Algoritmo šaltis

Kai „Google Mokslinčiaus“ paieškos eilutėje įvedame žodžius „algoritminis mąstymas“, sistema pateikia nemažai lietuvių kalba parašytų mokslo straipsnių ir nuorodų adresų. Deja, spaudžiant šias nuorodas tiesiog iš eilės, aiškėja, kad Lietuvos mokslą menkai domina algoritminio, dirbtinio intelekto kritika. Vienas svarbiausių rezultatų – Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktoranto, poeto, vertėjo Aisčio Žekevičiaus prieš kelerius metus paskelbtas mokslo straipsnis, kuriame autorius daugiau referatyviai apžvelgia, kas Vakarų filosofijoje yra algoritminė valdysena. Daugybę kitų mūsų šalies mokslininkų, kuriuos domina algoritmo logika, veikimas ir dirbtinis intelektas, labiau traukia visu posovietiniu uolumu gilintis į tai, kaip žmogui prisitaikyti prie minėtų technologijų, bet tik ne jas apmąstyti kritiškai.

Algoritmas savuosius klausimus ir sprendinius generuoja pagal anksčiau programos įgytą informaciją. Taigi, algoritmas yra praeities rezultatas.

Perskaičius A. Žekevičiaus straipsnį, neišvengiamai tenka konstatuoti beveik trivialius, daugeliui lyg ir savaime suprantamus teiginius: esame valdomi naujųjų technologijų, kurios griauna žmogaus smegenų mąstymo struktūras ir funkcijas ir yra, kaip ir nurodo pats terminas, dirbtinės, todėl besipriešinančios bet kokiam gyvybingumui. Šių sąmokslo teorijų laikais tokios išvados nei stebina, nei šokiruoja. Regis, visi tai žino, net ir šių eilučių autorius, net ir A. Žekevičius, net ir gausiai jo cituojami Vakarų mokslininkai, pagaliau net ir daugelis mūsų šalies žmonių. Taip išryškėja dirbtinio intelekto sukuriamas paradoksas – nemaža dalykų ir teiginių yra aiškūs, tačiau sprendimo galia, anksčiau liudijusi, kad nuo žmogaus priklauso ne vien jo jausmai ir mintys, bet ir išorinė tikrovė, yra beveik paralyžiuota.

Algoritmas, kaip naujoji ir dominuojanti valdymo priemonė, sukuria dirbtinio intelekto ir socialinių tinklų vartotojui pasirinkimo iliuziją: žmogus gali rinktis iš riboto skaičiaus variantų, kuriais atsakoma į vieną ar kitą klausimą, kuris dažniausiai neformuluojamas. Asmuo talpinamas į tokią terpę, kuri nustato jo ribas. Be to, ir tai turbūt svarbiausia, algoritmas nepalieka abejonės ir nuostabos galimybės ir būsenos, kurioje ne mašina, o pats žmogus užduotų klausimus. Šios būsenos nuo pat Vakarų filosofijos gimimo senovės Graikijoje vadintos pamatinėmis, nes pažadina ir įgalina žmogaus autonomiškumą ir savarankiškumą sprendžiant apie įvairius gyvenimo reiškinius ir nerandant vienareikšmio atsakymo.

Kad ir kiek dirbtinio intelekto programų kūrėjai tobulintų poezijos rašymo technines galimybes, mašinos sukurtas eiliuotas tekstas nėra ir turbūt negali būti unikalus. Tokio netobulumo priežastis paprasta: algoritmas savuosius klausimus ir sprendinius generuoja pagal anksčiau programos įgytą informaciją. Taigi, algoritmas yra praeities rezultatas. Beveik kiekvienam aišku, kad mūsų gyvenamas dabarties laikas yra praeities rezultatas. Tai patvirtina net lietuvių folkloras: „Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi“. Vis dėlto tautosakinis bylojimas ir masinis mąstymas ignoruoja vieną išimtį – specifinį žmogaus tipą, kuris vis dar vadinamas poetu. Šis, skirtingai nei kiti asmenys, jei yra talentingas, savo eilėraščiais geba įveikti praeities trauką ir tapti antlaikiškas, todėl nepaklūstantis dvasiniam senėjimui. Šį teiginį jau senokai yra įrodęs vokiečių filosofas Martinas Heideggeris ir daugelis galvojusių apie poeziją ir meną iki XX a. pradžios ir vėliau. Algoritmas, sugretintas su gera autorine poezija, yra ir metaforiškai, ir tiesiogiai kalbant, panašus į kūdikį, kuris neturi dantų, tačiau labai nori kramtyti tai, kas yra jo burnoje.

