Tikima, jog po šios lemtingos kovos išauš lygybės bei darnos era. Visi bus lygūs ir visko gaus iš valdžios už dyką, mat iš vienų bus paimama pagal galimybes ir pagal poreikius atiduodama kitiems. Naujai užgimęs žmogus šlovins šią santvarką ir melsdamasis lenksis Maskvos bei Pekino pusėn, o Centro komiteto šventikai jam kartos: "Yra tik vienas dievas – Filipas Bedrosovičius, o balalaikininkas Volodia – jo pranašas."

Ne vienas Siono išminčių protokolų autentiškumu neabejojantis intelektualas tikėjo, jog ši didinga akimirka, nuvesianti visą žmoniją į šviesų socialistinį rytojų, ateis būtent XXI a. 2-ąjį dešimtmetį.

Didelės viltys buvo dedamos į 2012-uosius (kuriais baigėsi Čiukčių kalendorius) bei Nibiru planetą (kaip tik tuo metu turėjusią praryti Žemę), o ne vienas šviesuolis ne tik nekantriai laukė didingų ir sukrečiančių įvykių, bet ir pats stengėsi juos įžiebti.

Šokantys ir teniso kamuoliukais žongliruojantys gėlių vaikai bandė okupuoti Volstritą, Tamplierių ordino riteriu pasiskelbęs norvegas iššaudė kairiųjų vasaros stovykloje besiilsinčius vaikus, o Londone ir kituose Anglijos miestuose paaugliai pradėjo parduotuvių plėšimo akciją. Tuo esą buvo protestuota prieš "policijos rasizmą", mat britų policininkai prilupo (o gal nušovė?) juodaodį narkotikų prekeivį.

Tarsi to būtų negana, apsireiškė pranašas Julianas Paulas (1971), savo laiške wikiliksiečiams bylojantis šventą tiesą: "Negera negera Amerika." Kitas apaštalas Edwardas Josephas (1983) jam pritarė gospelo maniera giedodamas: "Labai labai negera."

Beveik tuo pat metu pozityviai prasidėjęs ir daug vilčių teikęs Arabų pavasaris sustojo Sirijoje, kurioje pavirto pragaištingu karu tarp vietinio diktatoriaus, jo valdomų žmonių ir islamo fundamentalistų. Paraleliai Maskvos monarchas (1952), kerštaudamas dėl nuversto savo satrapo Ukrainoje, pradėjo kone atvirą agresiją prieš drąsią ukrainiečių tautą. Jo siųsti žalieji žmogeliukai netgi okupavo Ukrainos Krymo pusiasalį, o Donbase rezidavę Kremliaus kretinai (veikiausiai netyčia) numušė Malaizijos oro linijų lėktuvą.

Minėti islamo fundamentalistai buvo be galo nedori. Europoje ir JAV prasidėjo įvairiausi susišaudymai bei kiti teroro aktai. Itin baisios žudynės vyko 2015 m. Prancūzijoje, tačiau tiek profesionaliai organizuotų atakų, tiek "vienišų vilkų" siautėjimo neišvengė ir kitos valstybės. Daugelis intelektualų ir wikiliksiečių klausė: "Kam tai naudinga?" (lot. Cui bono?) ir pirštu bedė į verslininką George‘ą Sorosą (1930) bei masonus.

Nepasiteisinus 2012-ųjų lūkesčiams ir nepasirodžius Nibiru planetai, didžiosios viltys buvo sutelktos į 2016-uosius. Buvo tikima, kad tais metais JAV prezidentu tapęs trečios kartos milijonierius Donaldas Johnas (1946) susitars su Kremliaus vyr. balalaikininku. Viltasi, kad kartu jie pasidalys pasaulį ir Europą, o Donaldas dar ir įves totalitarinę diktatūrą JAV bei izoliuos jas nuo visos žmonijos, leisdamas Volodiai daryti, ką anas nori.

Taip pat daug vilčių dėta į tais pačiais metais Didžiojoje Britanijoje vykusį referendumą. Intelektualai ir wikiliksiečiai tikėjo, jog Vakarų demonstruojamas demokratinis ir liberalus įvaizdis tėra fasadas, už kurio slepiasi supuvusi ir nebeveikianti sistema. Manyta, jog užteks vos vieno referendumo ir prasidės grandininė reakcija.

Tačiau ir čia laukiantieji turėjo susitaikyti su karčiu nusivylimu. Netikėtai tapo aišku, jog Donaldas visai ne Adolfas (1889–1945), ne Josifas (1878–1953) ir net ne Ernesto (1928–1967). Savo charakteriu jis artimesnis Romos imperatoriams Kaligulai (12–41) ir Neronui (37–68) – ekscentriškas, ne kiekvienam priimtinas, bet savaip žavus ir mielas.

Taip pat paaiškėjo, jog ir Europos Sąjunga anaiptol ne SSRS, o jos lyderiai nėra paskendę savo silpnaprotystėje kaip Leonidas Iljičius (1906–1982). Jie taip pat nėra bailūs kaip Michailas Sergejevičius (1931), kuris visada vadovavosi taisykle: "Taip daryti negalima, bet velniai nematė, bandykit, gal kas nors išeis."

Prasidėjus Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos lyderių deryboms dėl skyrybų, visas Briuselio blokas parodė iki tol neregėtą politinį ir diplomatinį šiurkštumą, o alkoholizmu ir paleistuvyste kaltintas Jeanas-Claude‘as Junckeris (1954) aiškiai pademonstravo, jog gali būti labai piktas, kai to nori.

Ech, jeigu tik ES galvos taip kalbėtų su Pekino ir Maskvos agresoriais, užuot kaskart po "naujokėlio" ir polonio arbatėlės eilinio seanso reiškę "gilų susirūpinimą", turėtume visiškai kitokį, kur kas pozityvesnį pasaulį.

Kuo dar pasižymėjo praėjusieji dešimt metų? Socialiniais interneto tinklais. Per šį dešimtmetį  "Facebook", "Instagram" ir kitos "suartinti turinčios" virtualaus pasaulio svetainės išgyveno savo pakilimą, aukso amžių ir nuosmukį.

Daugelis socialinių tinklų kilimą lygino su knygų spausdinimo mašinos, radijo, televizijos atsiradimu ir prognozavo, kad netolimoje ateityje narciziški idiotai, kiekviename sakinyje po du kartus vartojantys asmeninius įvardžius (aš, manęs, mano), pakeis įprastą žiniasklaidą.

Taip pat daug kalbėta apie dirbtinį intelektą, seksualinį priekabiavimą, netikras naujienas (fake news) ir visuotinį atšilimą. Dešimtmečiui baigiantis, kovotojai su klimato kaita netgi atrado savo šventąją, į Nadeždą Konstantinovną (1869–1939) panašią, piktumu ISIS teroristui nenusileidžiančią Švedijos mergaitę Gretą (2003).

Veikiausiai ne vienas marginalas, nuviltas neatėjusios nekenčiamo pasaulio pabaigos, savęs klausė: "Kokia visų šių baisių įvykių ir reiškinių prasmė? Ar ji apskritai yra?"

Norint rasti atsakymus į šiuos klausimus būtina palaukti ir pasižiūrėti, kas bus toliau.