Gimė Petras 1672 m. birželio 9 d., likus dviem šimtams septyniasdešimt ketveriems metams ir penkioms dienoms iki Donaldo Johno Trumpo (1946) gimimo.

Jo tėvas Aleksandras Michailovičius (1629–1676) turėjo dvi žmonas. Pirmoji jo žmona Marija Iljinična (1624–1669) pagimdė jam aštuonias dukteris ir penkis sūnus (pilnametystės sulaukė tik du jų).

Mirus Marijai, Aleksejus Michailovičius vedė Nataliją Kirilovną (1651–1694), kuri, be Petro Aleksejevičiaus, pagimdė dar dvi dukteris.

Mirus carui, valdovu tapo jo sūnus Fiodoras Aleksejevičius (1661–1682). Gamta (arba Dievas) šiam monarchui nepagailėjo proto, tačiau pašykštėjo sveikatos. Valdė jis trumpai ir mirė nesulaukęs nė dvidešimt vienerių, tad netrukus Rusijai teko sunki dilema dėl naujojo caro. Teigiama, kad jaunesniajam Fiodoro broliui Ivanui Aleksejevičiui (1666–1696) gamta pagailėjo ne tik fizinės, bet ir dvasinės sveikatos, o mažajam Petrui, nors ir sveikam, tuo metu tebuvo vos dešimt metų.

Galiausiai buvo pasiektas kompromisas – nepilnametis Petras ir visiškai neįgalus jo netikras brolis privalėjo valdyti dviese, o didi dvaro intrigantė, Ivano sesuo Sofija Aleksejevna (1657–1704) turėjo eiti regentės pareigas. Pasakojama, kad šiam režimui netgi buvo sukurtas specialus dvigubas sostas, kuriame privalėjo sėdėti abu valdovai.

Eidamas caro pareigas, mažasis Petras, kaip ir dauguma vaikų, menkai domėjosi politika. Jo motina norėjo, kad sūnus surimtėtų ir suvedė jį su Jevdokija Fiodorovna (1669–1731). 1689 m. sudaryta santuoka nebuvo sėkminga. Vokiečių kvartale (šiaurės rytų Maskva) pamėgęs lankytis jaunasis Petras greitai susirado olandę meilužę Anną Mons (1672–1714), o iš trijų Jevdokijos pagimdytų vaikų išgyveno vos vienas – Aleksejus Petrovičius (1690–1718). Praėjus beveik dešimtmečiui, Petras paliko Jevdokiją ir privertė ją užsidaryti vienuolyne.

Tais pačiais 1689 m. Petras apkartino dar vienos moters gyvenimą, išspirdamas kariuomenės maištus kursčiusią Sofiją iš Rusijos valdžios olimpo ir taip pat priversdamas ją užsidaryti saviizoliacijai Dievo namuose.

Vėliau caras susidomėjo nekilminga Lenkijos-Marijos žemės ūkininko dukra Marta Helena Skowronska (1684–1727), kurią slapta vedė. Mūsų valstybėje apie ją yra išleistas populiarus romanas, kurį galima įsigyti specialiose vietose kartu su šokoladiniais batonėliais arba viešojo transporto bilietais.

Vokiečių kvartalas Maskvoje Petrą veikiausiai viliojo ne tik dėl olandės Annos įgūdžių lovoje ar jos asmeninio žavesio. Bene visą gyvenimą Rusijos valdovą traukė naujovės ir keistenybės, o užsieniečių rajonas suteikė jam galimybę susipažinti su naujausiais Vakarų pasiekimais.

Nuo 1697 m. Petras „incognito“ režimu keliavo po užsienį, siekdamas kuo daugiau sužinoti apie Vakarų civilizaciją ir perprasti jos subtilybes. Valdovo smalsumą traukė net tokios sritys kaip laivų statyba (jis netgi dirbęs eiliniu darbininku), dailidės amatas ar drugelių gaudymas. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Petrui nedaug ką pavyko apgauti netikra tapatybe, mat jis ne tik su savimi vežėsi gausų palydovų pulką, bet ir traukė akį savo ūgiu, viršijančiu du metrus.

Grįžęs namo, Petras žiauriai numalšino kariuomenės maištą (juo veikiausiai siekta grąžinti į valdžią Sofiją) ir tuojau pat griebėsi reformų. Jis įsakė visiems savo dvariškiams dėvėti vakarietiško stiliaus drabužius ir atsisakyti vieno svarbiausių stačiatikybės aksesuarų – barzdų. Jas išsaugoti norintys didikai turėjo mokėti specialų mokestį. Kai kurie ekspertai netgi teigia, kad Petras juos vertė gerti kavą. Taip pat buvo pradėti kariuomenės modernizavimo, laivyno kūrimo procesai, o nemažai rusų buvo išsiųsti tobulintis į Vakarus.

Petro santykiai su sūnumi Aleksejumi, kaip ir su jo motina, taip pat nebuvo sėkmingi. Sūnus veikiausiai jautė prielankumą senosioms tradicijoms ir niekino tėvo reformas bei jį patį (tai turbūt buvo Jevdokijos įtaka). Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Aleksejus bandė pasprukti į užsienį, o grįžęs į Rusiją, buvo apkaltintas valstybės išdavyste ir dalyvavimu sąmoksle. Jis mirė kalėjime per tardymą, tačiau Petras dėl to, matyt, pernelyg nesikrimto, mat jo tėviškus jausmus patenkino juodaodis vergas, kurį monarchui iš Osmanų imperijos atsiuntė dovanų.

Šiuo metu tikrasis Abraomo Petrovičiaus Hanibalo (1696–1781) vardas ir tiksli gimimo vieta bei socialinė kilmė nėra žinomi (į jo tėvynės titulą pretenduoja ir Etiopija, ir Eritrėja, ir Kamerūnas, ir Čadas su Sudanu), tačiau egzotiškos išvaizdos jaunuolis taip sužavėjo rusų monarchą savo guviu protu, kad Petras nusprendė juodaodį kone įsisūnyti, tapdamas jo krikštatėviu.

Savo sėkme Abraomas Petrovičius nepiktnaudžiavo. Jis lavinosi tiek, kiek tik pajėgė tobulintis XVIII a. žmogus ir, siekdamas karinės karjeros, bandė visokeriopai patenkinti savo globėjo lūkesčius.

Abraomas du kartus vedė ir susilaukė dešimties vaikų, o 1799 m. jo anūkė Nadežda pagimdė būsimąją poezijos žvaigždę – Aleksandrą Sergejevičių (1799–1837), šiuo metu plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomą Puškino pavarde.

Atvaizduose įamžinti garbanoti plaukai ir tamsaus gymio oda liudija apie kažkur už Sacharos, Afrikoje, plytinčias žymiausio Rusijos poeto šaknis.