Analizuojant dirbtinio intelekto problematiką mūsų šalyje, būdinga tai, kad tie universitetų ir institutų mokslininkai ir pedagogai, kurie supranta algoritmo kaip formos pavojų, vengia kalbėti apie vis dar neišnykusį žmogaus poreikį tikrovę patirti ne per technines priemones, o tiesiogiai ir natūraliai. Paklausus, kokia yra dirbtinio intelekto užvaldyto žmogaus ateitis, skamba negailestingas atsakymas: tapkite dar dirbtinesni, nei esate dabar!

Esmingiausia tikrovė, kuri nyksta mūsų akyse, yra algoritmų ir dirbtinio intelekto vis labiau atimama teisė ir pasirinkimas išgyventi artumą su mylimaisiais, artimaisiais, draugais, kaimynais, kolegomis ir pagaliau net praeiviais gatvėse. Esame stovintys ant tokio slenksčio, kai netrukus bet kurios dienos vakare bus svarbiau ne tai, ką šiandien sutikome, apie ką kalbėjomės, o tai, kiek tądien mūsų veikla socialiniame tinkle buvo efektyvi ir rezultatyvi. Pratęsiant A. Žekevičiaus mokslo straipsnio įžvalgas, prisimintinas klaipėdietės rašytojos Sondros Simanos prieš kelerius metus pasirodęs romanas „Iškamšų kontora“. Anuomet atsivertę šią knygą ir šiandien apsidairę aplink save, manau, nesunkiai galime pastebėti, kad bendravimas su kai kuriais žmonėmis tapo panašus į iškamšų šou ir net paradą. Kai gyvename valdomi algoritmų, pats žmogus, kaip būtybė, tampa vis labiau dirbtinis ir primenantis automatinę mašiną, o ne turintįjį sielą.

Algoritmas, būdamas logikos ir matematikos disciplinų metodu, istoriškai nebuvo tiek pavojingas, kiek tapo mūsų laikais. Tiesiog atsitiko tai, apie ką jau daugiau nei prieš šimtmetį rašė geriausi mokslinės fantastikos romanų autoriai: pats išradimas etiškai yra neutralus, tačiau jo naudojimo būdai jau visu aštrumu kelia moralės klausimus. Vis dėlto toks konstatavimas irgi nenaujas ir nestebinantis – tai seniai akivaizdu, bet toks suvokimas nieko nekeičia, nes į dirbtinio intelekto etiką gilinasi maža žmonijos dalis. Visi kiti technologiškai yra traktuojami kaip liaudis, kuri vartoja išradimą, o ne svarsto apie jo žalą ar naudą.

Algoritmas – totalybė, apimanti beveik visus žmones, išskyrus kelis šimtus nedidelių ir mažiau civilizaciją išvysčiusių tautų. Tas asmuo, kuris, gyvendamas vakarietiškoje visuomenėje, šiandien nenaudoja jokių dirbtinio intelekto galimybių, yra esantis arčiausiai žmogaus laisvės klausimo ir svarstymo. Akivaizdu, kad jei pasaulis riedės dabartine kryptimi be didesnių ir kitoniškesnių pokyčių, tradicinis, klasikinis žmogus prilygs tam, ką dar neseniai galėjome matyti Jungtinių Amerikos Valstijų indėnų rezervatuose. Tokią prielaidą ir išvadą skelbia daugelis ir seniau, ir dabar parašytų distopinių romanų ir kitokių mokslo, meno ir filosofijos kūrinių.