Išleido ją siautėti ne kas kitas, o patsai Kremliaus šeimininkas Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953), mat tuo metu didžiuosiuose Rusijos miestuose vėl ėmė trūkti grūdų, o Josius jau ne vienerius metus išpažino doktriną, tikinančią, kad raudonajai masei viską prarijus ir išstūmus pro kitą galą, ne tik atsirasią maisto, bet dargi ir būsią sukurta nauja utopinė santvarka, kurioje visi būsią lygūs.

Dėl sutrikusio grūdų tiekimo naujasis Kremliaus šeimininkas (kaip ir jo pirmtakas prieš dešimt metų) apkaltino vadinamuosius „buožes“ (rus. kulaki), paslaptingus bloguosius žemvaldžius, kurie esą slepia savo užaugintą produkciją nuo vadinamojo paprasto žmogaus, tačiau visa problema slypėjo tame, kad žmonės, kuriems tiko ši etiketė, jau buvo nužudyti, pabėgę arba lėtai degradavo amorfinės masės viduriuose.

Ir vis dėlto Kremliui reikėjo priešo, baisesnio už patį velnią, kurio egzistavimas paaiškintų visas režimo nesėkmes ir kurio medžioklė leistų sutvirtinti dar tik kuriamos utopinės santvarkos pamatus, tad dabar kiekvienas, turintis porą karvių ar keturis arklius ir pajėgiantis kartą per metus nusisamdyti kaimynų berniukus derliaus nurinkimui, tapo buože.

Kremliaus kova su buožėmis priminė tikrą karą, tačiau, kaip pastebi daugelis autoritetingų ekspertų, tikrame kare priešas turi bent teorines galimybes atsišaudyti, o vargšai Rusijos valstiečiai negalėjo padaryti bemaž nieko.

Grūdai būdavo nusavinami, žmonės verčiami jungtis į šventuosius kolektyvinius ūkius ((rus. kolchoz) kurių sugriovimą dar ir dabar daug kas aprauda), o atsisakantieji tai padaryti buvo žiauriai baudžiami. Pasakojama, kad dar 1930 m. sausį Josiaus patikėtinis Viačeslavas Michailovičius (1890–1986) asmeniškai pasirūpino planais, kuriuos įgyvendinus būsią sunaikinti visi buožės.

Parengus šiuos planus, buožes pradėta skirstyti į tris kategorijas. Pirmajai kategorijai priklausė tie, kuriuos reikėtų sunaikinti nedelsiant, antrajai – kuriuos reikėtų įkalinti lageriuose, trečiajai – tie, kuriuos reikėtų deportuoti (vien 1930–1931 m. apie 1,68 mln. žmonių buvo ištremti į šalies šiaurę ir rytus).

Naujieji Kremliaus šeimininkai buvo nusiteikę itin ryžtingai, tačiau, net ir esant tokiai situacijai, atsirado drąsuolių, išdrįsusių mesti iššūkį naujajam carui ir jo bojarinams. Ginkluoti valstiečių maištai sukrėtė Ukrainos, Šiaurės Kaukazo, Pietinės Rusijos ir Centrinės Azijos kraštus, tačiau socialistinę utopiją visai žmonijai kuriantis Kremlius į tai atsakė dar žiauresnėmis represijomis – įvairūs Kremliaus patikėtiniai dieną ir naktį lakstė po visą Sovietų Sąjungą ir negailėdami nei savų ar svetimų žmonių, nei išteklių, nei savęs pačių darė viską, kad, jų žodžiais tariant, būtų susidorota su kenkėjų pasipriešinimu.

Teigiama, kad tokie režimo patikėtiniai kaip iš Ukrainos semitų kilęs Lazaras Moisejevičius Kaganovičius (1893–1991) ar armėnas Anastasas Ivanovičius Mikojanas (1895–1978) patys asmeniškai vykdavo į giliausias SSRS provincijas, lydimi ginkluotų odinėmis striukėmis pasidabinusių smogikų, ir žiūrėdavo, kad visi „įtariamieji“ būtų ištardyti ir, paaiškėjus jų „kaltei“, ištremti, o visos šieno kupetos išieškotos. Dar pasakojama, kad šis „darbas“ buvęs toks intensyvus, o užsiėmimo krūviai tokie milžiniški, kad neretai Kremliaus šunidžių hienos nerasdavusios laiko net padoriai pasnausti.

Tuo metu Rusijos valstiečiai dar nebuvo tapę tikrais „homo sovieticus“ atstovais, o ir iš baudžiavos įdiegto Stokholmo sindromo, matyt, buvo pradėta peikėtis, tad kai kurie jų griebėsi pilietinio nepaklusnumo akcijų bei pradėjo skersti savo gyvulius (spėjama, kad tais laikais piktybiškai buvo išskersta apie 27 mln. galvijų ir 15 mln. arklių).

Ar tai ką nors pakeitė? Ne.

1930 m. sausio 16 d. valdžia išleido potvarkį, kuriuo remiantis gyvulius naikinančių buožių turtas turėjo būti konfiskuotas.

Teroras ir prievartinis darbas tapo pagrindiniais pamatiniais Sovietų Sąjungos akmenimis, tačiau priešinimasis įvairiuose kraštuose (ypač dabartinėje Ukrainoje) vis nesiliovė, o 1931 m. vasarą buvo priartėta prie bado slenksčio.

Kam gi reikėjo visų tų grūdų ir kitų maisto produktų Kremliui? Ogi eksportui į užsienį (taip pat ir į Vakarus).

Tuo metu SSRS ne tik nepriminė pažangios utopinės socialistinės valstybės, bet dargi atrodė lyg koks užmirštas Afrikos kampelis, kur žmonės tegali ėsti, tuštintis, dulkintis, vemti ir šlapintis. Ambicingų didžiūnų valdomą kraštą tuojau pat reikėjo modernizuoti ir paversti industriniu monstru, o tam buvo būtina papildomos pajamos.

Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad nemažai industrinių projektų buvo sukurti pasinaudojus ne idealistiškai nusiteikusių darbščių proletarų triūsu, o priverstiniu „išbuožintų“ asmenų darbu. Koncentracijos stovyklų sistema vis labiau plėtėsi, o žmonės, kurie anksčiau kūrė eiles, grojo arfa arba vaidino teatre, dabar turėjo nežmoniškomis sąlygomis kartu su nuteistomis kriminalinėmis atmatomis statyti naująjį rojų visai žmonijai.

Prasidėjus XX a. ketvirtajam dešimtmečiui, SSRS režimo gniaužtai darėsi vis stipresni, tačiau net ir tuo metu pasipriešinimas nesiliovė, todėl Kremlius buvo priverstas griebtis dar radikalesnių metodų.