Pandemijos laikotarpiu būtent šiems mūsų visuomenės nariams privalome skirti ypač daug dėmesio. Įvairiausi formalūs ribojimai reiškia, kad šiems asmenims žmogiško dėmesio skiriama dar mažiau, bet vienas dalykas yra objektyviai pamatuojamas ir sunkiai nuginčijamas – galimybė šiems asmenims, kurių dažnas turi įvairių ligų ir negalavimų, gauti būtinas sveikatos apsaugos paslaugas.

Galiu tik priminti – praėjusių metų rudenį beveik visos pagrindinės Kauno mieste veikiančios gydymo įstaigos anksčiau ar vėliau paskelbė apie dalies kontaktinių paslaugų stabdymą. Pažeidžiamiausiems kauniečiams tai reiškė viena – mažiau galimybių užsirašyti į vizitą pas gydytoją. Tai, kad dalis gydytojų konsultacijas teikė telefonu, gal ir gelbėjo būtiniausiais atvejais, kai reikėjo išrašyti vaistų receptą ar suteikti kitą mirtinai būtiną paslaugą. Tačiau visi puikiai suprantame, kad toks papildomas barjeras daugeliui pažeidžiamųjų reiškė tiesiog išnykusią galimybę gauti nemokamą sveikatos priežiūros paslaugą.

Nors daugeliui jau sunkiai suprantama, kad įmanomas gyvenimas be mobiliųjų ir fiksuoto ryšio telefonų, tačiau galiu jus užtikrinti – tai jokia garantijas. Priešingai, ne viena dešimtis tūkstančių kauniečių neturi telefono, kuriuo būtų galima jį nuolatos pasiekti. Jeigu neturi telefono – kaip tave nuotoliniu būdu pakonsultuos gydytojas?

Žinoma, šiandien vėl teikiamos paslaugos, visi rizikos grupėse esantys kauniečiai jau senokai apsaugoti nuo koronaviruso, tiems, kurių kraujyje antikūnų skaičius pernelyg sumažėjęs, jau registruojasi ir gauna trečią skiepą. Tačiau turime pripažinti, kad pasaulį šluojanti viruso delta mutacija pakeitė žaidimo taisykles. Taip, pasiskiepiję senoliai jau turi nepalyginti geresnių galimybių virusą įveikti kaip nesunkią slogą, tačiau pernelyg didelė dalis Lietuvos visuomenės nesisaugo ir pasiskiepiję elgiasi neatsakingai, todėl viruso plitimas vėl fiksuoja rekordus. Kartu su jais – jau dešimtimis per dieną registruojami būtent nuo viruso mirę piliečiai.

Blogiausia padėtis Lietuvoje buvo praėjusį gruodį. Ar atsitiktinumas, kad kaip tik prieš tai Lietuvos ligoninės skelbė apie stabdomą kai kurių įprastinių paslaugų teikimą?

Tačiau ne vien skiepai yra problema ar sprendimas. Gerokai rimtesnis klausimas – dėl kone visus metus su pertrūkiais teiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Šio dalinio darbo rezultatas šiandien jau matosi statistikoje. Lietuvos statistikos departamentas kaupia duomenis apie perteklinį mirtingumą, t.y. neįprastą mirtingumo padidėjimą tam tikru laikotarpiu.

Statistikų duomenimis, Lietuva patenka tarp šalių, kur perteklinis mirčių skaičius dažną pandemijos mėnesį buvo didesnis nei ES vidurkis. Blogiausia padėtis Lietuvoje buvo praėjusį gruodį. Ar atsitiktinumas, kad kaip tik prieš tai – praėjusių metų rudenį – Lietuvos ligoninės skelbė apie stabdomą kai kurių įprastinių paslaugų teikimą? Žinoma, į šį klausimą galima atsakyti tik po detalių tyrimų, kuriems nei laiko, nei jėgų kol kas nėra.

Kad ir kaip būtų, tačiau šiandien turime grįžti prie to paties krikščioniško artimo meilės principo. Kovoje su koronavirusu privalome pradėti rūpintis savimi ir savo artimiausias žmonėmis, tačiau tik tai atlikę privalome grįžti ir padėti tiems, kuriems nėra kam padėti ar ta pagalba yra tiesiog per menka. Juk būtent apie tai yra mūsų gyvenimas bendruomenėje – dalijimasis ir džiaugsmais, ir vargais. Visiškai nesvarbu, ar tikrai kiekvieną sekmadienį užsukame į bažnyčią.