O artėjant 2023 metais Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, organizacijai reikia naujo lyderio. Dabartinis Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paliks šį postą 2023-iųjų rugsėjį ir pradės vadovauti savo gimtosios Norvegijos centriniam bankui. Kas jį pakeis?

Labiausiai pageidautina savybė – politinė įtaka: jei norite nurodinėti vyriausybėms, jums padės, jei pats esate vadovavęs vienai iš jų. Taip pat padės, jei pats praktikuojate tai, ką skelbiate kitiems: tik devynios iš 30 NATO narių yra įvykdžiusios 2006 metų Rygos aukščiausiojo lygio susitikime nustatytą tikslą gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Trys nuo to laiko pareigas ėję generaliniai sekretoriai buvo iš šalių, kurios šio tikslo nepasiekė: Nyderlandų, Danijos ir Norvegijos. Negebėjimas skirti pakankamai lėšų gynybai kelia Jungtinių Valstijų pyktį, o tuo atveju, jei JAV prezidentu vėl taps Donaldas Trumpas, tai bus dar svarbiau.

Kiti dalykai irgi yra (arba turėtų būti) svarbūs. Iki šiol visi NATO generaliniai sekretoriai būdavo vyrai. Nors 14 iš 30 Aljanso narių po 1945-ųjų susidūrė su tam tikra komunistinio valdymo forma, nuo 1991 metų visi vadovai būdavo iš „senųjų Vakarų“. Dabar ieškoma buvusios premjerės ar prezidentės, geriausia iš „Rytų“ Europos šalies, turinčios deramą gynybos biudžetą.

Kelios kandidatės atitinka daugumą, bet ne visus iš šių kriterijų: pavyzdžiui, britų ekspremjerė Theresa May. Jungtinės Karalystės transatlantiniai ryšiai ir karinė galia jos galimybes sustiprina, bet jos gėdingi komunikabilumo įgūdžiai – susilpnina. Italė Federica Mogherini buvo Europos Sąjungos diplomatijos vadovė ir eidama šias pareigas viršijo bent kai kuriuos lūkesčius. Tačiau Italija skiria per mažai lėšų gynybai, o naujoji populistinė dešinioji vyriausybė Romoje vargu ar ją parems. Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel turi įtakos, tačiau jos pozicija Rusijos atžvilgiu kelia daug klausimų, o Berlynas, nepaisant savo pažadų, vis dar atsilieka gynybos srityje. Nė viena iš šių kandidačių neturės paramos ten, kur tai iš tikrųjų svarbu: Vašingtone.

Kanados vicepremjerė Chrystia Freeland yra nepaprastai efektyviai veikianti ir pagirtinai priešiškai nusiteikusi Rusijos atžvilgiu. Jos ukrainietiškos šaknys daugelio akyse suteikia jai „garbės rytų europietės“ statusą (ir, atskleidžiant visas kortas, ji yra mano draugė ir buvusi kolegė). Tačiau Kanada irgi atsilieka gynybos srityje; šioms reikmėms ji išleidžia tik 1,36 proc. BVP. Net ir pažadėtas gynybos išlaidų didinimas per penkerius metus leis pasiekti tik 1,5 proc. BVP. Nepaisant dosnios pagalbos Ukrainai, Kanados vaidmuo Europos saugumo srityje yra minimalus.

Kol kas nuošalyje yra ir 2015–2020 metais Kroatijos prezidento postą užėmusi Kolinda Grabar-Kitarovič. Ji anksčiau dirbo NATO. Tačiau jos ankstesnis entuziazmas pasisakant už geresnius ryšius su Rusija nepadės. Nebus naudinga ir nepakankamai ryški Kroatijos pozicija Ukrainos klausimu. Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputova yra iškalbinga ir ryžtinga. Tačiau Bratislavoje įvykęs vyriausybės sukrėtimas galėjo pakirsti jos šansus.

Ryškiausia kandidatė kol kas yra Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas. Jai vadovaujant Estija, turint galvoje jos dydį, davė Ukrainai daugiau negu bet kuri kita šalis, nes iš viešųjų ir privačių šaltinių skyrė jai lėšų ir įrangos, kurių vertė siekia 1 proc. BVP. Estijos išlaidos gynybai išaugo iki 2,8 proc. BVP. 45 metų K. Kallas, buvusi Europos Parlamento narė, taip pat ne kartą dalyvavo televizijos laidose tarptautinėje žiniasklaidoje, pabrėždama paraleles tarp jos šalies išgyvenimų sovietų okupacijos metais ir dabartinės Ukrainos agonijos. Ji kalba remdamasi asmenine ir šeimos patirtimi: jos motina, būdama šešių mėnesių, buvo ištremta į Sibirą.

Laisvojo pasaulio viziją ir vertybes geriau išreiškia tik Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. O jo šalis nėra NATO narė. Kol kas.