gyvena drauge su tavimi?

– Šiuo metu gyvenu su trimis augintiniais. Tai rotveileris Bo ir samojedas Aiša, kuriems jau beveik vienuolika metų, ir jauna vokiečių aviganė vardu Prana, kuriai artėja penktas mėnuo. Trumpai apie kiekvieną.

Bo mano sielos draugas. Galima sakyti, kad kartu su juo atsirado ir mano dresūros mokykla. Net ir dabar, kai rašau atsakymą į šį klausimą, jis skaniai snaudžia šalia manęs biure. Kiekvienas žmogus, sutikęs Bo, nustemba, kai pasakau jo amžių: šuo beveik nepražilęs ir kiekvieną rytą žygiuoja su visais kartu mišku.

Aiša – gėrio įsikūnijimas. Visada žaisminga, niekada nepykstanti. Na, jeigu pyksta, tai daugiau juoką sukelia nei kažkokią grėsmę. Tai ne mano asmeninis šuo, o laikina kambariokė, tad mielai paimu ją į mūsų žygius kartu. Aiša – mano sūnaus numylėtinė.

Ir mažoji sparčiai auganti Prana. Čia mano naujas projektas. Įsigijau šią šunytę norėdamas apmokyti ir surasti jai mylinčius ir jos vertus šeimininkus. Kol kas ji gyvena kartu su manimi ir dalyvauja mokymo programoje. Kuo daugiau laiko su ja praleidžiu, tuo labiau prisirišu. Galvoju, kad bus sunku atsisveikinti, bet kartu žinau, kad atiduosiu į rankas tik tų žmonių, kurie suteiks dar geresnes gyvenimo sąlygas nei aš.

– Yra daugybė šunų veislių, o kur dar visi mišrūnai! Kaip išsirinkti tinkamiausią sau keturkojį draugą?

– Svarbiausia yra užduoti sau sąžiningą klausimą: ar, įsigijęs šunį, turėsiu sąlygas ir resursų, galinčių užtikrinti jam visavertį gyvenimą? Šunį reikia rinktis atsižvelgiant į savo gyvenimo būdą ir galimybes. Kokio tipo esate žmogus? Mėgstate aktyvų gyvenimą ar esate linkę praleisti laiką žiūrėdami TV? Jeigu mėgstate daug vaikščioti, bėgioti ar minti dviratį, ieškokite atitinkamo šuns, kuriam taip pat patiktų tokia veikla (pavyzdžiui, belgų aviganio, vižlo, dobermano, borderkolio, Džeko Raselo terjero, veimarano). Ir priešingai – jeigu nemėgstate daug judėti, pasirinkite ramesnio temperamento šunį (tarkime, basetą, mopsą, prancūzų buldogą, dogą, anglų buldogą). Įvertinkite, kokia bus šuns paskirtis: šeimos draugas ar sargas. Juk nesirinksite Labradoro retriverio teritorijai apsaugoti ar Kaukazo aviganio gyventi bute su visa šeima ir kitais gyvūnais! Būtina paminėti, kad veislė toli gražu nepasako, koks bus individas. Visi gimsta skirtingi, todėl labai svarbu pasitarti su veisėju, kokio temperamento yra šuniukas. Pradedantiems šeimininkams siūlyčiau rinktis kuo ramesnį šuniuką iš vados. Tiems, kurie nori iššūkio ir jau turi patirties, galima rinktis ir aktyvų draugužį. Rinkitės atsakingai ir sąmoningai.

– Daug metų užsiimi šia veikla ir sutikai ne tik daugybę šunų, bet ir jų šeimininkų. Ar tiesa, kad šunys ir šeimininkai supanašėja? Gal pastebėjai kokių kitų įdomių tendencijų?

– Dažnai pastebiu supanašėjusių šeimininkų ir šunų. Galima pastebėti elgesio panašumų. Labai dažnai šunys atspindi žmogaus temperamentą ir charakterį.

Patrycja Pec Fotografia nuotr.

– Kartu su kolegomis vykdai ir gyvūnų atranką – tavo atrinkti ir dresuoti šunys filmavosi didžiulio pripažinimo sulaukusiame mini seriale „Černobylis“. Kokių šunų reikėjo ieškoti, ką jie turėjo mokėti ir ar sklandžiai vyko dresavimo procesas? Kuo buvo ypatingas ir kiek truko filmavimas?

