1972 m. spalio 16 d. vakarą A.W.Zwaiteris grįžo namo. Jis jau buvo beveik pasiekęs savo butą, tačiau jam dar būnant laiptinėje, iš šešėlio išniro du nepažįstami žmonės. Jie nukreipė į vertėją du "Beretta" firmos pistoletus ir paleido daugiau nei dešimt šūvių.

Pradėjo sklisti kalbos, kad A.W.Zwaiteris nebuvo vien vertėjas ir žemo rango klerkas. Jis esą buvo dar ir žiaurus fanatikas, gyvenęs dvigubą gyvenimą bei slapta kuravęs teroristinės palestiniečių organizacijos "Juodasis rugsėjis" veiklą Romoje.

Viskas prasidėjo 1945 m. rugsėjo 8 d., kai devynioliktąjį "Miss America" konkursą laimėjo pirmoji žydaitė Bess Myerson (1924–2014). Vėliau nugalėtoja skundėsi negalėjusi apsistoti kai kuriuose viešbučiuose ar įžengti į užmiesčio klubus, mat šen bei ten kabėdavę skelbimai, teigiantys, kad šunys, spalvotieji ir žydai nepageidaujami. Vėliau ji, skatindama diskusiją, iškėlė itin prasmingą geopolitinės biologijos teoriją, kad žmogus negali būti gražus ir tuo pat metu pritvinkęs neapykantos, mat pyktis daro įtaką individo išvaizdai.

Antrasis pasaulinis karas (1939–1945) itin nuniokojo Europą ir išsekino kariavusias valstybes. Kolonializmo politiką, vadinamąjį egzotiškų Žemės kampelių įsisavinimą pakeitė laisvosios rinkos ekonomikos šalininkų ir komunizmo sektantų priešprieša, o įvairiuose Afrikos ir Azijos kraštuose prasidėjo nacionalistinio ir socialistinio pobūdžio bruzdėjimai.

Atsikratyti britų globos troško tiek musulmonai, tiek Palestinos žydai, kurių skaičius dėl nelegalios migracijos po karo sparčiai išaugo. Ties bankroto riba kabojusios Didžiosios Britanijos imperijos politikai iškėlė prielaidą, kad kolonijų administracijų išlaikymas ir maištų malšinimas pernelyg brangiai atsieina, tad buvo nuspręsta kai kuriuos kraštus paleisti, o vyrukus su languotais sijonais ir beretėmis grąžinti namo, atgal pas avis.

1947 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją 181(II), kuria buvo rekomenduojama padalyti Palestiną į dvi – musulmonų ir žydų valstybes bei suteikti Jeruzalės miestui specialųjį tarptautinį statusą.

Dauguma judėjų buvo tuo patenkinti, jie degino laužus, gėrė šampaną, kiti, radikalesni, ne itin pamaloninti, burbėjo. Didžioji dalis musulmonų pasipiktino, kiti nuosaikesni, net neturėdami "Facebook" paskyrų, bandė skatinti diskusiją. Prasidėjo muštynės, poškėjo šūviai, ėmė sproginėti bombos. Pavienius nužudymus keitė atsakomosios smurto akcijos. Augant smurtui, ne vienas vidurinių ir aukštesniųjų musulmonų bendruomenės sluoksnių atstovas nusprendė emigruoti.

Britai taip pat labiau rūpinosi savo darbuotojų ir karių evakuacija, nei padėties suvaldymu. Geopolitinėje arenoje vieni tarsi palaikė žydus (JAV, Didžioji Britanija, SSRS), kiti – musulmonus (islamo valstybės), tačiau tiek žydams, tiek musulmonams trūko ginklų ir pinigų, tad galima kelti prielaidą, kad visi, it skatindami diskusiją, palaikė visus ir tuo pat metu nepalaikydami nė vieno, stebėjo, kuo viskas baigsis.

Įvairioms islamistų grupuotėms daug kas pažadėjo finansinę paramą, tačiau jos nesuteikė. Siekdami padėti broliams musulmonams, į Palestiną vyko įvairūs avantiūristai iš islamą priėmusių kraštų, taip pat su naciais bendradarbiavę gibonų rūšies marginalai. Gibonai bandė treniruoti musulmonų kovotojus, tačiau karo meno tobulinimo seansai nedavė naudos.

Judėjams kur kas labiau sekėsi rinkti lėšas (prie to prisidėjo ir išaugusi užuojauta dėl Trečiojo reicho nusikaltimų), žydų gretose buvo nemažai žmonių tarnavusių kitų valstybių kariuomenėse, jiems pavyko gauti ginklų iš Čekoslovakijos.

1948 m. vasarį musulmonų vadeivos Abd al-Qadiro al-Husaynio (1907–1948) kovotojai pradėjo blokuoti Jeruzalės ir Tel Avivo susisiekimą. Judėjams pradėjo trūkti cigarečių. Didžiosios Britanijos valdymo laikais anglosaksams ir padėjusios, ir kenkusios sukarintos judėjų organizacijos "Haganah" (Gynyba) nariai bandė pralaužti blokadą, tačiau iš pradžių jiems to padaryti nepavyko.

Vilkstinės buvo naikinamos, jas gabenę ir gynę žmonės žudomi. Iškilo grėsmė kibucams, kolektyviniams žemės ūkiams – artimiems SSRS kolūkių giminaičiams, būsimųjų JAV gėlių vaikų komunų pirmtakams.

Judėjų bendruomenės valdžia ėmėsi "Haganah" organizacijos pertvarkos, pavertusios sukarintą ekstremistinio pobūdžio bendruomenę rimta kariuomene, ir paskelbė visuotinį šaukimą. 1948 m. balandį žydai pradėjo perimti iniciatyvą. Jų pajėgos perėjo į puolimą, Jeruzalės blokada buvo pralaužta, o Abd al-Qadiras al-Husaynis – nužudytas.

Tų pačių metų balandžio 9 d. radikalesnių sionistinių organizacijų "Irgun" ir "Lehi" nariai įsiveržė į Deir Yassin kaimą. Žuvo daugiau nei šimtas gyventojų. Teigiama, kad prie smurto kaime prisidėjo ir būsimasis Nobelio taikos premijos laureatas Menachemas Beginas (1913–1992).

Po kelių dienų musulmonai užpuolė judėjų konvojų. Praėjus daugiau nei mėnesiui, gegužės 14 d., judėjų visuomenininkas Davidas Ben-Gurionas (1886–1973), stovėdamas šalia moderniojo sionizmo įkūrėjo Theodoro Herzlio (1860–1904) atvaizdo, paskelbė apie nepriklausomos Izraelio valstybės įkūrimą.

Po kelių valandų oficialiai baigėsi britų teikiamos globos Palestinai laikas ir prasidėjo karas, mat į naująją valstybę ėmė veržtis Egipto, Transjordanijos, Sirijos ir net Irako pajėgos. Po beveik metus trukusių kovų, žydai perėmė didelę dalį žemių, kurias 1947 m. lapkričio 29 d. rezoliucija numatė atiduoti musulmonams.

Jordanijos pajėgos tebekontroliavo Vakarų Krantą ir vadinamąją Rytų Jeruzalę, o Egipto – Gazos ruožą. Šias teritorijas žydai kartu su Sirijos Golano aukštumomis perėmė 1967 m. birželį po šešias dienas trukusio karo.