Lengva būtų džiaugtis kitų nelaimėmis, jeigu padėtis Lietuvoje būtų gera. O ji tokia tikrai nėra. Tą patį birželį Lietuvoje metinė infliacija siekė 21 proc. Taigi, tas pats 10 eurų kepsnys Lietuvoje dabar kainuoja jau 12 eurų. Tarsi geriau, bet visi suprantame, kiek tai rimta.

Auga viskas – tiek produktų, tiek paslaugų kainos. Štai ekonomistas Žygimantas Mauricas savo „Facebook“ paskyroje skaičiuoja, kad iš tų 21 proc. liūto dalis – 8,2 proc. tenka energetinėms prekėms. 6,2 proc. – maisto prekėms, 3,5 proc. – paslaugoms, dar 3,1 – kitoms prekėms. Taigi, kone du trečdalius brangimo sudaro energetika (degalai, būsto šildymas) ir maistas. O juk tai pagrindinės ir kasdieniam kokybiškam gyvenimui būtinos prekės ir paslaugos.

Galima būtų save raminti, kad, atrodo, kažkiek auga ir atlyginimai. Pavyzdžiui, pirmą šių metų ketvirtį Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis (neatskaičiavus mokesčių) sudarė 1 718 eurų. Analogiškai prieš metus buvo tik 1 506 eurai. Taigi, atrodytų, vidutinis (!) atlyginimas irgi paaugo 14 proc. Bet visi juk žinome, kad augimą išties fiksuoja privataus sektoriaus įmonės. Viešajame sektoriuje dirbantys mokytojai, gydytojai, visi valstybės pareigūnai, įvairūs tarnautojai apie atlyginimų augimą gali tik pasvajoti. Analogiška padėtis ir daugumos mūsų senjorų, gyvenančių iš pensijos.

Gal jie jau galėtų prisipažinti, kad pavargo nuo per sunkios vadovavimo naštos ir sąžiningai pasitraukti?

Labai gali būti, kad dabartinis kainų augimas – tik gėlytės. Kai matome, kad dujų tiekimas stringa visai Europai, degalų kainos viršija vieną rekordą po kito, tai iš patirties žinome, kad tik laiko klausimas, kada kiekvienas energijos išteklių papildomas centas nusės ir į duonos kepalą, ir į pieno pakelį, ir būtinų kasdienių paslaugų kainą.

Galima būtų pagirti, kad valstybės sprendimas bent iš dalies kompensuoti kone dvigubai brangstančią elektros energiją – geras pavyzdys ir sprendimas. Vis dėlto, kodėl kompensacija vienoda ir prabangius „Bentley“ vairuojantiems Vilniaus Turniškių gyventojams, ir galą su galu kiekvieną mėnesį bandančiam sudurti pensininkui, su baime laukiančiam būsimos žiemos sąskaitų už šildymą.

Deja, bet šią vasarą matome, kaip valdančioji dauguma ir jos lyderiai pasididžiuodami eina ilsėtis. Tai suprantama – kiekvienas nusipelno užtarnauto poilsio. Bet ar tikrai ilsėtis užsitarnavo mūsų valdantieji, kai valstybė gyvena būsimo sunkmečio nuojautomis? Visi kalba apie sudėtingą laikotarpį, augsiančias išlaidas, visišką nežinomybę mūsų nuo eksporto priklausantiems verslininkams. Ir, kai tokia situacija, garbingi Seimo nariai, Vyriausybės lyderiai vietoj konkrečių pasiruošimo darbų renkasi poilsį. Gal jie jau galėtų prisipažinti, kad pavargo nuo per sunkios vadovavimo naštos ir sąžiningai pasitraukti?

Nenoriu būti apkaltintas vien kritika, todėl priminsiu savo ankstesnes mintis – net mūsų artimiausi kaimynai lenkai naudoja paprastus ir aiškius būdus, kaip galima mažinti degalų, šildymo kainas. Tikslinės paramos mechanizmus žiemai ruošia daugybė Europos šalių – net Vokietija. Gerų idėjų, kaip ruoštis sunkmečiui, turi ir jas įgyvendina mūsų broliai ir sesės Latvijoje ir Estijoje. Tereikia klausyti, mokytis ir daryti.