– Šiam projektui paruošėme apie 30 šunų aktorių. Reikalavimas buvo – šunys mišrūnai. Atsakingai vykdėme atrankas, nes daugelyje scenų šunys turėjo būti kartu. Vadinasi, turėjome atsirinkti šunis, kurie nepanašūs į veislinius, neagresyvūs žmonėms ir vienas kitam, kurie nesipeštų dėl gabalėlio ėdalo ant žemės ir išsiskyrę su šeimininku nejaustų didelio nerimo. Daugelį šunų nemotyvavo ėdalas, kai kurie  netgi turėjo antsvorio. Teko tartis su šeimininkais dėl šuniukų šėrimo. Daugumai teko sumažinti dienos kalorijų skaičių, todėl vėliau šunys tapo liesesni ir žymiai labiau motyvuoti atlikti užduotis už skanėstus. Filmavimo dieną šuniukai taip pat buvo grimuojami – natūraliais riebalais ir žemėmis sutepamas kailis, kad atrodytų purvini ir pavargę. Jei gerai pamenu, pats filmavimas truko apie kelis mėnesius.  Paminėsiu, kad vienoje masinėje scenoje šuo turėjo vytis autobusą, kuriuo buvo evakuojami žmonės iš miesto.  Tai buvo pati sudėtingiausia ir pavojingiausia scena, kokioje esu dalyvavęs su šunimi. Be to, tai buvo mano asmeninis šuo Patu. Šuo suvaidino nepriekaištingai. Sulaukėme daug pagyrų iš režisieriaus ir visos komandos. Akimirką iš tos scenos galite pamatyti serialo anonse.

– Kitame HBO mini seriale „Jekaterina Didžioji“ vaidino ne tik jūsų atrinkti ir paruošti šunys, bet ir karvės, vištos, žąsys, avys... Kaip susikalbėjai su visais šiais gyvūnais?

– Mano veide iškart atsirado šypsena – su šunimis susikalbėti mokėjau, bet kiti gyvūnai buvo visai kas kita. Pasirodo, gauti karvę gruodžio mėnesį – ne taip jau paprasta! Tam, kad susikalbėčiau su šiais gyvūnais, pasikviečiau komandą, kuri turėjo praktikos. Su visais naminiais gyvūnais taikome panašius metodus, kaip ir su šunimis: nurodytoje vietoje, kur gyvūnai turi būti matomi, paberiame ėdalo. Kol jie užkandžiauja, pavyksta nufilmuoti.

– Be galo įdomu, kad filmavimo aikštelėje yra žmonių, išskirtinai atsakingų vien tik už gyvūnus – jie prižiūri, kad šie neperkaistų, nepervargtų, būtų paėdę, nebūtų skriaudžiami (net mažiausi vabaliukai ir skruzdėliukai). Kas tau labiausiai įsiminė, patiko ar nustebino filmavimo aikštelėse? Ką davė šios patirtys?

– Mano patirtis su šias pareigas atliekančiu žmogumi buvo neįkainojama. Jis buvo atvykęs iš JAV atlikti savo darbo. Susipažinome „Černobylio“ projekte. Tuo metu turėjau labai mažai praktikos filmavimo aikštelėje, tad jis viską paaiškino, parodė, netgi padėjo filmavimo metu atlikti mano paties darbą. Kitaip tariant, turėjau labai didelį užnugarį filmavimo aikštelėje. Tai žmogus, kuris pasirašo, kad gyvūnai filmavimo metu nenukentės ir su jais bus elgiamasi humaniškai ir atsakingai.  Esu labai dėkingas už šią pažintį ir pagalbą. Po šio projekto per kitus  filmavimus jaučiausi kaip žuvis vandenyje.

– Gal yra serialas ar filmas, kuriam svajotum ar bent labai norėtum paruošti gyvūnus?

– Turiu svajonę gauti vaidmenį filme ar seriale, kur šuo būtų pagrindinis herojus. Ir neslėpsiu – pasvajoju ir apie Holivudą.

A. Bakštytės nuotr.

– Greta gyvūnų modelio agentūros ir dresavimo, šunis rengi parodoms, su jais sportuoji, prižiūri, kai jų šeimininkai išvyksta. Kokia veikla su augintiniu tau yra įdomiausia ir smagiausia?

– Visos veiklos su šunimis yra savaip įdomios. Jaučiu didelį malonumą galėdamas padėti šunims įgyti pasitikėjimo savimi. Padėti jiems nurimti ir atsipalaiduoti, suteikti daugiau laisvės, pritapti visuomenėje. Pastaruoju metu smagiausia veikla yra žygiai su šunimis. Ir, žinoma, šunų sportas. Būtent apsaugos sportas, kur galiu su šunimis pasigrumti, kai jie įsikanda į apsauginę rankovę. Daugumai šunų būtent šis sportas – pats smagiausias užsiėmimas jų gyvenime. Turbūt dėl tos priežasties ir man būna smagu.

– Koks turėtų būti geras šeimininkas? Ko palinkėtum kiekvienam, turinčiam gyvūnų?

– Geras šeimininkas yra sąžiningas ir mylintis gyvūnus. Nuolatos gilinantis žinias apie juos, jų psichologiją, instinktus, kūno kalbą. Turi būti atsakingas ir rūpestingas. Atsiminkite, kad gyvūnai gyvena žymiai trumpiau nei žmonės. Todėl norėčiau palinkėti praleisti daugiau kokybiško laiko su jais: stebėti juos, mėgautis jų kompanija, pažaisti su jais, pasivaikščiojimo metu būti su jais, o ne spoksoti į telefoną. Bet kartu – nesužmoginti ir nepamiršti jų tikrosios paskirties.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių