M.Fuksas, kartu su partnere Doriana jau 40 metų atstovauja įmonei „Studio Fuksas“, kuri įgyvendino per 600 įvairių architektūros, urbanistikos ir dizaino projektų visame pasaulyje. Diskusijoje dalyvavo KTU Statybos ir architektūros fakulteto docentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Balčytis, dekanas Andrius Jurelionis ir dėstytoja, architektė Ingrida Povilaitienė.

Renginio pradžioje M.Fuksas pasidžiaugė, kad pagaliau turi Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Pristatydamas savo projektus, architektas pabrėžė, kiek svarbu atkreipti dėmesį į aplinką ir naudojant naujas technologijas kurti įvairius algoritmus, kurie padėtų išgauti norimas formas.

Mes pateikiame keletą įdomiausių klausimų ir atsakymų iš susitikimo.

– Auditorija klausia, koks Jūsų kūrybos kelias? Jūs dažniausiai pradedate nuo formos ar funkcijos?

– Aš bandau sugalvoti, bet atsakymo dar nežinau. Kiekvieną kartą stengiuosi pamiršti procesą ir į jį žiūrėti kūrybiškai – būna, kad nemiegu naktį ir ateina suvokimas, kaip turėtų atrodyti projektas, prie kurio dirbu. Tarsi sapne sugalvoji ir plėtoji idėją. Man nepatinka kūrimas pagal socialiniuose tinkluose matomus objektus ir šablonus. Nesivaikau madų. Architektūroje turi rizikuoti ir daryti tai, kas atrodo neįmanoma, nauja ir dar apginti nuo klientų savo idėjas.

– Kaip architektūra gali padėti kovoti su klimato kaita ir skatinti būti sveikesnius?

– Architektai tikrai gali sukurti geresnį gyvenimą kitiems. Norime, kad miestai būtų taikesni, žalesni ir matytųsi žydras dangus, nebūtų smogo. Dabar dirbame Saudo Arabijoje ir galvojame pritaikyti saulės energiją, taip pat žiūrime, kokias medžiagas naudojame projektuose. Nuo to ir reikėtų pradėti.

– Kas išskiria gerą architektūrą ir kas Jums svarbiausia?

– Gyvybė, gyvybė ir gyvybė. Tai mums svarbiausia, architektūra turi būti gyva. Turi būti erdvė, vanduo ir visa kita, kas skatintų būti pastate. Dirbame plačiai, beveik visame pasaulyje ir matome, kad taip pat labai svarbu yra ir šviesa. Ypač tokiuose objektuose kaip oro uostai tropikuose. Tiesa, šviesa visur labai skirtinga.

– Kaip suderinti architekto meninį unikalumą ir techninį komandos darbą?

– Aš tikiu, kad negalima per daug sudievinti technologijų. Tai yra tik priemonė, kuria naudojamės. Čia kaip su automobiliu, žinai, kaip jį valdyti, bet tau nebūtina žinoti visų veikimo principų. Aš suprantu, kad programose yra įvairių algoritmų, sistemų, kurios leidžia žaisti su formomis, pamatyti, ką gali su jomis padaryti. Nepamirškime, projektus kuria architektai, inžinieriai padeda išspręsti problemas, įveikti kylančius iššūkius ir uždavinius. Jie naudoja jau kitas technologijas.

Architektūroje turi rizikuoti ir daryti tai, kas atrodo neįmanoma, nauja ir dar apginti nuo klientų savo idėjas.

– Koks tas architekto darbas?

– Aš nenoriu jaunimo nuteikti, kad architektūra yra labai sunkus darbas, kad reikia daug dirbti su klientais ir daryti kitus dalykus, kurių ne visada norisi. Sakyčiau, kad architekto gyvenimas susideda iš 50 proc. meninės kūrybos ir 50 proc. neišvengiamų, bet reikalingų darbų.

– Architektai yra tyrinėtojai. Kiek, Jūsų manymu, yra svarbu keliauti, stebėti ir pamatyti pasaulio ir kaip sekėsi dirbti pandemijos sąlygomis?

– Aš visą gyvenimą praleidau keliaudamas, pastaruosius porą metų teko daugiau dirbti iš namų nuotoliu. Tai nebuvo labai sunku, bet man labiau patinka būti kartu su kitais gyvai. Nors taip ir dabar jaučiuosi būdamas su Jumis, bet buvimas kartu yra man artimesnis.

– Kaip manote, miestai pasikeis po pandemijos?

– Matome, kad mūsų namai turi būti lankstesni, kad juos prireikus galėtumėme pritaikyti darbui ar mokymuisi iš namų, o viskam pasibaigus vėl persidaryti, kaip buvo iki tol. Manau, tokių erdvių ir namų poreikis tik augs ir naujai statomuose namuose apie tai reikės galvoti dažniau.

– Gal galėtumėte rekomenduoti, ką turėtų skaityti ar kuo domėtis architektas?

– Jie turėtų žiūrėti kažką iš kitų sričių. Architektai turėtų žiūrėti filmus ir ten ieškoti įkvėpimo. Rekomenduoju perskaityti François Truffaut interviu su Alfredu Hitchcocku ir žiūrėti jo filmus, montažo meistrystę.

– Kodėl tiek daug naujų įdomių projektų dabar kuriama Kinijoje?

– Jei nori kažką statyti naujo ir didelio, tada iš esmės taip, tai daroma Kinijoje. Jei nori daryti mažesnės apimties, bet ne ką mažiau įspūdingus projektus, tai puikiai galima daryti ir Europoje. Kinijoje gali daryti labai didelius ir greitus projektus, nors tai vis tiek priklauso nuo kliento galimybių ir poreikių.

– Ar norėtumėte kokį savo projektą nugriauti ar perstatyti?

– Praeitis yra praeitis. Architektūra yra ir menas pamiršti. Jei daug galvosi apie tai, ką jau esi sukūręs, visada kursi tą patį. Reikia pamiršti savo darbus ir kurti kažką naujo. Kiekviena diena turi būti kuo nors kitokia – reikia kurti naujus dalykus.